Bevaikščiodama siauromis pavasarinėmis vieno gražiausio senamiesčio Europoje, Vilniaus, gatvėmis ir stebėdama jomis plūstančius gerai nusiteikusius žmones, užklydau į lietuviškąją Eliziejaus laukų (Champs-Élysées) gatvę – Gedimino prospektą. Ten mano akys užkliuvo už minios moksleivių, lipančių laipteliais į Pinigų muziejų. Kiek ilgiau pasvarsčius, nusprendžiau sekti moksleivių pavyzdžiu. Buvau nustebusi, jog tokio modernaus ir įdomaus muziejaus lankymas nieko nekainuoja, o informacijos apie Lietuvoje cirkuliavusias valiutas – į valias.

Nieko nelaukdama nuskubėjau į skyrių, kuriame buvo plačiai aprašytos XX a. Lietuvoje cirkuliavusios valiutos. Žymus Vilniaus praeities tyrinėtojas, senųjų sostinės vietovardžių gaivintojas, rašytojas bei kolekcininkas Antanas Rimvydas ČAPLINSKAS rašė, jog kelias dešimtis metų trukusių karų, mūšių ir okupacijos kankinta Lietuva 1922 metų spalio 1 dieną ryžosi įsivesti savą, nuo kaimynų nepriklausomą, valiutą – litą. Lietuvos Steigiamojo Seimo sprendimu tai įvykdė Lietuvos bankas. 10 litų buvo prilyginti vienam JAV doleriui, litui garantuotas 0,150462 g. aukso kiekis, o kitą dieną – spalio 2-ąją – apyvartoje pasirodė ir popieriniai litai. Pirmieji litai buvo spausdinami užsienyje – Čekijos Respublikoje A. Hasės spaustuvėje. Tuo metu į apyvartą buvo paleisti 50 centų, 1, 2, 5, 10, 50 ir 100 litų dailininko Adomo Varno sukurti banknotai. Tik po kelių metų, 1925 metais, Anglijoje buvo nukaltos 1, 5, 10, 20, 50 centų ir sidabrinės 1, 2 ir 5 litų monetos. Litas nuo jo įvedimo 1922 metais iki 1940 metais vykusios Rusijos okupacijos buvo vienas stabiliausių pasaulio pinigų.

Laisva ir nepriklausoma Lietuva žmonės galėjo džiaugtis tik kelis dešimtmečius – 1940 metų birželio 15 dieną, sulaužydama tarptautines sutartis ir  pasiųsdama per 150 tūkstančių raudonarmiečių, Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvos Respubliką. Tai buvo net 50 metų trukusios okupacijos pradžia. Po kelių mėnesių, lapkričio 25 dieną gyventojams buvo pranešta, jog greta lito įvedamas rublis. Litas propagandiniais sumetimais buvo paliktas apyvartoje, tyliai laukiant, kada rublis natūraliai jį įveiks. Deja, bet 1941 metų kovo 25 dieną sovietai litą uždraudė. Mūsų šalies tapatumo simbolis – pinigai – buvo sudeginti, o monetos išvežtos į Rusiją.

Lietuvos piniginė kelionė 1941 metais nesibaigė: vokiečiams okupavus Lietuvą, rublius trumpam pakeitė vokiškos reichsmarkės, kurios buvo keičiamos kursu 10 rublių už reichsmarkę. 1944 metais prasidėjus antrajai sovietų okupacijai į Lietuvą vėl sugrįžo rubliai.
Karo padariniams likviduoti 1947 metais buvo įvykdyta pinigų reforma – senieji pinigai (červoncai) buvo keičiami į naujo pavyzdžio rublius.

1961 metais piniginę reformą įvykdė ir Nikita Chruščiovas. Ši reforma, palyginti su 1947 metų, praėjo mažiau skausmingai – 10 senųjų rublių buvo prilyginti vienam rubliui. Tuo pačiu santykiu pakeistos kainos, tarifai, atlyginimai – buvo išvengta sumaišties.

Žlungant Sovietų Sąjungai 1990 metais, apyvartoje buvo milijonai menkaverčių rublių, už kuriuos nebuvo ką įsigyti, šalyje trūko prekių. Siekiant apsaugoti rinką, 1991 metų rugpjūčio 5 dieną buvo įvesti Lietuvos laikinieji pinigai – bendrieji talonai, šnekamoje kalboje dažniausiai vadinti vagnorėliais arba žvėriukais (tuo metu vyriausybei vadovavo Gediminas Vagnorius). Prekių kortelės – talonai – buvo išduodami kartą per mėnesį, jų kiekį lėmė algos dydis, o panaudoti reikėjo per tam tikrą laiką. Norėdami pirkti prekes rubliais, žmonės turėjo kartu pridėti ir tokią pačią sumą talonais. Iš pradžių 1 talonas prilygo 2 rubliams, tačiau žmonėms tai buvo per brangu, kol vieneto kaina krito iki rublio, vėliau – iki 50 kapeikų. Nuo 1992 metų spalio 1 dienos talonai buvo paskelbti vienintele teisėta mokėjimo priemone Lietuvoje – tokiu būdu Lietuva išėjo iš rublio zonos.

Nors pati niekada nebuvau mačiusi „žvėriukų“, Pinigų muziejuje galėjau išvysti kelis jų leidimus. Pinigai išsiskyrė savo dizainu – juose nebuvo vaizduojami iškilių asmenų portretai ar įžymios šalies vietos – 1991 m. laidoje buvo pavaizduoti driežai, garniai, sakalai, kiaunės, lūšys, briedžiai ir stumbrai. Vėliau – kiaunės, pempės, elniai, vilkai, meškos. Informacinėje dokumentinėje LRT laidoje „Mūsų laisvės metai“ trečiosios Lietuvos Vyriausybės premjeras Gediminas VAGNORIUS teigė, jog lietuviams okupacijos metu reikėjo ginti savo rinką, bet be nuo Sovietų Sąjungos atskiros valiutos to nebuvo įmanoma padaryti. Galiausiai buvo priimtas sprendimas apgauti Kremliaus finansines struktūras – taip buvo sukurti laikinieji pinigai, be kurių rublis nefunkcionavo. Kadangi šalyje dalį įtakos turėjo sovietinė valdžia, pinigų spausdinimas ir gabenimas vyko slapta. „Rusijos valdžia nustebo, jog Lietuvoje į apyvartą buvo išleisti atskiri pinigai, leidę įveikti ekonominę blokadą bei žmonėms nusipirkti būtiniausių prekių,“ – teigė G. Vagnorius.

Nors kelis metus šalyje cirkuliavo laikinieji pinigai, 1993 metų birželio 25 dieną juos pakeitė į apyvartą grįžę litai. Į vitriną, kurioje eksponuojama ne viena dešimtis litų, pažvelgiau su nostalgija ir liūdesiu. Juk su litais spėjo užaugti ne viena karta – pati sunkiai ir miglotai pamenu, kai mama vyresniam broliui duodavo 1, 2 ar 5 litų banknotą, ant kurių buvo Žemaitės, Motiejaus Valančiaus ir Jono Jablonskio atvaizdai, o jis apsidžiaugęs skubėdavo dėti juos į taupyklę. Nors 1, 2, 5 litų banknotų apyvartoje nebeliko, tačiau buvo išleisti devyni monetų nominalai – 1, 2, 5, 10, 20, 50 centų bei 1, 2, 5 litų. Esu tikra, jog dar ilgai prisiminsiu Steponą Darių ir Stasį Girėną, Maironį, Joną Basanavičių, Vydūną ir Vincą Kudirką ne kaip iškilius ir nusipelniusius asmenis, bet kaip tuos, kurie suteikė mūsų pinigams gyvumo – įkūnijo juos.

Dar Lietuvoje cirkuliavus litams, ne vieną ir ne du kartus buvo bandoma priimti Europos Sąjungos valiutą, tačiau – nesėkmingai. 2014 metų birželio 4 dieną Europos Komisija ir Europos Centrinis Bankas paskelbė, jog Lietuva atitinka Mastrichto kriterijus ir pagaliau gali tapti euro zonos nare. Visa šalis pasiruošė nuo 2015 metų sausio 1 dienos atsisveikinti su ne vieną dešimtmetį gyvavusiu litu ir priimti naują, modernią ir plačiai Europoje paplitusią valiutą – eurą. Gediminas Vagnorius minėjo, jog tai yra pats svarbiausias įvykis, nutikęs per 25 nepriklausomybės metus. „1990 metais apie euro įvedimą negalėjome net pagalvoti, tačiau maža tauta įrodė, jog išsivadavusi iš Sovietų Sąjungos okupacijos, ji gali gyventi žymiai geriau,“ – sakė G. Vagnorius.

Gegužė – penktas euro cirkuliavimo mėnuo Lietuvoje. Kuo toliau, tuo rečiau skamba pasipiktinusių ir nusivylusių žmonių šnekos, parduotuvėse pagaliau nusistovi kainos, o patys vis greičiau įprantame atsiskaityti eurais. Vieniems – tai jau ketvirtas valiutos pasikeitimas per gyvenimą, tačiau man – pirmasis. Nors ir kaip skauda širdį netekus lito, mums belieka tik susitaikyti su šiuo sprendimu ir stengtis atrasti kuo daugiau euro privalumų.

Susiję

Komunikacijos trūkumas lemia visuomenės nepasitikėjimą svarbiausiomis gynybos struktūromis

Kalba nėra vyžota vertybė

Laisvė – tai suvokta būtinybė