Sporto švenčių atspalviai sovietinėje Lietuvoje

SSRS jau nuo pirmųjų savo įkūrimo metų stengėsi visomis priemonėmis būti pirma pasaulyje. Vienas būdų save pastatyti į lyderio poziciją buvo sportas. Sovietų Sąjungoje jis turėjo didelę reikšmę, buvo svarbus socialiniu, politiniu, tarptautiniu aspektais. Valstybėje vyko daug sporto švenčių, buvo norima ne tik pasiekti sporto aukštumų, bet taip pat stiprius jaunuolius parengti karui. Pasinaudojant puikia galimybe visiems pademonstuoti, kokia didinga Sovietų Sąjunga yra, sporto šventės virsdavo propagandiniais renginiais. Nuo šios tendencijos neatsiliko ir sovietinė Lietuva. Tai ypač matoma stalinizmo laikotarpio vaizdo įrašuose, kuriuos kruopščiai saugoja kultūros paveldo puslapiai, leidžiantys pažvelgtį į istoriją dar kartą.

Sportininkų kolona neša Stalino portretą. Epizodas iš 1946 m. dokumentinio filmo ,,Tarybų Lietuva“Sportininkų kolona neša Stalino portretą. Epizodas iš 1946 m. dokumentinio filmo „Tarybų Lietuva“

Sportas, politika ir propaganda

Viena pirmų sovietinės Lietuvos sporto švenčių vyko 1946 m. Vilniuje. Kaip ir galima įsivaizduoti, jos atidarymas kurtas pagal įprastą šabloną, kuris net ir šiais laikais atrodo įspūdingai.

Skambant didingai muzikai stadione renkasi daugybė žmonių. Netrukus pasirodo sportininkai. Pražygiuoja moterų kolona, po jos, vienodu žingsniu – vyrų kolona, nešanti J. Stalino portretą. Pakiliu balsu prabyla komentatorius: „Žengia Lietuvos tarybinis jaunimas į šviesų rytojaus komunizmą. Lietuvos žiedu taip pat grožėjosi mūsų mylimas vadas ir mokytojas didysis Stalinas“. Tačiau tai tik įžanga.

Dar kelios akimirkos, ir tribūnose kyla tikras sąmyšis: į stadioną įvažiuoja ant motociklų stovintys muzikantai ir akrobatai, dangumi praūžia lėktuvas, minia džiūgauja. Nešini gėlėmis atbėga mergaitė su berniuku, jie skuba prie LSSR Ministrų tarybos pirmininko M. Gedvilo. Visas dėmesys – Sovietų Sąjungos garbinimui, kiekviena smulkmena stengiamasi parodyti, kokia galinga ir stipri tai valstybė. Šia politika pasižymėjo kiekviena sovietinė šventė, tačiau itin ryškiai tai matoma būtent sporto renginių atidarymuose ir uždarymuose.

Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytojas dr. Valdemaras Klumbys teigia, jog įvairi propaganda buvo naudojama visais laikais, bet ypatingai ją įvaldė Sovietų Sąjunga, kuri tokiu būdu bandė atskleisti savo ideologiją.

„Aišku, jog propagandos sovietmečiu buvo beveik visur ir visada, o jau ypač Stalino laikais. Vyko įvairūs paradai, kurie buvo rengiami specialiai paminėti Pergalės dieną ar kitas svarbias datas. Žygiuodavo sportininkai, girdėjosi Sovietų Sąjungą šlovinantys šūksniai. Tas pats būdavo ir šiaip sporto šventėse. Visos jos formavo tarybinį žmogų, jog jis turi būti sportiškas, turėti fizinės jėgos“, – sako V. Klumbys.

Istorijos fakulteto dėstytojas pasakoja, kad po karo sporto šventės buvo puikus būdas taikiai išlieti savo agresijas, kurias kėlė skurdas ir skausmas. Sportininkai gaudavo medalius, garsindavo Sovietų Sąjungos vardą, jie tapo vieni iš svarbiausių sovietinės visuomenės stiprybę atskleidžiančių žmonių. Vyko specialus visuomenės parengimas, ypač po karo Stalino laikais. Svarbu buvo apsiginti nuo priešo, o sportas ugdė stiprų žmogų.

Įvairiuose paraduose dalyvaudavo ne tik sportininkai, bet ir eiliniai gyventojai, kuriems taip pat buvo keliamas stiprybės jausmas, tačiau kitokiais būdais.

„Visokie paradai kūrė buvimo minioje jausmą. Net menkiausia asmenybė pasijaučia esanti kažko didelio, galingo dalimi, jaučia bendrumą su kitais dalyviais. Tai ypač svarbu, kai žmogus jautėsi nesaugus. Per įvairiausias demonstracijas valstybė sugebėjo surikiuoti žmones kolonomis, griežtai, tvarkingai, struktūriškai. Tai rodė galią suvaryti žmones, kas ir darė įspūdį tai matantiems ir jaučiantiems žmonėms arba net kėlė jiems baimę“, – pasakojo V. Klumbys.

Sporto šakų palikimas

Nevalia pamiršti ir šventės turinio, kuris turėjo didelę reikšmę šiuolaikiniam sportui. Sovietinėse sporto šventėse dalyvaudavo tūkstančiai sportininkų iš sporto draugijų, tokių kaip „Dinamas“, „Spartakas“, „Žalgiris“, „Lokomotyvas“. Buvo demonstruojamos įvairios sporto šakos: atletai rungėsi bokse, imtynėse, fechtavime, estafetėse ir futbole, taip pat ir kitose šakose. Savo grakštumą ir lankstumą demonstravo gimnastai bei akrobatai, kūrę nepakartojamą šou. Tradicinės estafetės Vilniaus gatvėmis metu dalyvaudavo iki 1500 bėgikų, kurie varžėsi dėl laikraščio „Sovetskaja Litva“ prizo. Dauguma sporto šakų Lietuvoje įsibėgėjo Stalino laikais, todėl šios šventės yra ypatingos istorijai ne vien savo propaganda.

Sovietiniu laikotarpiu atsirado daugybė žymių sportininkų, kurių vardai vis dar žinomi iki šių dienų. Sovietinė Lietuva taip pat pateikė savų staigmenų sporto pasaulyje – tai legendiniai Antanas Mikėnas, Modestas Paulauskas, Arvydas Sabonis, Algirdas Šocikas, Arminas Narbekovas. Visi jie trumpam atitraukė sporto šventės propagandą į šoną ir leido gerbėjams Sovietų Sąjungos vardu skanduoti lietuviškas pavardes. Dauguma lietuvių pasiekimų tapdavo Sovietų Sąjungos pasiekimais, todėl svarbiu aspektu tapo tautiškumas. Jis matėsi rungiantis įvairiose varžybose prieš ar už Sovietų Sąjungą. Viena vertus – bet kokiu atveju lietuvis palaikė lietuvį, ir nesvarbu, ar tas lietuvis rungėsi už okupantą. Žymiais lietuviai laikė visus lietuvių sportininkus, nors vieni vardai buvo girdimi dažniau nei kiti. Atsirasdavo ir sportininkų, kuriems tikroji pergalė buvo žmogiškumas.

Sporto šventės Tarybų Lietuvoje buvo rengiamos vienam tikslui – garbinti Sovietų Sąjungą. Visų sporto švenčių atidarymo ir uždarymo ceremonijos parodydavo įspūdingus pasirodymus, žmonių kolonas, kurių sinchronas priminė karių eiseną. Sporto švenčių dalyvių skaičius taip pat buvo labai didelis, lietuviai būriais rinkosi į tokias šventes. Stalino laikotarpio sporto šventės pasižymėjo žymių sportininkų vardais, sporto pasiekimais, tačiau ryškiausiu akcentu sporto šventėse tapo didybės ir stiprybės rodymas.

 

 

Patalpinta: Lietuvoje, Naujienos