Vilniaus miesto labirintai pakrikštyti didžiais, bet užmirštais vardais
Gatvės yra miesto labirintai, kuriais kasdien klaidžioja kiekvienas iš mūsų. Tiesa, jeigu yra ironiška labirintais vadinti tai, kas atlieka orientyro vaidmenį, tai tuo labiau paviršutiniška į gatves žvelgti tik kaip į tarpininkus tarp taško „A“ ir taško „B“. Neretai tenka pamiršti, kad visos jos turi savo istoriją ir vardą. Siūlau galimybę patikrinti save ir krūvoje paviršutinių, vaizdinių detalių atkapstyti nedidelio ruožo Vilniaus centre vardą ir jo istoriją.
Siaura gatvelė kviečia stabtelėti ir susipažinti su jos istorija. Autoriaus nuotr. Stoviu siauroje gatvėje. Ji grįsta raudonomis plytomis, kurias jau ne kartą spėjo nuvarginti skubančių praeivių žingsniai, šeimininko paliepimus vykdantys automobilių ratai bei negailestingas rūgštusis lietus. Gatvę įrėminančios šviesių spalvų paletės sienos taip pat negali nedalyti savęs pasauliui – akys netrunka pastebėti trupantį ar jau spėjusį nutrupėti tinką. Tai lyg senyvo žmogaus oda: kiekviena raukšlė, kiekvienas nelygumas savyje talpina nesuskaičiuojamą galybę regėtų žvilgsnių, girdėtų balsų, pro šalį plaukusių įvairiausių kvapų. Galima pagalvoti, kad šiuos slėpinius, per daugelį metų įsigėrusius į suspaustos gatvelės sienas, išdidžiai saugo šviestuvai. Naktiniai vedliai tūno ne ant į dangų juos įprastai keliančių geležinių stiebų, o yra įmūryti į sienas pačiose jų viršūnėse. Atrodo, kad visos detalės priklauso viena nuo kitos ir sudaro nedalomą organizmą.
Gatvės menas – tiek prasmingas, tiek niekinis
Paslaptingosios gatvės sienos pulsuoja senatve, tačiau jas jau ne kartą spėjo paliesti jauna ranka. Istorinę ramybę kontrastingai taršo spalvų raizgalynė: čia gausu eiliniam praeiviui nesuprantamų keverzonių. Visa tai sudaro savotišką laiko tiltą, apjungiantį praeitį ir dabartį. Tiesa, akį patraukia ir keletas prasmingų užrašų.
Tik spėjus praeiti pro jau seniai poilsio nusipelniusį senyvą „Volvo“ markės automobilį, uoslę pasiekia rytietiški kvapai, sklindantys iš čia esančio kinų virtuvės restorano. Lyg atsvara jiems netoliese dėl klientų kovoja kavinė, kurios iškaba žada platų lietuviškų patiekalų pasirinkimą. Kvapai sklaidosi, maišosi ir net svaigina.
Siaurame labirinte – nuo klegančio žmonių sambūrio iki pasimetusio katino
Nors dabar yra gana vėlyvas vakaras, šurmulio gatvėje netrūksta: drabužių bei papuošalų parduotuvė švenčia savo ketvirtąjį gimtadienį. Ausis virpina optimizmu sproginėjantys balsai ir skambantis juokas, kurį norisi uždaryti į dėžutę, pastarąją pasiimti su savimi ir atverti tuomet, kai mintis temdys švininis liūdesys. Pašnekovų dantyse smilksta cigaretės, intensyviai virš pastarųjų galvų gaminančios kamuolinius debesis. Aplink ratus suka dviračius pabalnoję vaikai, kurių veiduose nesunku įžvelgti vaikišką nerūpestingumą.
Pasukus į kiemą, kuris slepiasi už gynybinę pilies sieną primenančio mūro, kelią perbėga išsigandęs katinas. Džiugu, kad pastarasis nėra smalos spalvos: tamsiame kailyje šviečia kelios, baltas varnas juodų kompanionių draugijoje primenančios dėmės. Rimties, solidumo pojūtis aplanko, kai išvystu pastatą su aukso spalvos lentele. Pastaroji didžiai praneša (net aplanko jausmas, kad kažkas iškilmingai pučia trimitą): Indonezijos Respublikos garbės konsulatas. Nors šis statinys yra priskiriamas Pilies gatvės teritorijai, bet pastatą nuo gatvės, kurioje mindžikuoju, skiria vos pusmetris.
Dar keletas žingsnių šios gatvelės kultūriniame apogėjuje: baltų kultūros klubas bei gintaro muziejus – galerija. Panašu, jog nors ir nedidelė, bet gatvelė yra labai turtinga: dalijanti išmintį jos ieškančiam, pavalgydinanti išalkusį ar pakalbinanti tylenį.
Gatvę įtvirtina didingą istoriją slepiantis sakralinis kūrinys
Paskutinė užuomina, pateikianti atsakymus į klausimus, yra didingas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kanclerio, Vilniaus vaivados ir didžiojo etmono Leono Sapiegos trisdešimt metų statytas renesansinis kūrinys gatvės pradžioje. 1629-aisiais atidaryto pastato architektūroje susipina renesanso, tuomet jau prabėgusios gotikos ir artėjančio baroko bruožai.
Iškiliam kultūros paminklui teko nelengva dalia: carinė valdžia XIX amžiuje varžė katalikišką veiklą ir šį pastatą uždarė, o jo vertybes išgrobstė. Kiek vėliau, XX amžiuje, Sapiegų giminės palikuonys sugebėjo sugrąžinti dalį praradimų, statinys buvo dar kartą pašventintas ir vėl pradėjo veikti.
Dramatiška istorija nesibaigė, nes po Antrojo pasaulinio karo Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą, ir Leono Sapiegos kūrinys vėl buvo uždarytas. Lengvabūdiškai išnaudojamas sovietų reikmėms, apvogtas, 1964-aisiais nuniokotas gaisro – tokia buvo šio statinio XX amžiaus realybė. 1990 m. Lietuvai iškovojus Nepriklausomybę pastatas buvo sugrąžintas Vilniaus arkivyskupijos kurijai. Šiuo metu čia įkurtas Bažnytinio paveldo muziejus, kuriame galima rasti dailės kūrinių, liturginių reikmenų, istorinių dokumentų bei knygų ekspozicijas.
Gatvei ir statiniui suteiktas vyriausiojo arkangelo vardas
Vardas, kuriuo buvo pavadinta gatvė bei joje stūksantis pastatas, priklauso pagrindiniam angelui tradicinėse abraomiškose religijose (krikščionybėje, judaizme bei islame). Hebrajiškai šis vardas reiškia „panašus į Dievą“. Vyriausiasis arkangelas, pasak krikščioniškųjų šaltinių, kovoja su šėtonu, gydo, padeda nugalėti pagundas, sergsti mirusiuosius. Jis gelbėja nekaltuosius (apreiškime Jonui yra aprašytas slibino, ketinusio suryti kūdikį, nugalėjimas), vaduoja tikinčiuosius nuo blogio ir lydi mirusiųjų vėles į Dangų. Dažniausiai vaizduojamas su sparnais, kardu, svarstyklėmis, skydu ar trimitu. Tikima, kad būtent jis paskelbs Paskutiniojo Teismo dieną. Arkangelą galima sutikti ne tik aprašomos gatvės ir statinio pavadinimuose: jis vaizduojamas net penkių Lietuvos miestų herbuose.
Tai – šventasis arkangelas Mykolas, kurio vardą Leonas Sapiega suteikė Šventojo Arkangelo Mykolo bažnyčiai, o pastarosios vardą perėmė ir šalimais esanti minėtoji gatvė.
Čia sklando svaiginantys kavinių kvapai, klega praeiviai, triukšmauja nuolat varstomos parduotuvės durys. Įdėmiau pažvelgus ilgai netrunka suvokti, kad Šventojo Mykolo gatvės paviršutinės vaizdinės detalės slepia didingą, pažinimo vertą istoriją. Istoriją, kuri skaičiuoja šimtmečius, spindi sakralumu ir tuo pačiu primena, kad ji – tik smulki dalelė paslaptingoje Vilniaus labirintų dėlionėje.
