Veronika Povilionienė: „Dainuoju, nes tai yra mūsų šaknys”

Lietuvių liaudies folkloro dainininkė, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė Veronika POVILIONIENĖ dalinosi prisiminimais apie kultūrinį gyvenimą Sovietinės okupacijos metais bei tikino, jog anuomet žmonės nesiliovė tikėti ir stengtis, kad Lietuva būtų laisva. Dainininkė, įsileidusi į savo kuklų, regis, sostinės šurmulio nepasiekiamą būstą, šiltai pasakojo ne tik apie dainas ir laisvę, bet ir vertybes, kurių trūksta nūdienos žmogui.

Lietuvių liaudies dainų atlikėja Veronika Povilionienė. Alfredo Pliadžio nuotr.Lietuvių liaudies dainų atlikėja Veronika Povilionienė. Alfredo Pliadžio nuotr.

Kokį Vilniaus kultūrinį gyvenimą prisimenate iš studijų metų?

Mano dėdė dirbo Operos ir baleto teatre, tai parūpindavo nemokamų bilietų. Bendrabutis, kuriame gyvenau studijų metais, buvo visai netoli teatro, ten aš ir leisdavau laisvą laiką. Esu mačiusi visus operos ir baleto spektaklius, ir ne po vieną kartą. Taip pat studentai dažnai eidavo į Filharmonijos koncertus, kasininkės mus pažindavo, pasaugodavo pačių pigiausių bilietų, o kartais ir veltui įleisdavo. Savaitgaliais dažniausiai išsiruošdavome į žygius. Buvo toks žygeiviškas judėjimas, kad pažintume gimtąjį kraštą.Lankydavome istorines vietas, klausydavomės pasakojimų apie sukilimus, mūšius. Literatūros ir tautosakos institutas organizuodavo tautosakos ekspedicijas, susitikdavome su kaimo žmonėmis. Dainavimo tradicija taip pat dar buvo nenutrūkusi. Aš dainavau Universiteto chore. Repeticijos vykdavo centriniuose rūmuose, per pertraukas atsidarydavome langus į Filologijos fakulteto kiemelį, atsisėsdavome ir dainuodavome.

Kaip keitėsi kultūra mūsų laisvės metais?

Šiandien laisvės veikti yra labai daug, tik reikia mokėti pačiam susivokti, ką nori ir gali daryti geriausiai. Jaunimas gali keliauti, dalyvauti tarptautiniuose festivaliuose. Tačiau aš šiandien pakeiksnoju radijo stotis ir televiziją. Pageidaujami tik tam tikros formos kūriniai. Todėl grojamas vienodas niekalas ir man dėl to labai liūdna. Žinoma, nėra viskas tik blogai, pasaulyje yra labai daug muzikos, bet ką nors naujo ir labai gražaus rasti yra sudėtinga.

Ar drįsote sovietinės okupacijos metais pasvajoti apie laisvę? Ar tikėjote, kad tokia diena išauš?

Negaliu sakyti, kad žmonės buvo dideli pesimistai. Mūsų namuose per Kalėdas visados ant eglučių višūnių buvo kabinamos ne komunistinės raudonos žvaigždės, o Gedimino pilies bokštas su lietuviška trispalve. Mano vyras – buvęs politinis kalinys, gal todėl namuose nebuvo baimės atmosferos. Vaikams senelis buvo pasiuvęs rūbelius su sagomis, ant kurių pavaizduoti Gedimino stulpai. Kai pradinėje mokykloje mokytoja liepė iš popieriaus išlankstyti kareiviškas kepuraites, visi mokiniai ant jų nupiešė žvaigždes, tik vienas vaikas – svastiką. Ant jo mokytoja rėkė. O mano sūnus pavaizdavo Gedimino stulpus. Mokytoja tyliai liepė tą kepuraitę parsinešti į namus – žmonės savo laisvės troškimo nenuslėpdavo.

Vaikams, vėliau anūkams, turbūt, dainavote lopšines?

Paskutinė kompaktinė plokštelė, kurią išleidau, buvo skirtamažiems vaikams. Mano anūkė – jai sukaks devyneri – paklausė ir pasakė: „Žinai, močiute, aš jau išaugau iš to amžiaus.” Manau, kad daugelis dalykų tiesiog išnyko. Negalima pamėgti liaudies dainų, jei nematai kaimo gyvenimo. Vaikai dabar nei riša, nei šeria karvių, nei eina vištų padėtų kiaušinių ieškoti. Kengūros ir drambliai jiems pakeitė kiaules ir vištas. Anksčiau sunku būtų buvę tuo patikėti.

Dabar labai daug žiaurasties sklinda iš televizijos ir ši žiaurastis pereina į gyvenimą. Šilumos, švelnių, gražių, malonių žodžių, kurių liaudies dainose labai daug, šiandien beveik neliko, vaikai lepinami pinigais ir daiktais. Tai atsispindi ir kultūroje – ką vaikas gauna, tą suaugęs ir prisimena iš vaikystės.

Ar manote, kad mūsų valstybė auga ir sąlygos žmonėms laimingai gyventi gėrėja?

Įsivaizdavau, kad Lietuvoje turėtų būti dar geriau, bet tobulumui ribų nėra. Norisi, kad būtų mažesnė atskirtis tarp gerai ir blogai gyvenančių žmonių. Taip pat, kad gyventojai negalvotų vien tik apie pinigus, būtų pakantesni, teisingesni vieni kitiems, labiau vieni kitus gerbtų, būtų darbštesni. Kompiuteriai ir modernioji technika suteikia žinių, tačiau svarbios ir žmogiškosios vertybės.

Kas šiandien Lietuvoskultūriniame gyvenime Jus džiugina labiausiai?

Viskas. Jeigu būčiau jaunesnė, būčiau tūkstantį kartų pozityvesnė. Man norisi jau rytoj pamatyti tokį kultūrinį gyvenimą, kokį įsivaizduoju, nors žinau – nebepamatysiu. Todėl linkėčiau, kad ir kiti pasuktų smegenis bei skirtų daugiau meilės tam, ką daro.

Ko palinkėtumėte Lietuvai laisvės 25-mečio proga?

Nepabėgti iš Lietuvos ir mylėti žemę, kuri mus išaugino, nes mūsų vieta yra po šiuo dangaus lopinėliu. Mes žinome, kur yra piramidės, bet kažin ar daug žmonių pavasarį, atšilus orams, sumerkia kojas į balą ir pasiklauso varlių kurkimo.

Patalpinta: 25 pavasariai