Kodėl buvo sumanyta įkurti „Delfi.lt“?

Delfi.lt atsiradimo istorija prasidėjo 1999 metų pabaigoje. Sumanytojas ir vienas steigėjų – tuometinis Baltijos šalių informacijos technologijų grupės „Microlink“ vadovas estas Allanas Martinsonas – jis ir dabar turi investicinių projektų Lietuvoje. Taigi šis žmogus sugalvojo sukurti interneto portalą-vartus naujienoms, internetiniam ryšiui, internetinei bankininkystei. O vėliau naujienos tapo pagrindiniu verslu. Iš pradžių buvome interneto ryšio teikėjai.

Koks tuomet buvo „Delfi.lt“?

Išleisdavome keliasdešimt naujienų per dieną, porcijomis. Kai pažvelgi iš dabartinės perspektyvos, kraustai archyvus, matai: būta ir neiliustruotų naujienų. Šiandien, kai konkurencinė kova vyksta dėl kiekvienos minutės, to neįmanoma įsivaizduoti. Augančios konkurencijos sąlygomis buvome priversti stengtis. Dėl to laimėjo vartotojai. Neseniai skaičiau tyrimo išvadas, kad Europos Sąjungoje lietuviai yra patys aktyviausi interneto dienraščių vartotojai, labai daug skaito ir patys mėgsta komentuoti. Be to, lietuviams internetiniai dienraščiai patinka todėl, kad jie nėra linkę mokėti už informaciją.

Ar žadate apmokestinti Delfi.lt turinį?

Nematau jokių galimybių tai padaryti – mūsų rinka yra labai maža, regis, nėra vilties priversti susimokėti už turinį.

„Delfi.lt“ yra skaitomiausias interneto dienraštis Lietuvoje ir Baltijos šalyse. Kaip augo skaitytojų srautas, kokios temos labiausiai mėgstamos?

Manau, iš pradžių portalo savininkai eksperimentavo. Pirmiausia internetinius dienraščius jie įkūrė Estijoje, netrukus – Latvijoje, o vėliau ir Lietuvoje. Aš dirbu nuo pat įkūrimo pradžios – 2000-ųjų. Tuomet man tai atrodė didelė avantiūra, nematytas naujas dalykas. Būtent tuo metu pasaulyje užsidarinėjo nemažai internetinių svetainių. Maniau, savininkai investuos į portalo plėtrą, o po to viskas driokstelės. Bet mes netrukus tapome pelningi, akcininkai yra patenkinti. Priemonės fiksuoti skaitytojų srautus tobulėja, įsigijom tokius pačius įrankius, kokiais naudojasi Vakarų pasaulio žiniasklaida, galime pamatyti skaitytojų kaitą, analizuoti daug kitų svarbių parametrų. Skaitytojams aktualiausios karštos naujienos, socialinių problemų analizė, mėgstamos gyvenimo būdo temos.

Kaip augo reklamos rinka?

Iš pradžių reklamos rinka buvo maža, mūsų reklamos skyrius gerai padirbėjo: ėjome pas klientus ir jiems aiškinome, kas yra internetas, kuo jis yra naudingas, kodėl reikia pirkti reklamą internete. Taip po truputį įsivažiavome, plėtėmės. Buvo keli lūžio taškai. Iš pradžių savo korespondentų neturėjome. Perspausdindavome naujienų agentūrų informaciją, versdavome tekstus. Pagaliau supratome, kad mums reikia normalios redakcijos, žurnalistų, originalaus turinio, publikacijų. Norėjome, kad originali informacija skaitytojus pasiektų kuo greičiau.

Kokie yra objektyvumo kriterijai? Ar jų paisote pateikdami informaciją?

Mes nuo pat pradžių laikėmės vakarietiškų objektyvumo standartų. Tai buvo mūsų siekiamybė, stengėmės laikytis etikos kodekso ir visų įstatymų. Prieš porą metų pasitvirtinome savo etikos kodeksą. Kai jaučiame verslininkų spaudimą, svarbu, kad mus palaikytų direktorius, administracija. Šie dalykai UAB „DELFI“ gerai reglamentuoti, mes galime atsisakyti nemažo biudžeto reklamos užsakovų paslaugų, jei jie pradeda mus spausti. Todėl mums nuo pat pradžių lengva dirbti – visi žino, kad mūsų nepaspausi, pagrasinęs, kad „išsineši reklaminį biudžetą“, nieko nepeši. Labai džiaugiuosi, kad mūsų akcininkai yra ne mūsų šalies piliečiai, – lietuviai kartais gan iškreiptai supranta spaudos ir žodžio laisvę, įsivaizduoja, kad visa tai yra skirta saviems interesams tenkinti. Estai gerbia ir vertina žodžio laisvę.

Kas yra pagrindiniai „Delfi.lt“ reklamos užsakovai?

Tai bankai, telekomunikacijos bendrovės, didieji prekybos tinklai, drabužių parduotuvės, politinės partijos. Neseniai vyko rinkimai, buvo daug politinės reklamos, Liberalų sąjūdis buvo mūsų didžiausias klientas ir, kaip matote, – pasiteisino.

Ką darote su neetiškais, šmeižikiškais komentarais, ar juos trinate?

„Delfi.lt“ pirmasis Baltijos šalyse sumanė komentarų idėją. Tai buvo nauja Vakarų Europos internetinei žiniasklaidai. Mūsų pavyzdžiu pasiekė ir kiti, tačiau vėl – „Delfi.lt“ pirmasis suprato, kad šį procesą reikia kontroliuoti, prižiūrėti, nes anoniminiai komentatoriai kelia ir nemažai problemų, 2002 metais pradėjome filtruoti komentarus, tačiau gudrūs skaitytojai sugalvoja šimtus būdų, kaip parašyti tą įžeidų, neetišką komentarą. Vėliau pradėjome prašyti skaitytojų, jog mums talkintų spausdami mygtuką „Siūlau šalinti“. Prieš metus pradėjome rodyti IP adresus. Bet dabar turime didelę bėdą su prokremliškais „troliais“, kurie siautėja po komentarus, rašo rusiškai, lietuviškai, maigo mygtukus į kairę, į dešinę, kad tik sujauktų redaktorių darbą. Kitaip sakant, kaišioja pagalius į ratus.

Kiek per dieną skaitytojai parašo komentarų ir kiek jų ištrinate?

Per dieną parašoma daugiau nei 17000 komentarų. Anksčiau ištrindavome maždaug 700-800, o dabar ištrintų komentarų skaičius svyruoja nuo 2500 iki 3000. Triname net savaitgaliais. Dabar tobuliname techninius sprendimus, kad redaktoriai galėtų efektyviau prie komentarų dirbti.

Pasitvirtinote etikos kodeksą. Kam Jums to reikėjo?

Pajautėme, kad yra tam tikrų niuansų, kurie yra neaptarti Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekse. Apie spaudimą – reikia suprasti tokį dalyką – kuo esi didesnis, tuo tu esi labiau pastebimas, viskas, ką mes darome, yra po didinamuoju stiklu, mes ne tik norim laikytis tų visų teisės aktų, bet esame priversti, mes nenorime pralaimėti bylų, nenorime būti pripažinti neetiška priemone ir reikia suprasti, jog mus nuolat skundžia dėl kokių nors dalykų ir tai yra blogoji dalis. Visa tai yra didelės išlaidos teisininkams, tai nereiškia, kad mes darom kažką, bet tai reiškia, kad yra daug nepatenkintų „DELFI“ veikla žmonių, kai užkabini kažką, kritikuoji, ypač įtakingus asmenis.

Ką tokiu atveju siūlytumėte daryti žurnalistams, ypač nepatyrusiems?

Mano patarimas toks: kur bedirbtumėt, ką bedarytumėt, saugokite įrašus, laiškus, sukauptą medžiagą. Nežinia, kada ko prireiks.

Ką turi mokėti, išmanyti norintieji dirbti internetiniuose laikraščiuose?

Būsimas darbuotojas turi būti kuo universalesnis, mokėti rašyti, fotografuoti, filmuoti, išmanyti naujausias ryšių technologijas. Konkurencija yra nemaža, turime atkovoti skaitytojų laiką. Tikslas – kad kuo daugiau žmonių leistų kuo daugiau laiko mūsų portale ir praverstų kuo daugiau puslapių. Vadinasi, turime jiems kai ką įdomaus pasiūlyti. Kalbant apie redakciją, pas mus nėra didelės darbuotojų kaitos. Jei kas nors pabėga pas konkurentus, būna didelė sensacija. Vis dažniau į darbą priimame neturinčius patirties žmones. Juos apmokome patys. Manome, kad yra prasminga užauginti darbuotojus. Darbas internetinėje žiniasklaidoje yra specifinis techniškas, išgręžiantis jėgas, darbo valandos čia yra ilgos.

Kokių darbuotojų labiausiai trūksta?

Trūksta žurnalistų, rašančių apie pramogas. Nors sritis iš pirmo žvilgsnio atrodo lengva ir kai kam kelia šypseną, aš visiems sakau: „Nesišaipykit, nes dirbti yra sunku“. Reikia daug kantrybės bendraujant su populiariais asmenimis.

Kodėl rinkotės žurnalisto profesiją? Ar esate laiminga? Kaip ištveriate toje pačioje darbovietėje 15 metų?

Svarsčiau: anglų filologija ar žurnalistika? Nežinau, kodėl dar tada, kai sėdėjau mokykliniame suole susvaigau dėl žurnalistikos. Būtent žurnalistai mane labiausiai atkalbinėjo nuo šios profesijos. Gal todėl aš ją ir pasirinkau? Kiekvieną dieną – nauji iššūkiai. Milijonas skaitytojų – tai mūsų didelio nuolatinio kantraus darbo rezultatas. Aš pati kartais pasijaučiu lyg japonas užstrigęs vienoje įmonėje, bet šis darbas yra labai dinamiškas, įdomus, kupinas iššūkių, susitikimų su įdomiomis asmenybėmis. Labai pravertė ir anglų kalba. Prieš 15 metų ne tiek jau daug buvo gebančiųjų gerai susikalbėti su užsieniečiais. Taigi mane siųsdavo visur, reikėjo šių žinių. Teko daug pakeliauti.

Kas Jums yra sunkiausia?

Kai pradedi elektroninius laiškus siųst ne tais adresais, pervargsti, prastėja koncentracija, supranti, kad reikia stabdyti arklius. Esu nemažo kolektyvo vadovė. Su kiekvienu darbuotoju turiu rasti bendrą kalbą. Labai nemalonu, kai kokių nors klaidų pasitaiko. Kuo žiniasklaidos priemonė įtakingesnė, tuo spaudimas didesnis.

Neseniai dėl įtartino laiško su milteliais buvo evakuota „Delfi.lt“ redakcija. Išsigandote?

Per 15 darbo metų mačiau visokių psichų, esu gavusi visokių laiškų. Tačiau pirmąsyk gavau laišką, kuriame buvo neaiškios kilmės miltelių. Sprendėme, ką daryti. Buvo įdomu atsidurti kitoje barikadų pusėje. Paprastai mes, žurnalistai, važiuojame į įvykių vietas, o tąsyk – nespėjome išsiųsti pranešimo, kai prisistatė policija (per tris minutes!) bei kitos pagalbos tarnybos. Esame patyrę ir kelias dideles kibernetines atakas. Nuo pasaulio žiniasklaidos mus atkirsdavo per svarbiausius Lietuvai įvykius. Šią problemą suprato aukščiausi valstybės pareigūnai, buvo imtasi priemonių. Kibernetinės atakos, deja, ateityje taps kasdienybe, visi nuo to kentėsime.

Kas būna žurnalistui, kuris publikuoja tikrovės neatitinkantį rašinį?

Nieko nebūna, nes, kas nedirba – tas neklysta. Tačiau yra buvę tokių darbuotojų, kurie nepaisė etikos normų, per juos pakliūdavome į nemalonias istorijas. Matai, kad problema yra žmoguje, jis nereaguoja į tavo pastabas. Ir, žinoma, jį atleidi. Tai – reti atvejai, nes žurnalistai labai išgyvena supratę savo klaidas, profesinei reputacijai klaidos nėra geras dalykas.

Ko labiausiai bijote?

Man regis, tik kvailiai nieko nebijo. Bijau netekti gerų darbuotojų, klaidų, padarytų per skubėjimą, nekokybiškai atlikti darbą, užsiknisti rutinoje ir nematyti, kas vyksta. O tada konkurentai nesnaus ir tave aplenks.

Kas labiausiai varžo Jūsų laisvę?

Laikas. Mūsų darbo specifika tokia, kad nežinai, kas nutiks, sunku susiplanuoti savo darbo dieną. Manai, nuveiksi vienus darbus, netikėtai nukrenta ant galvos dvi ar trys problemos ir tave ištampo į visas puses… Kiti po darbo išeina namo, o tu sėdi ir redaguoji tekstą…

 

Susiję