Komunikacijos fakultetas ir Lietuvos laisvė – bendraamžiai

Dideli ekonominiai, mokslo bei kultūriniai pasiekimai, sparti valstybės raida per 25-erius laisvės metus suformavo gyventojų tikėjimą Lietuva. 25-ąjį gimtadienį kitais metais minės ir Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultetas, įkurtas Alma Mater tada, kai žodžio ir minčių laisvė tapo neatskiriama nepriklausomos valstybės dalimi, o informacija ir komunikacija suvokta kaip reikšmingas visuomenės tyrimų laukas. Kaip buvo kuriamas fakultetas? Savo patirtimi sutiko pasidalinti Komunikacijos fakulteto dekanas profesorius dr. Andrius VAIŠNYS.

Prof. dr. A. Vaišnys džiaugiasi, kad Komunikacijos fakultete gali matyti žmones, kurie turi savo viziją ir žino, kaip ją paversti tikrove. Asmeninio albumo nuotr.Prof. dr. A. Vaišnys džiaugiasi, kad Komunikacijos fakultete gali matyti žmones, kurie turi savo viziją ir žino, kaip ją paversti tikrove. Asmeninio albumo nuotr.

Vakarų pasaulio patirtis – paskatinimas įkurti Komunikacijos fakultetą

1991 m. birželio 18 dieną Vilniaus universiteto (VU) Tarybos nutarimu sujungus Bibliotekininkystės, Informacijos sistemų, Knygotyros ir bibliografijos bei dvi Žurnalistikos katedras buvo įkurtas Komunikacijos fakultetas. Tai padaryta remiantis anuomet moderniu požiūriu, kad komunikacija ir informacija tampa labai svarbiu socialiniu gyvenimo elementu, kuris lemia visuomenės santykius. Prof. dr. A.Vaišnys teigia, kad Tarybos sprendimas buvo pažangus: „Keičiantis patirtims per dešimtmečius ir ypač stebint Vakarų pasaulio patirtį, kur komunikacija jau prieš šimtmetį buvo vertinama kaip labai svarbi sfera, Vilniaus universiteto Tarybos sprendimas buvo toliaregiškas. Negalėtume tvirtai pasakyti, kad visi Tarybos nariai tuomet suprato, kokį reikšmingą sprendimą priima: tai rodo protokole užrašyti ginčai ir klausimai. O per tuos dešimtmečius fakultetas plėtėsi: iš pradžių buvo tik dvi studijų programos, dabar jau yra sukurta Komunikacijos ir informacijos doktorantūros mokykla – vienintelė tokia mokykla Lietuvoje.“

A.Vaišnys pagarbiai kalba ir apie šviesaus atminimo profesorių Vilniaus universiteto rektorių Rolandą Pavilionį, kuris pritarė, kad būtų įkurtas Komunikacijos fakultetas bei padėjo tuo įtikinti universiteto Tarybą. Komunikacijos fakulteto veikla pateisino buvusio rektoriaus viltis.

Jaunas fakultetas – aukšti tikslai

Palyginti su kitais Vilniaus universiteto fakultetais, Komunikacijos fakultetas yra jaunas. Fundamentalūs mokslai, pasak prof. dr. A.Vaišnio, turi ne dešimtmečių, o šimtmečių tradicijas. Per tą laiką pati aukštojo mokslo ir studijų sistema nulemia, kaip yra kuriamos tam tikros šakos, kaip organizuojamos studijos: „Mūsų užduotis buvo, pirmiausiai, Vilniaus universitete užauginti specialistų, kurie gebėtų vykdyti tyrimus, ir tokių specialistų, kurie galėtų jų rezultatais dalintis su studentais. Kitaip tariant, užauginti mokslininkų, kurie galėtų dirbti ir pedagoginį darbą. Tam reikėjo nemažai laiko, todėl mūsų fakultetas iki šiol vadinamas jaunu, nes procesas tebetrunka.“

Komunikacijos fakulteto įkūrimo reikšmė nepriklausomai valstybei

Kurti Komunikacijos fakultetą buvo sudėtinga, tačiau nelengvas darbas pasiteisino. Komunikacijos ir informacijos studijų mokslų mokykla dabar yra sutelkta, plačiai aprėpianti – nuo archyvistikos iki žurnalistikos. Tokia mokykla, kaip mūsų, Šiaurės Rytų Europoje yra vienintelė.

Prof. dr. A.Vaišnys negalėtų pasakyti, kad Komunikacijos fakulteto įkūrimas yra laisvos ir nepriklausomos valstybės ženklas, nes tai buvo ne valstybės, o Universiteto sprendimas, pirmiausia – žmonių, kurie tebedirba fakultete. Dekano manymu, Vilniaus universiteto Taryba tokį sprendimą priėmė tik dėl to, kad ji galėjo pati savarankiškai spręsti: „Sovietinę Lietuvą valdė Komunistų partija, tai Komunistų partijos Centro komitetas nuspręsdavo ne tik kokią aukštąją mokyklą įkurti, bet ir kas turi vadovauti, kokios turi būti studijų ar mokslų kryptys. Nuo 1990 metų Vilniaus universiteto darbuotojai dalyvavo Sąjūdžio veikloje – ryžosi savarankiškai svarstyti aukštosios mokyklos klausimus.“ Tiesa, A. Vaišnys apgailestauja, kad kuriant fakultetą jau 1991 – 1992 metais buvo padaryta dvejopo pobūdžio klaidų: „kažkodėl“ panaikinta Periodinės spaudos tyrimų laboratorija ir atleisti buvusių katedrų darbuotojai, kurie esą būtų galėję tapti naujų institutų mokslininkų branduoliu. A. Vaišnio nuomone, kuris tuo metu buvo Žurnalistikos instituto asistentas, kai kurie sprendimai žmogiškuoju ir vadybos požiūriu iki šiol atrodo nepateisinami. Kai dabartinis dekanas su komanda prieš 7 metus ėmė rengti strateginės raidos planą, numatantį fakulteto plėtrą, suprato, kad teks rūpintis ir naujų patalpų paieška.

Jaunimo ir mokytojų požiūris į archyvą – apdulkėjusių lentynų kambarėlis, kuriame saugomos popierinės bylos

Komunikacijos fakultete dabar – gausu įvairių studijų programų pagal komunikacijos ir informacijos šakas. Tačiau kurios iš jų yra svarbiausios? Šiuo klausimu A. Vaišnys yra kategoriškas: „Visos. Fakultetas neturi problemų dėl aukšto balo stojančiųjų paklausos. Visos studijų programos yra nuolat atnaujinamos, tad negalėčiau nė vienos išskirti, nes jos atspindi komunikacijos ir informacijos sampratą, o ne tik fakulteto studijų turinį. Arba negalėčiau išskirti tokios programos, kuri nebūtų šiuolaikiška.“

Dekanas neslepia nepasitenkinimo, kad nešiuolaikiška yra ta dalis auditorijos, kuri nuvertina kai kurias informacijos sritis, pavyzdžiui, archyvistikos arba dokumentų vadybos: „Šiandieninis archyvas reikalauja daug programavimo žinių, informatikos žinių. Jokia stabiliai veikianti įmonė savo veiklos negalėtų įsivaizduoti be dokumentų vadybos. Esame pasiryžę rengti tokius specialistus, kadangi jie turi paklausą. Problema yra ta, kad jaunimas ir ypač mokytojai dar laikosi senstelėjusio požiūrio į archyvą kaip į apdulkėjusių lentynų kambarėlį, kuriame saugomos popierinės bylos. Man teko girdėti, kaip mokytoja aiškino mokiniams, kodėl nereikėtų rinktis archyvistikos. Ji retoriškai klausė: „Ką jūs veiksite tame dulkėtame archyve?“ Pedagogė nesuvokia, kad šiuolaikinis archyvas – tai informacinė sistema, padedanti valdyti įmonę, kad didžiausios verslo kompanijos pasitelkia kompetentingus dokumentų vadybininkus.“

Teorinių žinių siejimas su praktika – du akivaizdūs principai

Paklausus, kaip studijų procese teorinės žinios siejamos su praktika, prof. dr. A. Vaišnys paaiškina: „Pasirinktinių dalykų studentams praktinius užsiėmimus veda tam tikrų sričių specialistai. Taip pat studentai privalo kelis kartus atlikti profesinę praktiką. Jie įgyvendina praktikos užduotis ir susirenka pakankamai informacijos apie įmonę, sužino, kaip joje yra organizuojamas darbas. Nemažai studentų praktikos laikotarpiu susiranda darbą pagal savo kompetencijas ir interesus.“ A. Vaišnio nuomone, su potencialiu darbdaviu ryšį laikyti reikia dviem būdais: formaliuoju – kai studijų programoje yra aukšti reikalavimai praktikai atlikti, neformaliuoju – kai studentai švenčia šventes pasikviesdami darbdavį – medijų srities įmonių, įstaigų atstovus.

Komunikacijos specialistų vaidmuo informacinio karo laikotarpiu

Informacinio karo sąlygomis komunikacijos specialistai atlieka labai svarbų vaidmenį. A. Vaišnys mano: „Visais laikais yra svarbūs komunikacijos specialistai. Tik buvo tokių laikotarpių, kai informacijos ir komunikacijos specialistai buvo negirdimi, nepastebimi. Ištinka visuomenę arba jos dalį kokios nors problemos, tuomet prisimenami komunikacijos specialistai, imamasi taisyti įstatymus. Kai dėl informacinio karo, Lietuva teisės aktais sukūrė tokią informacinę erdvę, kurioje nevaržomai gali siautėti užsienio vadinamosios visuomenės informavimo priemonės ir tiesiog iš ekrano skelbti, kviesti kariauti, kaltinti kaimynines tautas visokiais nebūtais dalykais. Jau XX a. buvo aišku, kad situacija yra pavojinga, visuomenė lengvai patikės Rusijos informacija, nes ta visuomenė užaugo su sovietinės mokyklos ideologija ir, mokėdama rusų kalbą, koncertą ar filmą priima kaip vertingus reiškinius. Propagandinė informacija taip pat yra skelbiama mums nedraugiškose kultūros laidose, patraukliai pateikiamos ne tik naujienos, bet ir įvairios pramogų žanro laidos.“ A. Vaišnio nuomone, daugiau dėmesio būtina kreipti į mokyklos programų turinį, siūlyti skaityti geras knygas užuot galvojus apie užsienio kanalų draudimus. Profesoriaus įsitikinimu, lietuviška žiniasklaida ir kūrybinės medijos turėtų gauti pakankamą finansavimą patraukliems istoriją atspindintiems projektams įgyvendinti.

Atsakingo darbo sunkumai bei malonumai

Prašomas pasidalinti sunkumais ir džiaugsmais apie dekano darbą prof. dr. A. Vaišnys susimąsto. Paskui sako: „Sudėtingiausia yra įveikti biurokratiją, kuri mokslo, studijų ir kultūros politikoje labai išsiplėtė. Universitete – taip pat. Manau, šiuose trijuose minėtuose segmentuose – mokslo, švietimo ir kultūros politikoje – Lietuva užaugino didelį biurokratų būrį. Ir dar suteikia jiems galimybę veikti anonimiškai – prisidengiant įvairiais patikrų ekspertais. Realybėje ne srities eksperto, bet biurokrato nuomonė lemia mokslo sistemoje. Ši biurokratinė sistema, užuot padėjusi realizuoti idėjas, yra pasirengusi tik tikrinti ir bausti, tikrinti ir bausti. Biurokratizmas ėda ir Universiteto dvasią“. Kita vertus, A. Vaišnys neslepia, kad, jei ne biurokratinės kliūtys, darbas jam teikia ir didelį malonumą: „Jaučiu pasitenkinimą, kai yra įgyvendinamos pačios įdomiausios idėjos. Džiaugiuosi, kad fakultetas išaugo ir sustiprėjo, čia galiu matyti jaunus ir perspektyvius žmones, suburtą mokslininkų ir pedagogų kolektyvą, sudėtą pagal šakas kaip komunikacijos medį. Fakultetas turi savo viziją ir žino, kaip ją paversti tikrove. Tai man teikia didžiausią džiaugsmą. Matau naują kartą, kuri komunikacijos ir informacijos mokslų labui daug nuveiks, nepaisant to, kad atskiri asmenys ir sulaukia mano kritikos. Bet tai normalu: kai žmogų myli – jį kartais turi barti, kai kiti negirdi. Svarbu, kad tie jauni žmonės neišsivaikščiotų, o būtų vertinami žvelgiant į komunikacijos ir studijų mokslo perspektyvą Vilniaus universitete.“ Šiandien A. Vaišniui nekyla abejonių, kad pačiam Universitetui reikėtų imtis išorės ir vidaus komunikacijos problemų, ypač pastebint, kaip kai kurie Universiteto vadovai bendrauja su pavaldiniais, kaip kritikuoja viešai atskiras mokslo ir studijų sritis užuot viduje kalbėjęsi su bendruomene: „Šitaip elgdamiesi tie žmonės realybėje myli savyje „sostą“ – ne žmogų Universitete“. Berods, tik šiais metais fakultete gali pagaliau atsirasti Vaizdo ir garso komunikacijos centras (Bernardinų 12/Maironio 7), nors infrastruktūros projektas buvo lamėtas net prieš penketą metų: „Yra sprendimų, kurių įgyvendinimo Universitetas „mėgsta“ palaukti net kelias absolventų laidas išleisdamas. Apmaudu“.

Laisvė – tai kūryba

Kiekvienam žmogui laisvė asocijuojasi su tam tikra vertybe: vertybe laisvai gyventi, mąstyti, kurti. Komunikacijos fakulteto dekanas profesorius dr. A. Vaišnys, į klausimą, kas jam yra laisvė, atsako: „Laisvė – tai kūryba.“ Ir paaiškina: „Įkurti naują padalinį – tarkime, Kūrybinių medijų institutą ar Muzeologijos katedrą, ieškant ir randant kas joms vadovautų, pasirūpinant tų padalinių naująja karta – yra kuriamasis darbas. Arba parašyti naują bakalauro programą ir džiaugtis, kad jos „neužtrumpino“ VU vidaus biurokratija vadinamuosiuose centriniuose rūmuose. Kitas laikas lieka moksliniam straipsniui parašyti, šį bei tą naujo atradus Ypatingajame archyve. Galbūt – dar scenarijui.“