Žurnalistika – šios dienos blyksnis
Teko puiki proga pabendrauti su Edmundu JAKILAIČIU – žurnalistu, turinčiu 17 metų patirtį naujienų srityje. Su pašnekovu susitarėme susitikti žurnalisto įmonėje „Media 3“. Ten mane pasitiko labai malonūs darbuotojai, jie pasiūlė kavos bei atnešė paskaityti naujų laikraščių. Biure kvepėjo kava, skambėjo muzika. Girdėjau kalbas apie darbą, kaip ruošiamasi atlikti užduotis. Pajutau, jog teigiamai nusiteikę darbuotojai yra atsidavę mėgstamam darbui, biuro aplinka priminė namus. Įėjusi pro duris, dešinėje pusėje pamačiau erdvų valgomąjį su dideliu langu į gatvę, tiesiai prieš mane stovėjo keli stalai su kompiuteriais, kairiau jų, už stiklinių durų, buvo matyti studija, toliau – darbo kampelis bei nuo garsų izoliuota erdvė, kur mane ir priėmė pašnekovas E. Jakilaitis.
E. Jakilaičio tikslas nėra karjera. Žurnalisto tikslas – profesinė veikla bei maksimali meilė kasdieniam savo darbui. (Indrės Šlikaitės nuotr.) Sukako 25 metai, kai buvo pasirašytas Lietuvos istorijai svarbiausias dokumentas – Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo aktas. Ką Jums tai reiškia ?
Aš nesu tos kartos žmogus, kuris sovietiniais laikais yra kaip nors nukentėjęs. Kai Lietuva paskelbė Nepriklausomybę, buvau mokinys, dvylikametis. Tad aš galiu tik džiaugtis nepriklausomybės vaisiais: galimybe kurti, realizuoti save, pačiam spręsti dėl savo likimo, galimybe auklėti vaikus taip, kaip man atrodo teisinga, semtis žinių, domėtis viskuo, kas yra prieinama kiekvienam laisvo pasaulio piliečiui. Man tai yra tiesiog data, kuri sukūrė sąlygas man, individui, ir visai visuomenei gyventi laisvai, patiems spręsti, kaip ir ką daryti. Tai ir yra didžioji gyvenimo laisvė.
Kaip Jūs atsimenate Kovo 11 dieną prieš 25 metus?
Reikėtų prisiminti sovietinius laikus. Buvau dėmesingas vaikas. Buvo įdomu matyti žmones, vaikštančius su radijų imtuvais ir klausančius Aukščiausiosios Tarybos posėdžių ar daugybės kitų įvykių transliacijos. Esu dalyvavęs įvairiuose Sąjūdžio mitinguose kartu su tėvais, taip pat ir Baltijos kelyje. Puikiai atsimenu tuos laikus, kai Lietuva žengė tvirtus žingsnius laisvės link. Man tai – labai įdomūs ir turbūt patys ryškiausi prisiminimai gyvenime.
Kaip Jūsų tėvai aiškino Jums, vaikams, Laisvės ir Nepriklausomybės svarbą? Kokių pamokų apskritai gavote savo šeimoje?
Kokių nors specialių pamokų apie laisvės svarbą negavau. Mano senelis Jonas Juodišius – buvęs nepriklausomos Lietuvos karininkas, dirbęs Antano Smetonos apsaugos viršininku bei pasienio ruožo su Vokietija viršininku – 1987 metais (kai man buvo 10 metų) pasakė: „Jaučiu, kad tuoj bus litas.“ O litas okupacijas išgyvenusiems ir daug patyrusiems žmonėms buvo laisvės simbolis. Tuos senelio žodžius labai ryškiai prisimenu.
Kaip Jūs, turintis ir prisiimantis svarbių įsipareigojimų, suprantate asmenybės laisvę?
Laisvė yra galimybė gyventi taip, kaip tu pats supranti, o ne kaip kas nors supranta už tave ir tą savo supratimą tau primeta. Laisvė yra galimybė rinktis: kurti savo gyvenimą ir prisidėti prie valstybės bei visuomenės gyvenimo. Žodis „laisvė“ turėtų būti suvokiamas ir kaip atsakomybė už save, savo šeimą, visuomenę, bendruomenę, valstybę. Atsakomybė turėtų būti kiekvieno mąstančio žmogaus prioritetas, esminė vertybė. Laisvė ir atsakomybė už savo veiksmus – neatskiriamos.
Kas formavo Jūsų pasaulėžiūrą?
Mano pasaulėžiūrą formavo gyvenamoji aplinka, šeima, autoritetai, asmenybės, perskaitytos knygos. Kadangi esu žurnalistas, mano santykis su aplinka yra pabrėžtinai kritiškas. Esu linkęs kritiškai vertinti visuomenės raidos procesus, nesitapatinu su jokiomis partijomis, idėjų skleidėjais. Suvokiu save kaip atskirą individą, kuris kritiškai vertina net pats save.
Kas paskatino Jus siekti žurnalisto karjeros?
Žurnalistika yra mano profesija, savo darbo nevadinčiau karjera. Karjera yra padarinys veiklos, kai nuoširdžiai siekiama tam tikrų tikslų ir rezultatų. Karjera nėra mano tikslas. Mano tikslas – profesinė veikla, maksimali meilė kasdieniam savo darbui. Rinktis žurnalistiką mane paskatino buvusi bendraklasė. Ji Vilniaus universitete studijavo žurnalistiką, o aš Kauno technologijos universitete mokiausi informatikos. Po to ir aš įstojau į žurnalistiką, čia radau savo gyvenimo kelią. Turbūt ir nebesiblaškysiu daugiau.
Koks yra žurnalisto vaidmuo valstybės kūrimo procese? Ką galite pasakyti apie žiniasklaidos kokybę Lietuvoje?
Žurnalisto vaidmuo – labai atsakingas ir reikšmingas. Žurnalistai yra tie specialistai, kurie teikia žmonėms informaciją apie valstybės, visuomenės gyvenimą. Piliečiai didžiają dalį informacijos sužino ne iš tiesioginių šaltinių, o iš žiniasklaidos – antrinių šaltinių. Tad žurnalistų vaidmuo valstybės atžvilgiu yra ypatingas. Dar svarbesnis, mano manymu, yra pačios visuomenės vaidmuo – jos gebėjimas kritiškai įvertinti žurnalistų darbą. Man patiktų tokia visuomenė, kuri aklai nepasitikėtų nė vienu žurnalistu, jokia žiniasklaidos priemone. Aš manau, kad žingsnis po žingsnio tokia visuomenė Lietuvoje formuojasi, daugėja kritiškai mąstančių žmonių, kurie patys analizuoja procesus, pastebi skirtingas žiniasklaidos priemones, tyrinėja informaciją. Tad kuo daugiau rasis tokių žmonių, tuo labiau gerės žiniasklaidos kokybė. Aš nemanau, kad reikia ieškoti idealios žiniasklaidos priemonės. Reikia vertinti jų visumą. Žiniasklaidos kokybę suprantu kaip jos įvairovę. Nemanau, kad yra įmanoma sukurti tobulą žiniasklaidos priemonę. Man regis, apie kokybę galima kalbėti tada, kai žiniasklaida yra įvairi, radikali, liberali, kritiška ir netgi propagandinė.
Kuo Jums įdomi žurnalistika?
Labiausiai žunalistikoje yra įdomu tai, kad visa, ką tu padarei vakar, šiandien niekam neberūpi. Žurnalistika yra gyvenimas šia diena, mėgavimasis kiekviena galimybe. Turi stengtis šiandien sukurti tai, ko nepadarei vakar. Poezijos, literatūros ar kitų meno šakų kūriniai – ilgaamžiai, o žurnalistika – šios dienos blyksnis. Tai mūsų profesijai suteikia labai daug žavesio: žurnalistika yra tarsi kelias, kuriame kiekvienas žingsnis – vis kitoks.
Kokią matote Lietuvos perspektyvą, kokioje šalyje turėtų augti mūsų vaikai?
Perspektyva yra puiki. Lietuva turi nuostabiausias galimybes ir viskas tik prasideda. Kad tik nebūtų karo…
Kokia Jūsų nuomonė apie mūsų žiniasklaidos ateitį?
Manau, ji vystysis natūraliai kaip ir visuomenė. Mūsų žiniasklaida tampa vis įvairesnė, atsiranda visokių platformų. Dabar kiekvienas žmogus, naudodamasis socialiniais tinklais bei naujomis technologijomis, gali kurti savo žiniasklaidos priemonę. Man labai patinka, kad oficialiosios žiniasklaidos vaidmuo mažėja, nes didelis viešojo turinio kiekis persikelia į socialinę žiniasklaidą. Vis daugiau žmonių tampa įtakingais informacijos kūrėjais, nors jie ir nėra žurnalistai. Jie tiesiog turi savo nuomonę įvairiais klausimais ir ją reiškia viešojoje erdvėje. Skaitytojai domisi „žurnalistų“ komentarais, iš jų pasidaro vienokias ar kitokias išvadas. Tai yra labai įdomu.
Kalbant apie turinį, esminis pastarojo laikotarpio lūžis – kokybė. Nesvarbu, kur tu kuri: internete, televizijoje, radijuje, spaudoje. Svarbu, ką ir kaip tu kuri. Išnyksta tarpplatforminiai rėmai. Žiniasklaidos tobulėjimo kelias dar tik prasideda. Aš nežinau, kokia žiniasklaida bus ateityje. Galiu tik spėlioti. Manau ateityje kursime turinį, kuris bus paskleidžiamas per visas informavimo priemones.
Ko palinkėtumėte mums, būsimiesiems žurnalistams?
Labai norėčiau, kad žurnalistai išliktų kritiški viskam, kas vyksta mūsų šalyje ir pasaulyje, kad jie nesusitapatintų su jokiomis politinėmis ar visuomeninėmis idėjomis, neitų paskui vedlius, o patys vertintų, analizuotų ir darytų išvadas. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad žurnalisto darbas – tik kalbėti, rašyti ir skleisti, tačiau norėčiau palinkėti, jog nepamirštumėte klausyti ir girdėti.
Dėkoju už pokalbį.
