Sportininkai – Lietuvos ambasadoriai pasaulyje
Šeši aukso, penki sidabro ir dešimt bronzos medalių. Tarp 85 šalių užimta 35 vieta. Visa tai iškovojo nepriklausomos Lietuvos sportininkai didžiausiame pasaulio sporto renginyje – Olimpinėse žaidynėse. 1992 m. iš Barselonoje vykusios Olimpiados, mažos, neseniai savarankiška valstybe tapusios Lietuvos, sporto pasiuntiniai grįžo su aukso ir bronzos medaliais. „Jie jau galėjo startuoti kaip nepriklausomos Lietuvos atletai, tai juos daug labiau motyvavo“, – sakė Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidentė, olimpinio aukso medalio laimėtoja Daina GUDZINEVIČIŪTĖ.
„Esate maži, bet ryškiai matomi.“ Manto Gudzinevičiaus nuotr. Kas Jus, Lietuvos sporto žmones, skatino įsijungti į Lietuvos atgimimo šauklių gretas?
1988 m. mane pakvietė į Tarybų Sąjungos sporto rinktinę. Mes, mažųjų šalių, Sąjungos pakraščių atstovai, buvome nusiteikę patriotiškai. Ne visi mus suprato, laikė baltomis varnomis.
1990 m. aš ir dauguma mūsų sportininkų atsisakėme narystės Tarybų Sąjungos rinktinėje. Man nuolat skambindavo iš Maskvos ir kitaip nei „kvaila“ nevadino… Klausė, ar aš neišprotėjau. Kai kiti taip veržiasi, taip sunku patekti į rinktinę, aš lengva ranka atsisakau. Man pasisekė: šaudymas – ilgaamžiškesnė sporto šaka, tad prarasti keli metai nebuvo tokie skaudūs. Dauguma kitų sporto šakų atstovų labai rizikavo – nepadarė karjeros ar ne laiku ją nutraukė. Ir viskas dėl patriotiškumo jausmo!
Kuo Lietuvos sportininkai stebina tarptautinę olimpinę šeimą?
Stebina aukštais sportiniais pasiekimais – jais lenkiame turtingesnes ir daugiau gyventojų turinčias šalis. Dažnai sakau, jog sportas – tai patriotizmo išraiška. Tapome gerai matomi olimpinėje arenoje. Iš Tarptautinio olimpinio komiteto vadovų išgirstame: „Esate maži, bet ryškiai matomi.“ Mes esame linkę į naujoves, iniciatyvūs, darbštūs.
1992 m. Europos čempionate Jūs laimėjote sidabro ir bronzos medalius, Barselonoje vykusioje Olimpiadoje disko metikas Romas Ubartas pelnė aukso medalį, krepšinio rinktinė – bronzą. Tai ir buvo ženklas pasauliui, jog mes ateiname?
Laimėjimų šaknys – gilesnės, ilgai truko, kol jas subrandinome. Kai kuriems sportininkams neužtenka penkerių ar dešimties metų, jog pasiektų aukštų rezultatų. Būtų neteisinga nepasakyti, kad sovietmečiu sporto sistema buvo tikrai gera, jai skiriamas didelis dėmesys, o dabar pasigendame panašaus vyriausybės požiūrio. Sporto klubai anais laikais buvo stiprūs, gal ir sukarinti, siekta parengti jaunimą šalies gynybai. O dabar fizinis jaunimo aktyvumas susilpnėjęs.
Ant marškinėlių didelėmis raidėmis švytintis žodis „Lietuva“, mirga Trispalvė. Koks tai jausmas, kai ant pergalės pakylos pagaliau stovite kaip Laisvos šalies atstovė?
Mes labai laukėme, labai norėjome, labai didžiavomės pirmais užrašais su žodžiu „Lietuva“, rankose laikydami Trispalvę. Tai visiems buvo labai svarbu. Ir šis jausmas niekada neapleidžia. Gal dėl to, jog mūsų šalis mažiau daugialypė nei kitos pasaulio šalys? Pastebėjome, jog didžiųjų valstybių atstovai patriotiškumu neserga taip, kaip mes, lietuviai. Mums labai svarbus tautinis pasididžiavimas.
Vis dar jaučiame didžiulę meilę krepšiniui, Rūtos Meilutytės dėka plaukimas taip pat tapo viena mėgstamiausių sporto šakų.
Krepšinis buvo ir bus populiarus. Kol sportavau, kartais pabambėdavau dėl ypatingo dėmesio šiai šakai. Iš tikrųjų visi pripažįstame: Lietuvoje tai yra sportas „numeris vienas“. Pasaulyje gausu daug populiaresnių sporto šakų, bet krepšinis labai svarbus mums. Pagaliau žaidimai visada patrauklesni žiūrovui. Žinoma, Rūtos Meilutytės dėka plaukimas išgyvenima pakilimą, tačiau yra ir kitų svarbių sporto šakų, kur sportininkai demonstruoja gerus rezultatus. Mes labai norime tų medalių, bet Lietuvos olimpinis komitetas turi ir kitų tikslų. Svarbu, kad kuo daugiau žmonių sportuotų, būtų sveikesni, labiau užimti. Komandinis sportas mokykloje net padeda spręsti aktualią patyčių problemą.
Visos mūsų pripažintos sąžiningos sporto šakos turi teisę gyvuoti, randa savo gerbėjų. Juk visada rezutatas išryškina žvaigždę. Per didžiausias mūsų šventes – Olimpinį žiemos festivalį ir Olimpinę dieną – mes itin skatiname federacijas pristatyti savo sporto šakas, jas populiarinti.
Jūs pati 34 metus užsiėmėte profesionaliu sportu. Kaip per tą laiką keitėsi sąlygos, konkurentai, požiūris, disciplina?
Mano sporto šaka – šaudymas į skriejančius taikinius – kaip ir visos kitos labai pasikeitė. Pritaikomos naujos technologijos, patobulintas starto finišas. Sporto šakos mutuoja, siekiama, kad jos taptų įdomesnės ir patrauklesnės. Pasikeitė ir teisėjų darbas. Prieš praėjusias Olimpines žaidynes buvo sudvejota, ar neverta pašalinti imtynių. Viena priežasčių – neobjektyvus teisėjavimas, moterų nebuvimas teisėjų gretose. Dabar daug kalbama apie lyčių lygybę sporte. Moterys yra objektyvesnės už vyrus, atidžiau dirba, jos turėtų atstovauti visoms sporto šakoms.
Esate pirmoji moteris užimanti LTOK prezidentės pareigas. Kaip Jums sekasi vairuoti tokį laivą? Ar Jums yra malonus stiprios moters įvaizdis?
34-eri sportui atiduoti metai – solidus laikas. Man sportas suteikė viską. Nebuvo paprasta. Išgyvenau skausmo, nusivylimo akimirkų – ne tik teigiamas emocijas. Net ir kraujo praliejau. Teko daug ką paaukoti, kad galėčiau eiti tolyn. Bet būtent dėl to, kokia esu dabar, turiu dėkoti sportui. Išmokau susitvarkyti, išsiugdžiau sveiką požiūrį, lengvai priimu iššūkius, nedejuoju, neatidėliodama sprendžiu problemas. Sportas nuo pat vaikystės išmoko savarankiškumo, o vėliau sustiprina charakterį.
Nuo sporto nepabėgate, tačiau dabar gyvenimą su juo siejate kitaip. Ar Jums čia pakanka reikiamos energijos dozės?
Mano gyvenimas ne mažiau aktyvus ir dabar. Daug keliauju, yra įvairiausių iššūkių. Gal čia atėjus atrodo tylu, bet gyvenimas verda. Kartais lakstome kaip pamišę. Žmonės, kurie nesidomi sportu, ironiškai klausia: „Ką veikia Olimpinis komitetas, kai nevyksta Olimpinės žaidynės?“ Dirbame. Vykdome įvairius projektus. Kas nesidomi, nepastebi.
2014 m. Jūs tapote Europos olimpinių komitetų vykdomojo komiteto nare, pirmininkaujate „Lyčių lygybės sporte“ komisijai. Kaip skatinsite, kad vadovaujančiose sporto pozicijose būtų pastebėtos ir dailiosios lyties atstovės?
Tai neįmanoma padaryti per dieną ar kelerius metus. Dažnai sakoma: „Ko jūs dar norit? Juk prezidentė – moteris, sveikatos ministrė – moteris…“ Mažai moterų turi sprendžiamąjį balsą, per mažai jų yra Seime, Vyriausybėje, valstybės įmonių vadovų postuose. Tai nereiškia, jog mes kovosime su vyrais. Neretai tai ne vyrų, o mūsų pačių problema. Savęs neįvertiname, nemanome, jog galime užimti vieną ar kitą poziciją. Man labai patiko vieno vokiško dokumento mintis: jeigu renkant į tam tikras pareigas surenkamas vienodas balsų skaičius, pirmenybė suteikiama atstovui tos lyties, kurių yra mažuma.
Atkreipkite dėmesį, jog ir spaudoje gausu nepagarbių, pusnuogių merginų nuotraukų, o vyrų tokių nepamatysime. Suformuotas neigiamas požiūris į moterį, jį pakeisti paprasta nebus. Šiuo metu Europoje iš 50 Olimpinių komitetų prezidentės postą užima dvi moterys, o iš 205 pasaulio Olimpinių komitetų – dvylika.
Kokia, Jūsų nuomone, Lietuvos sporto ateitis?
Kai šitaip vystosi technologijos, man sunku spėlioti, kas bus, tarkim, po 25-erių metų. Prieš tiek pat laiko mes neįsivaizdavome, kad ant stalo padėtas telefonas atliks visas komunikavimo funkcijas, į kitą pasaulio kraštą galėsime skambinti kada tik panorėsime. Jei žmogus nenorės tapti kiberrobotu, jam reikės palaikyti fizinę kūno formą.
Todėl aš tikiuosi, jog olimpinės idėjos neturėtų išnykti. Pagarba varžovui, gebėjimas susitelkti, tvirta valia, disciplinuotumas – visa tai išsiugdoma sportuojant.
Svarbu ir didžioji diplomatija. Olimpinės žaidynės negali nutrūkti, per jas susidraugauja ne tik vadovai, bet ir valstybes.
