Mažųjų tautų solidarumas, arba už ką esame dėkingi Islandijai

Prieš 25-erius metus Islandija, paskatinta silpnos Sovietų Sąjungos ir Vakarų abejingumo, siekė mažų šalių pripažinimo tarptautinėje bendruomenėje. Už tai islandams dėkojame iki šiol – jie 1991 metų vasario 11 dieną pirmieji pripažino Lietuvos Respublikos nepriklausomybę. Prisiminimais apie išsivaduoti trokštančias valstybes ir pastebėjimais apie Lietuvą su „Universiteto žurnalistu“ dalinasi pirmasis Baltijos šalių valstybingumą pripažinęs tuometinis Islandijos užsienio reikalų ministras, Vilniaus garbės pilietis Jónas BALDVINAS HANNIBALSSONAS.

Politikas ir diplomatas Jónas Baldvinas Hannibalssonas su tautiečiais siekė atstovauti mažų tautų interesams. Asmeninio albumo nuotr.Politikas ir diplomatas Jónas Baldvinas Hannibalssonas su tautiečiais siekė atstovauti mažų tautų interesams. Asmeninio albumo nuotr.

Islandija buvo pirmoji valstybė, kuri pripažino Lietuvos nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos. Tuomet tai buvo labai drąsus sprendimas – Vakarai tokio veiksmo neskatino, santykiai tarp šalių buvo įtempti. Kokių padarinių šis žingsnis turėjo Jūsų šaliai?

Islandija rizikavo paremdama Lietuvos atkurtą nepriklausomybę. Sovietų lyderiai parodė nepasitenkinimą, atšaukė savo ambasadorių iš Reikjaviko ir įteikė notą, protestuodami prieš Islandijos kišimąsi į SSRS vidaus reikalus. Buvo pagrasinta panaikinti ir dvišalės prekybos sutartį – naftos ir dujų, gyvybiškai svarbių mūsų ekonomikai – tiekimą iš Sovietų Sąjungos.

Tačiau aš realiai vertinau vidinę tos šalies padėtį ir jaučiau, jog reikalai linksta į blogąją pusę: žlunga ekonomika, artėja politinis perversmas. Su Islandijos vyriausybe sutarėme, jog slapta ieškosime alternatyvių tiekėjų bei rinkos savo šalies eksportui, ir mums tai pasisekė.

Kaltinimus, jog Islandija kišasi į vidinius kitos šalies, tai yra, Sovietų Sąjungos, reikalus paneigėme pateikę tvirtus dokumentus. Jais buvo parodyta, kad Lietuva ir kitos Baltijos regiono šalys niekada teisiškai nepriklausė šiai sąjungai.

Kodėl nusprendėte padėti Baltijos šalims?

Tuomet mūsų pagrindinis siekis buvo tautų solidarumas ir lygios teisės. Dalyvavau 1990 m. saugumo ir bendradarbiavimo konferencijoje Kopenhagoje, čia Lietuvos ir kitų nepripažintų šalių atstovai nebuvo įleisti. Kai atėjo mano eilė kalbėti, į šalį padėjau savo pasiruoštą tekstą ir stengiausi išsakyti mažųjų tautų siekius. Minėjau, jog mes negalime apsimesti, kad Baltijos šalių problema gali būti užmiršta arba apleista, nes kitu atveju neleisime skleistis taikai. Paprastas faktas: žmogaus teisės ir tautų teisės nedalomos. Universalios žmogiškos vertybės negali būti dalomos kaip privilegijos, kuriomis džiaugiasi vieni, bet negali turėti kiti.

Nepaneigiamas faktas ir tas, jog Baltijos šalys buvo nepriklausomos valstybės, taip atpažįstamos ir tarptautinių bendruomenių. Per karą jos nukentėjo nuo karinės okupacijos ir nelegalios aneksijos. Po šios kalbos prie manęs priėjo JAV delegacijos pirmininkas Maxas Kampelmannas ir pasakė, jog turiu privilegiją atstovauti mažai tautai ir kalbėti tiesą. Tuomet žinojau, kad esu teisingame kelyje.

Manyta, jog mažos valstybės turėtų prisitaikyti prie didžiųjų, kad nekiltų karo grėsmė. Jei Islandija nebūtų žengusi pirmojo žingsnio, ar kitos šalys būtų išdrįsusios apginti mažesnes valstybes?

„Kas, jeigu“ – klausimai, į kuriuos neįmanoma atsakyti vienareikšmiškai neabejojant. Žinau tik tiek, jog sugebėjome kartu suburti kelias nedideles valstybes, kurios pagaliau išdrįso veikti po to, kai nepavykęs 1991-ųjų rugpjūčio valstybės perversmas Maskvoje paliko valdžios vakuumą. Nepaisant Sovietų Sąjungos branduolinio arsenalo, perversmas patvirtino mano teoriją apie fundamentalų šios šalies silpnumą. Mažų šalių, kurios tokiomis aplinkybėmis išdrįso veikti, buvo pakankamai, kad Jūsų atkurtos nepriklausomybės pripažinimas Vakarų šalyse būtų negrįžtamas.

Nors Lietuva seniai išsivadavo iš Sovietų Sąjungos, didžiosios kaimynės Rusijos spaudimas vis dar jaučiamas. Ar Lietuva ir kitos mažesnės Rytų Europos valstybės gali patirti karinę Rusijos grėsmę?

Priešingai nei ukrainiečiai, Lietuvos politiniai vadovai padarė viską, kad jūsų atkurta, bet trapi nepriklausomybė turėtų būti konsoliduota ir apdrausta Lietuvos narystės Europos Sąjungoje bei NATO. Tai parodo šalies politinę brandą ir realios padėties suvokimą. Atrodo, jog lietuviai – ir vėl, priešingai, nei ukrainiečiai – pasimokė iš praeities klaidų.

Nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo praėjo 25 metai. Kokius pokyčius per tą laiką pastebėjote kultūros, politikos, ekonomikos srityse? Ar visose Baltijos šalyse jie panašūs?

Pokyčiai turėjo įtakos beveik viskam, tačiau ne visuomet jie buvo teigiami. Svarbiausia yra tai, jog jūs atgavote savo laisvę ir išsaugojote kalbą, kultūrą bei tautinį identitetą. Neigiamas aspektas, mano manymu, – vis didėjanti nelygybė. Tai gali kelti grėsmę socialiniam ryšiui, glaudumui jūsų visuomenėje, jei nieko nedarysite, kad susidorotumėte su šia tendencija. Čia Lietuvai būtų galima šiek tiek pasimokyti iš Šiaurėje esančių kaimynų. Visos trys Baltijos šalys perėjo tuos pačius esminius pokyčius, tačiau su skirtingomis ir tik toms šalims būdingomis, charakteristikomis.

Ko palinkėtumėte Lietuvai ateinantiems 25-eriems metams?

Norėčiau pamatyti, kaip visos aštuonios Šiaurės ir Baltijos šalys išsivysto į darnų subregioną Europos Sąjungoje. Esu įsitikinęs, kad ši nedidelių tautų grupė gali tapti regionine jėga – novatoriška, klestinčia ir kūrybinga.

Ką Jums reiškia laisvė?

Kaip socialdemokratas, aš branginu Prancūzijos revoliucijos idealus: laisvę, lygybę ir brolybę. Mūsų netobulame pasaulyje laisvė turi būti įvairi – minčių ir išraiškos laisvė bei laisvė nuo skurdo ir priespaudos.