Prabėgo daugiau kaip 25 metai nuo tada, kai čia patyrėme realią žodžio ir spaudos laisvę.
Nuo 1988 m. Lietuvoje dvejus metus cenzūros sistema byrėjo sulig kiekviena diena, kol – atrodo – visai išnyko.
Deja, anuo laikotarpiu, kai Lietuva dar nebuvo grįžus į pasaulio žemėlapį, ji negalėjo patekti į spaudos laisvės indeksą. Nors laisvės pojūtis buvo toks stiprus, jog atrodė, kad tai ir yra laisvės namai. Kita vertus, reikia pripažinti, anuo metu, kaip ir dabar, Lietuvos žurnalistika pasakojo permainas atspindinčius įvykius, bet jų netyrė.
Vieno dalyko anuomet niekas neįvertinome – žmogaus „tęsinių“ (pagal MacLuhan The Extensions of Man): kai tie patys žmonės, bandę tramdyti žodžio ir spaudos laisvę, ilgainiui tapo nepriklausomos Lietuvos pareigūnais, politikais, žiniasklaidos darbuotojais. Su jais kartu viena žiniasklaidos sistema transformavosi į kitą – tariamai nepriklausomą sistemą. Kartu „persikėlė“ žiniasklaidos filosofija: svarbiausia – prisitaikyti prie naujos realybės, kitaip tariant – nekritikuoti to, kas pelninga.
Perestrojkos laikotarpis Vilniuje tuo skyrėsi nuo Maskvos, jog Rusijoje atsirado tiriamoji žurnalistika, kuri aiškinosi komunistų partijos valdžios nusikaltimus – politinius, finansinius, ekonominius, ji atskleidė korupcijos mastą.
Ir kas iš to – paklaus cinikas: vėliau Rusijoje per tuos 25 m. buvo metų, kai kas savaitę nužudydavo po žurnalistą. Ypač – už žurnalistinį tyrimą. O dabar ten apie spaudos laisvę galima tik svajoti.
Lietuvoje spaudos laisvės požiūriu padėtis geresnė: dabar Lietuvoje galima uždrausti Rusijos televizijos kanalą, nes ji meluoja.
Aš žinau, kad kanalas meluoja. Bet negaliu suprasti, kokia iš tikrųjų yra Lietuvos informacijos politika, jeigu ji po 25 metų randa išeitį: išjungti kabelinę televiziją. Jeigu melas taip įtaigiai gaminamas vaizdu ir garsu, jei kaimyninės šalies televizija tokia paveiki, tai man kyla du klausimai:
– ką 25 metus pasakodavo istorijos ir politologijos mokytojas mokykloje;
– kokie yra mūsų žiniasklaidos sistemos trūkumai, jeigu ji neužaugino „patikimos“ auditorijos.
Kiekvieną pirmadienį vienoje Lietuvos televizijos laidoje – kambaryje juodomis sienomis susėdę ekspertai ieško atsakymų į įvairius karštus klausimus. Vienas ekspertas rado sprendimą: reikia palaukti kol auditorija, mokanti rusų kalbą, išmirs.
Vilniaus gatvėse atsirado filmo „Kova dėl Sevastopolio“ reklama ir netrukus mes žiniasklaidoje skaitome svarstymus, ar korektiška yra Lietuvoje rodyti filmą tokiu pavadinimu.
Juk suprantame, kad informacijos technologijos bet kokį medijų draudimą šiandien paverčia niekiniu. Žmogus – kaip gyva medija – norintis skaityti paskaitą ar surengti savo koncertą, gali būti neįleistas, nes, pasisakydamas už karą, „nežino ką daro“. Tačiau visa, kas prieinama technologijomis, atranda auditorijas. Ir draudimų politika tada, kai veikia Lietuvos mokykla, kurioje nemokoma skaityti gerų knygų ir diskutuoti apie vertybes, neturi perspektyvos.
1939-1940 Lietuvoje vyriausybės draudimų politika buvo pasiekusi tokį lygį, jog, Sovietų sąjungos tankams atvažiuojant, Lietuvos žiniasklaida nepranešė: „okupacija“. O okupantas, norėdamas reguliuoti žiniasklaidos leidybą, pirmuosius du mėnesius naudojosi Lietuvos spaudos įstatymu, kuriame – beje – žodžio „cenzūra“ apskritai nebuvo.
– Tuo metu, kai Putinas stiprėjo, kai pasaulyje pasirodė pirmosios knygos apie Rusijos režimą, Lietuva atsisakė šauktinių kariuomenės. Šiandien Lietuva ją vėl kuria. Kiekvieną kartą mūsų žiniasklaida laikos tokios pozicijos, kokią pateikia valdžia. Netgi – apie šaukimo būdą.
– Ir jeigu žiniasklaida valgo cepelinus pas prezidentą, ji niekada neras CŽV kalėjimo… Juolab nežinos.

Man atrodo, kad mazochistinis cenzūros poreikis slypi mumyse, pasėtas prieš ir per šimtmečius. Juk šimtmečius – iki pat XX a. pabaigos Lietuvoje nuolat veikė skirtingų režimų cenzūra: ir XIX a., ir beveik visą XX a. O cenzūra verčia prisitaikyti.
Jei šiandien nebūtų Rusijos melo problemos, visai tikėtina, kad pirmoje vietoje draudimas būtų nutaikytas į kažką kita, kas gali būti susieta su tautos morale ar valstybės saugumu.
Juk šiandien Lietuvos visuomenės informavimo įstatyme irgi nėra žodžio „cenzūra“. Bet, pavyzdžiui, daug metų draudžiama partijai turėti savo laikraštį. Nes tai buvo patogus sprendimas vadinamai „nepriklausomai“ žiniasklaidai metų metus daryti interviu su politikais už pinigus ir kurti jų įvaizdį. Juk ne kas kitas – kaip tik žiniasklaida užaugino herojų agurkų stiklainyje. Šis stiklainis gali būti ir Lietuvos žiniasklaidos keliolikos metų pastangų simbolis. Mat kai įžymūs redaktoriai prieš 15 metų gaudavo dokumentų, kuriais būdavo liudijamas galimas būsimo politiko nusikaltimas, nesiimdavo temos. Priešingai – rašydavo daug ir gražiai, kad ta asmenybė taptų politiku.
Šįmet žurnalistikos studentas atliko tyrimą, apklausdamas Lietuvos žiniasklaidos lyderius apie Giunterio Valrafo tiriamosios žurnalistikos metodus ir apie tai, ar tokiai tiriamajai žurnalistikai yra prielaidos Lietuvoje.
Deja, paaiškėjo: nemažai redaktorių nėra skaitę Valrafo. Tai nebūtų trūkumas – ar maža literatūros išleidžiama, „visko“ juk neperskaitysi…
Bet dalis naujienų redaktorių tapatina tiriamąją žurnalistiką su analize, su socialinių problemų atskleidimu, o ne su galimo nusikaltimo tyrimu.
Visi kaip vienas tvirtina, kad tiriamajai žurnalistikai reikalingi pinigai.
Žinoma.
Bet juk reikalinga ir valia ieškoti korupcijos, žmogžudystės, nusikalstamo lobizmo pėdsakus ir tai tirti…
Kai su žurnalistikos magistrantūros studentais įrėminame tiriamosios žurnalistikos temą – apibūdiname galimą nusikaltimą, nustatome šaltinius, tyrimo etapus, galimą riziką – t.y., kai būna parengtas konkrečios temos darbo planas, klausiu:
– Ar dabar imtumėtės šios temos, ar ją įgyvendinsite?
Dauguma atsako neigiamai ir dargi paaiškina:
– Bijau.
Šiandien Lietuvoje minima Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena. Sveikindamas Jus, atvykusius iš Estijos, Latvijos, Suomijos, Lenkijos, D. Britanijos, kviečiu drąsiai dalintis įžvalgomis.
Kaip sakė įžymusis popiežius: „Nebijokite“.

Susiję

Eksponatų keliais

Laisvė – tai aš!