Skapo gatvės pamokos: kaip gerti iš kiauro ąsočio?
Oficialiai siauriausia Vilniaus gatvė – Skapo gatvė – kasdien man ir kurso kolegoms tampa tarpininke, atskiriančia mus nuo Pilies gatvės triukšmo ir nukeliančia į Vilniaus universiteto kiemelius. Šioje gatvėje laikas šiek tiek sustoja – vos 1,98 m pločio gatve retai kada rieda automobiliai, tad eidama nedrįstu skubėti, leidžiu sau drąsiai žingsniuoti jos viduriu.
Viename iš Skapo g. kiemelių slepiasi atviros keramikos dirbtuvės-galerija „Amatų gildija“. Autorės nuotr. Kaip teigiama dviejų Jurgų (Jurga Juoda ir Jurga Raudona) knygoje „Vilnius 37 °C”, Stanislovas Skapas XVI a. nusipirko čia buvusius Višogrodskio namus ir pavadino gatvę savo vardu. Tad gatve einu taip, kaip pats karališkasis sekretorius S. Skapas – išdidžiai ir kilniai. Taip vieną lietingą pavasario dieną besidairydama aptikau nedidelę keramikos dirbtuvę-galeriją „Amatų gildija“, įsikūrusią viename iš siauros gatvės kiemelių.
Mažieji keramikai
Vos kelių kvadratinių metrų dirbtuvės primena senus lietuviško kaimo namukus – medinės, sunkiai atsidarančios durys, molio asla grįstos grindys, aukšti slenksčiai ir siauri, labai maži mediniai langai. Visos detalės – kiek niūrios, bet autentiškos ir, rodos, niekada nebus keičiamos.
„Šiandien imsimės kažko kito, nes ąsočiai kiek pabodo”, – šešiamečiui Vincui tarė vienas iš dirbtuvių įkūrėjų, keramikas Vygantas Vasaitis. Čia mažylis Vincas lankosi kartą per savaitę, tad moliniais ąsotėliais jau spėjo apdovanoti visus artimuosius. Rodos, tokiam mažam berniukui keramika turėtų būti kaip žaidimas, bet jo veidas labai rimtas – šiandien jis lipdo puodelį, kurį kito susitikimo metu galės išbraižyti spalvotais ornamentais.
Tokių nuolatinių lankytojų Skapo gatvės dirbtuvių keramikui Vygantui ir jo kolegei Eglei netrūksta. Nors pagrindinė šios galerijos-dirbtuvių paskirtis yra galimybė kurti autorinius darbus ar užsakymus, tačiau šalia šių veiklų organizuojamos ir ekskursijos, mokymai.
Čia galima stebėti nenutrūkstamą amato procesą – keramikos žiedimą, lipdymą, dekoravimą. Taip pat susipažinti su visa autentiška dirbtuvių aplinka ar patiems sukurti indelį, skulptūrėlę, švilpynę, kurie vėliau bus išdegti krosnyje. „Mano kolegė Eglė rengia įvairius mokymus vaikams, teminius ar šventinius lipdymus (nuo gimtadienių iki mergvakarių)”, – pasakojo keramikas Vygantas.
Saugomos tradicijos
2009 m. atsidariusios dirbtuvės buvo Pranciškonų g. dirbtuvių tęsinys: „Pritrūkome vietos, atsirado vis daugiau susidomėjusiųjų keramika, tad nusprendėme plėstis. Šią vietą iš visiško šiukšlyno pavertėme į dirbtuves – nebuvo nei langų, nei elektros, o aplinkiniai gyventojai čia tiesiog mesdavo šiukšles”, – pasakojo vienas iš įkūrėjų, keramikas V. Vasaitis.
Anot keramiko, tokioje aplinkoje stengiamasi išlaikyti ir autentiškas tradicijas: “Esu už tradicinę keramiką. Bet dabar visos tradicijos menksta. Pavyzdžiui, Vilniaus dailės akademijoje nebeliko žiedimo aparatų, o man ši technika yra itin smagi. Tradicinė keramika šiuo metu yra praeitis, dabar visi nori būti individualybėmis ir daryti išskirtinius darbus.”
Keramikas pokalbio metu pasakojo apie keletą tradicinės keramikos dirbinių, kurių populiarumas neišblėso ir iki šių dienų. Vienas jų – Ąsotis mįslė (Puzzle jag), kuris buvo itin populiarus XVIII-XIX a.: „Mano turimas dirbinys yra sukurtas, naudojant Vilniaus Valdovų rūmuose rastas šukes. Ąsočio idėja – žmogus turi sugalvoti, kaip atsigerti vandens ir neapsipilti pro šonuose esančias skylutes.”
Bebandant išspręsti ąsočio mįslę, man kilo beprotiška mintis – ar molio atsargos negali išsekti, kokia keramikos ateitis, jei tradicijoms nebelieka vietos? „Pirmiausia pasaulyje pasibaigs nafta, o tada jau galėsime nerimauti dėl molio”, – pajuokavo keramikas Vygantas ir nuramino, jog molio atsargos ir teoriškai, ir praktiškai bus neišsenkančios.
