Pasaulis stiklo gabalėlyje
Ramiai vaikštinėju Stiklių gatve. Bet nuo vidudienio subjuręs oras staiga nusprendžia parodyti visą savo galybę. Pradeda smarkiai lyti. O skėčio lyg tyčia nepasiėmiau. Skubiai apsidairau. Akį patraukia pro langą matomos spalvos ir šviesa. Perbėgu gatvę ir palenkusi durų rankeną įžengiu į galeriją-dirbtuves „Vitražo manufaktūra“.
,,Vitražo manufaktūra” įsikūrusi Stiklių gatvėje. Autorės nuotr. Trapi pasaka
Mane pasitinka vos juntamas medienos kvapas. Jis ir balta sienų spalva primena Kuršių Neriją. Ramybę nutraukia maloniai pasisveikinusi darbuotoja. Šyptelėjusi atsakau. Lentynose ir ant sienų pilna vitražo darbų. Pirmiausia prieinu prie staliuko, kur išdėlioti įvairūs aksesuarai. Jie skirtingų dydžių, įvairių formų ir spalvų. Akį labiausiai patraukia pakabukai, kurių viduje vitražo specialistai išraitė metalinius ornamentus. Atrodo, kad ši puošmena sukurta iš aukso. Vis dėlto menininkai čia panaudojo kažkokį kitą taurųjį metalą, kuris nerūdija. Gaila, jog galerijos darbuotoja nepamena tikslaus jo pavadinimo.
Žvilgsnis krypsta ir į darbus su lapų gyslų raštais. Žiūrint į juos, atrodo, kad kūrėjams pavyko sustabdyti gamtą. Bet greitai sužinau, jog iš tiesų lapas išmirkomas specialiuose dažuose. Deginant stiklą, lapas dėl didelio karčio sunyksta, bet užtat išlieka dažų antspaudai.
Lentynose daugybė suvenyrų. Tarp jų – ne vienas mažas angeliuks. Neįsivaizduoju, kodėl jų tiek yra (jokia paroda galerijoje dabar nevyksta), bet tai primena eksperimentą „Vilnius – angelų miestas“. Baltos skulptūros, kurių galima sutikti sostinėje, priverčia nusišypsoti. Šie stikliniai angelai lūpų kampučius taip pat pakelia aukštyn.
Ant sienos kabo kūrinys, vaizduojantis paprastą augalą. Pastarasis siekia dangų. Darbas labai ryškus. Jame susipina žali ir mėlyni atspalviai. Kelioms minutėms „prilimpu“ prie žemės. Taip bestovėdama prisimenu pasaką apie žirnį ir pupą. Jie užaugo ligi pat Dievo karalystės. Šis mano pastebėjimas trumpam prajuokina galerijos darbuotoją.
Trumpas prisilietimas prie stiklo
Patrauki link antrosios salės. Čia įrengta ne tik dar viena šiuolaikiškų darbų galerija, bet ir nedidelės dirbtuvėlės. Viduryje įkurdintas medinis stalas, šonuose – suolai. Prie sienos sustatyti įvairiaspalviai stiklo lakštai. Atsargiai juos paliečiu. Jaučiu grublėtą paviršių. Po šiek tiek jau nusidėvėjusiu stalu aptinku tvarkingai sudėliotą gausybę buteliukų ir įrankių, kurių pavadinimų net nenumanau. Ant palangės suguldyta nemažai stiklo darbelių. Jie gimė lankytojams organizuojamų pamokų metu.
Nors šį kartą negaliu išbandyti šio meno (reikalinga išankstinė registracija), bet sužinau, jog šis procesas prasideda ant popieriaus lapo. Reikia nusipiešti daiktą, kurį nori paversti vitražo darbeliu. Vėliau visas detales išpjauti iš pasirinkto stiklo, išdėlioti ant lapo, suklijuoti specialiais klijais ir nešti į krosnį. Tiesa, meno darbeliu galima džiaugtis tik po paros, kai atvėsta krosnis, kurioje kepė vitražai.
Apžiūrinėdama likusius meno kūrinius, pastebiu, jog pamažu baigia lyti. Reikia eiti. Nenoromis palieku „Vitražo manufaktūrą“. Lauke mane pasitinka gaiva ir keletas saulės spindulių. XVI a. vid. bajoras Martynas Paleckis, gavęs tuometinio valdovo Žygimanto Augusto privilegiją, šioje gatvėje įkūrė pirmąsias stiklo dirbtuves. Dabar tai mena prie ketvirto namo pakabinta atminimo lenta. Ją netikėtai randu eidama stotelės link.
