Laisvė – tai suvokta būtinybė
Istorija aprašyta ne tik vadovėliuose, ji glūdi ir žmonių prisiminimuose, tad dalį jos ir noriu papasakoti. Gendrutis Jurgis Dalmotas 83 metų pensininkas, kilęs iš Molėtų rajone esančio Čiulėnų kaimo. Jo žmona, Milda Dalmotienė – trejais metais vyresnė. Gimusi Utenos rajone esančiame Užpalių kaime. Ir tai – mano senelių istorija apie tikrąją laisvės kainą.
Seneliai – Milda ir Gendrutis. Gendručio asmeninio archyvo nuotr. Gimė jie smetoninės Lietuvos laikais, o šiandien, skaudančia širdimi pasakoja savo gyvenimo istoriją, kuri yra ir jų gimtinės istorija. Pirmąją valstybę jie pamena sunkiai, tepasako tiek, kad laisvė tada atrodė savaime suprantama. Blankūs ir pirmieji okupacijos prisiminimai. „Žinau, kad kitą dieną, po okupacijos, atėjus į mokyklą visi buvo labai liūdni ir trūko kai kurių paveikslų“, – sako Milda. Tačiau senelis Gendrutis dar ir dabar susijaudina pasakodamas, kaip su keliais berniukais nubėgo į miestelio turgaus aikštę ir išvydo svetimus kareivius, vilkinčius keistomis uniformomis. Jie neavėjo kareiviškų batų, stovėjo apibintuotomis kojomis. „Purvini, suvargę, jie šnekėjo rusiškai. Netoliese stovėjo brezentu dengti poriniai gurguolių vežimai. Ant vieno iš jų sėdėjo kareivis ir bajanu grojo smagią melodiją, o greta grupė vaikinų šoko dainuodami kalinka, kalinka, kalinka moja… Iki šiol išgirdęs šią melodiją pašiurpstu ir akyse matau tą vaizdą. Pirmosios Lietuvos okupacijos dienos vaizdą.“
Nepraėjus nė metams Gendručio šeima buvo išardyta. Su broliu ir seserimi vasarojant pas gimines kaime, jo tėvai buvo suimti. Tėtis išvežtas į Krasnojarsko krašte esantį lagerį, o mama – į tremtį Parbigo rajone. Kiekvienų metų birželio 14 dieną mes renkamės prie Jiems pastatyto koplytstulpio ir skaitome paskutinį tėvo vaikams perduotą laišką. Jame žmogus, vežamas į tremtį ir nežinantis, kas jo laukia, ar jis išlips iš to vagono, ar dar kartą išvys savo šeimą, namus, gimtinę, paskutinėse laiško eilutėse rašo: „Tik likite, vaikai, lietuviais.“ Prosenelis tremtyje neišgyveno nė metų. Nors apie tai kalbama nedaug, begalinį skausmą galima matyti senelio eilėse:
„Iš šaltojo Sibiro, krašto gulagų,
Pilkos, sūrios žemės aš saują turiu.
Sulaistytos ašarom, prakaitu Tavo,
ir stingdančiam šalty pralietu krauju.“
Gendručio mama tremtyje išgyveno, grįžo į Lietuvą.
Po dešimties prosenelės tremties metų, kai Lietuvoje pagerėjo situacija, 1951- aisiais Gendrutis išvyko aplankyti mamos. Deja, atėjus laikui grįžti, sovietai prisiminė „šeimų sujungimo politiką“ ir nudžiugę, kad senelis tenai atvyko pats, jo nebeišleido. „Nuvykau į Parbigą su „laisvo“ tarybinio piliečio pasu ir netikėjau, kad nepavyks grįžti namo. Viltį vėl išvysti Tėvynę grąžino tik Stalino mirtis, – pasakoja Gendrutis. – Tik keista: grįžęs į Lietuvą, jaučiausi didesniu tremtiniu nei buvau tenai. Sovietų valdžiai aš atrodžiau nepatikimas, KGB vis pakišdavo man koją. Manęs neišleisdavo į keliones, negaudavau apdovanojimų už darbo pasiekimus, kaip savo ausis mačiau paskyras deficitinėms prekėms, neturėjau vilties įsigyti automobilio. Daug kas atrodo nereikšminga, bet nuotaika buvo slogi.“
Ir skausme, ir džiaugsme, šalia senelio buvusi Milda prisimena Sąjūdžio laikus. „Nepriklausomybė atėjo pamažu. Dainuojanti revoliucija – juk tuo daug kas pasakyta. Viskas buvo be galo gražu. Pirmame dideliame Sąjūdžio mitinge, vykusiame Vingio parke, atrodė, kad skraidau padebesiais. Eidama į jį netikėjau, kad susirinks tokia minia žmonių. Juk tais laikais visi buvome įbauginti ir bijojome visko. Bet su kiekvienu žingsniu minia tirštėjo, gatve plaukė žmonių jūra. Sėdėjau ant pievos, staiga minia sujudo, sušurmuliavo. Atsistojusi išvydau: pro Vingio parko vartus, du raiteliai iškilmingai įnešė Trispalvę. Neapsakomas jausmas užliejo krūtinę. Žmonės verkė, kai kurie atsiklaupę tiesė rankas į vėliavą it į didžiausią išganymą. Ji mums simbolizavo laisvę. Nuo tol jaučiausi, kaip „megztųjų berečių“ atstovė – laksčiau visur, kur tik kvietė sąjūdis. Turbūt jau niekada gyvenime nebepatirsiu tokios euforijos“, – susigraudinusi pasakoja Milda.
Kai savo senelių dar kartą paklausiu, kas jiems yra laisvė, senelis ištaria turbūt jau seniai mintyse nešiojamus žodžius: „Laisvė – tai suvokta būtinybė.“ Man laisvė – nevaržomai kalbėti ir galimybė žinoti skaudžią savo šalies ir savo šeimos istoriją.
