V. Ivaškaitė-Tamošiūnė: „Lietuvoje kapitalo mokesčiai juokingai maži“
Lietuvos mokesčių sistemos ir išteklių perskirstymo pertvarka – kaip Sizifo darbas. Politikai lyg ir imasi iniciatyvų pradėti svarbią diskusiją, kaip kompleksiškai reformuoti mokesčių sistemą, tačiau verslininkams pagrūmojus, premjerui išsigandus, visa žlunga – nurieda nuo kalno kaip tas Sizifo akmuo ir tenka pradėti iš naujo.
Mokslininkė teigia, kad piliečiai neišnaudoja visų galimybių apginti savo interesus – nedalyvauja protestuose, profesinių sąjungų veikloje. Sociologai.lt nuotr. Tačiau yra dalykų, kuriuos būtina neatidėliotinai keisti. Viginta Ivaškaitė-Tamošiūnė, Lietuvos socialinių tyrimų centro socialinių mokslų daktarė, beda pirštu: mūsų šalies pelno mokesčiai yra juokingai maži. Be to, tikslingi būtų dirbančioms ir turinčioms vaikų šeimoms skiriami mokestiniai kreditai.
Kai kurie ekonomistai Lietuvoje egzistuojančią mokesčių sistemą vadina regresine. Ką jie turi omeny tai sakydami?
Negalėčiau pritarti, kad mūsų mokesčių sistema yra regresinė. Galima kalbėti tik apie skirtingus mokesčius. Pridėtinės vertės mokestis (PVM) ir akcizai yra regresiniai, tačiau gyventojų pajamų mokestis (GPM) yra vieno tarifo, neapmokestinamas pajamų dydis (NPD) yra lengvai progresinis. Tiesa, socialinio draudimo įmokos taip pat šiek tiek regresinės. Pajamos iš verslo yra daug mažiau apmokestinamos nei darbo užmokestis. Tie, kurie gauna iš tiesų dideles sumas, moka mažiau mokesčių. Bet žvelgiant iš šios perspektyvos, visos šalys yra daugmaž regresinės.
Kaip jūs vertintumėte Lietuvos mokestinę sistemą?
Yra kur tobulėti. Reikėtų GPM sistemą daryti progresyvią. Palyginus su kitomis šalimis, pelno mokestis yra juokingai mažas, jis galėtų būti didinimas. Pasisakau už mokesčių kreditus, kai dirbančioms ir auginančioms vaikus šeimoms taikomas ne NPD, bet tam tikros lengvatos. Tada kyla didesnė motyvacija dirbti ir užsidirbti, o ne gauti išmokas iš socialinės paramos sistemos.
Per sausio 21-24 dienomis vykusį Pasaulio ekonomikos forumą Davose buvo kalba apie pajamų nelygybę ir mąstoma apie prabangesnio turto apmokestinimą. Jeigu žmonės turi pilis, ar tikrai negali susimokėti už bendrą gėrį? Jie tikrai galėtų daugiau mokėti.
Taip pat esu už tai, kad atsirastų lengvatos tam tikroms prekių grupėms. Jos anksčiau buvo, tačiau krizės laikotarpiu panaikintos. Daugelis Europos Sąjungos šalių turi lengvatas, ypatingai sveiko maisto produktams. Taip pat vaikų prekėms. Pavyzdžiui, Anglijoje, vaikų rūbams ir kitoms vaikiškoms prekėms taikomas nulinis tarifas, o pas mus apmokestinamas tuo pačiu 21 proc. Erdvės keisti mokesčių sistemą tikrai yra, tačiau noro mažai.
Kaip manote, kodėl taip yra?
Yra kelios priežastys. Visų pirma, verta atkreipti dėmesį, kokių pajamų grupėms priklausantys asmenys išrenkami į valdžią. Jeigu jie yra verslininkai, matyt, natūralu, kad nemąstys apie didesnius mokesčius. Antra, veikia interesų grupės, kurios gali daryti spaudimą, žadėti, kad verslui ir visuomenei bus geriau, jeigu mokesčiai nebus didinami.
Taip pat veikia dominuojanti ideologija. Ją Lietuvoje diegia Lietuvos laisvosios rinkos institutas. Dalis visuomenės net nesupranta, kad pajamų nelygybė reiškia nelygų pelno paskirstymą tarp to, kuris dirba, ir tarp to, kuris turi kapitalą. Šį klausimą buvo bandoma kelti Pasaulio ekonomikos forume, bet Lietuvoje ir toliau sėkmingai tylima.
Pagaliau rinkėjai patys per mažai reikalauja atsakomybės iš politikų, kuriuos renka. Nors lietuviai pasisako už pajamų nelygybės mažinimą, nori progresinio mokesčio, bet išrinkę valdžią eilinį kartą nusivilia ir mano, kad nieko nebegalima padaryti. O vis dėlto juk įmanoma, yra keletas būdų. Pirmiausia – protestai (nors Lietuvoje į juos žiūrima labai kreivai). Kitas būdas – dalyvavimas profesinėse sąjungose (tačiau dabar jos mūsų šalyje labai silpnos ir nepadeda išsireikalauti atskaitomybės).
Kaip vertinate mokesčių tarifus? Vieni sako, kad jie dideli, kiti – kad per maži. Kokia Jūsų nuomonė šiuo klausimu?
Kapitalo – per maži. Reikia būti aklam, kad to nematytum. Galime šiuo klausimu palyginti Lietuvą su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis. Ten nuo aukščiausių pelno pajamų mokama apie 40 proc. mokesčių. Pas mus – 15 proc., bet realiai dėl išlygų šis skaičius sumažėja iki 7 proc. Ką tai rodo?
Pelno ir kapitalo mokesčiai Lietuvoje yra itin žemi. PVM yra gana didelis ir, palyginti su kitomis šalimis, jis yra apie vidurį. Be to, nebėra lengvatų. Šeimoms, kurios uždirba mažiau, tai gali būti didelė našta.
GPM yra 15 proc. ir, sakyčiau, kad netgi labai žemas. Turėtų būti keli tarifai: žemiausias galėtų likti toks pats arba šiek tiek mažesnis, bet aukštesnes pajamas gaunantys žmonės turėtų mokėti didesnius tarifus. Socialinio draudimo įmokos santykinai yra apie Europos Sąjungos vidurį. Lyginant su GPM jos atrodo didelės, bet iš tikrųjų jos – vidutiniškos. Lengviausiai lyginti su kitomis šalimis, nes kaip kitaip pasakyti, – čia daug ar mažai, gerai-negerai.
Europos statistikos agentūros „Eurostat“ duomenimis, 2012 m. Lietuvoje buvo surinkta apie 27 proc. mokesčių nuo BVP. Tai yra mažiausiai ES. Ką reiškia šis rodiklis?
Žiūrint į šį skaičių akivaizdu, kad kažkas tikrai negerai. Jeigu nesurenkame mokesčių, nesame pajėgūs apdrausti žmonių, mokėti išmokų ir pensijų. Yra didžiulė problema: šešėlis per didelis, kai piliečiai dirba, bet nesumoka mokesčių, arba iš tikrų tarifai tokie maži. Bendrasis vidaus produktas (BVP) didelis, vadinasi, mes skolinamės, dirbame ir uždirbame, bet labai mažai sumokame ir biudžetas pildomas skurdžiomis įplaukomis.
Remdamiesi šiuo rodikliu, dalis politikų siūlo didinti mokesčius. Ar tai galėtų išspręsti problemą, o gal didintų socialinę nelygybę?
Reikia vertinti atskirus mokesčius. Jeigu kelsime PVM tarifą, pajamų nelygybė didės. Jeigu didinsime kapitalo mokestį, svarstoma, kad nesurinksime net tiek, kiek dabar surenkame, nes yra būdų, kaip išsisukti. Bet iš esmės, jeigu mes kelsime mokesčius daugiau turintiems ir galintiems mokėti, tai pajamų nelygybė turėtų mažėti.
Tačiau yra kita problema – žmonės nenori rodyti savo legalių pajamų, reikia jas ištraukti iš šešėlio. Galima būtų mažinti GPM tarifą visiškai nedidelėms pajamoms, bet didinti tiems, kurie tikrai gali sumokėti. Tačiau tokių yra labai nedaug. Uždirbančių daugiau kaip 3 tūkst. eurų Lietuvoje yra tik apie 2 proc. piliečių.
Negalima vienareikšmiškai pasakyti, kad didinant mokesčius, tikrai mažės pajamų nelygybė. Jeigu, pavyzdžiui, GPM padidintume iki 20 proc., tai pajamų nelygybė kažin ar sumažėtų, nes tarifas paveiktų visus. Turime koncentruotis į didesnių pajamų grupes.
Kalbant apie mokestinę sistemą, į kokias šalis turėtume lygiuotis?
Tai sunkus klausimas, į kurį tikriausiai nėra atsakymo. Neseniai rinkdama informaciją apie mokesčius keliose šalyse, užtikau vieną, kuri yra santykinai panaši į Lietuvą. Tai yra Slovakija. Man ji patiko, nes ten visai neseniai iš vieno tarifo mokesčių sistemos buvo pereita į progresinę mokesčių sistemą, t. y. šalis pradėjo taikyti du tarifus. Taip atsitinka tikrai nedažnai, dažniausiai šalys daro atvirkščiai. Pavyzdžiui, Vengrija turėjo porą tarifų, bet perėjo prie vieno. Slovakijos politikai teigia, kad paiso gyventojų noro perskirstyti daugiau mokesčių ir užtikrinti mažesnę pajamų nelygybę, o progresinis gyventojų pajamų mokestis yra pirmasis žingsnis. Be to, Slovakija šiek tiek padidino kapitalo mokestį. Tuomet pagalvojau, kad ir mes galėtume mažais žingsneliais lygiuotis į juos.
O kaip vertinate Lietuvos politikų siekius įvesti progresinius mokesčius?
Jų nėra. Yra šnekos, bet pasiūlymų nėra. Aišku, neseniai buvo išpūstas burbulas žiniasklaidoje, kai mokslininkų grupė pasiūlė, o A. Butkevičius nenorėjo. Pasiūlymai buvo tokie: progresinis GPM, šiek tiek didesnis nekilnojamojo turto mokestis, kapitalo mokesčio didinimas. Net patys socialdemokratai išsigąsta tokių pasiūlymų.
Tačiau kai kurie ekonomistai neigiamai vertina galimybes įvesti progresinius mokesčių tarifus argumentuodami, kad po to visi turtingieji elgsis kaip prancūzas Gerardas Depardieu (Žeraras Depardjo) – emigruos į mažesnių mokesčių tarifų šalis. Kokia jūsų nuomonė?
Aš tų ekonomistų paklausčiau, kiek G. Depardieu lygio aktorių, kurie susikrautų savo milijonus ir emigruotų, mes turime Lietuvoje. Nereikia juokų. Be to, ar tikrai mes darytume progresyvumą tokį baisų, kad visi pultų išvažiuoti? Taip nebūna. Ir kur važiuoti? Į Vakarų Europos šalis, kur yra progresiniai mokesčiai? Gal tuomet geriau kalbėkime apie žemą pragyvenimo lygį, dėl kurio žmonės emigruoja. Jeigu tu uždirbi daug, tai tuos 100–200 eurų sumokėti nebus didelė problema.
Anot ekonomistų, įvedus GPM progresyvią („laiptų“) sistemą, žmonės nedrįs investuoti į save, nes, pavyzdžiui, pakilus atlygimui, jie perliptų ribą, mokestinį „laiptą“, kai kyla mokesčiai. Didesni mokesčiai darbuotojus stabdytų…
Žmogus perlips ar vadovas sutiks mokėti daugiau? Tai psichologinis žaidimas. Perlipęs tą laiptelį žmogus nepradės mokesčiai mokėti žymiai didesnės sumos. Man atrodo, kad tai manipuliavimas žmonių mąstymu siekiant skleisti liberalią ideologiją. Kai kurie turtingi žmonės sako, kad gali mokėti daugiau, tačiau nėra apmokestinami. Taigi esama socialinės atsakomybės dalykų, ne vien įsivaizdavimo, kad visuomenėje esi pajėgus gyventi vienas.
Slovakijos politikai teigia, kad paiso gyventojų noro perskirstyti daugiau mokesčių ir užtikrinti mažesnę pajamų nelygybę, o progresinis gyventojų pajamų mokestis yra pirmasis žingsnis. Be to, Slovakija šiek tiek padidino kapitalo mokestį. Tuomet pagalvojau, kad ir mes galėtume mažais žingsneliais lygiuotis į juos.
Galime palyginti Lietuvos su JAV kapitalo mokesčius. JAV nuo aukščiausių pelno pajamų mokama apie 40 proc. mokesčių. Lietuvoje – 15 proc., bet realiai dėl įvairių išlygų šis skaičius sumažėja iki 7 proc. Ką tai rodo? Tik viena – kad pelno ir kapitalo mokesčiai Lietuvoje yra itin žemi.
