Apie mokslus ir darbus
Vakaras. Vilniaus senamiestis. Sėdime su bičiuliu tikrų tikriausioje karčemoje, tarsi nusileidusioje čia tiesiai iš Vinco Pietario „Algimanto“. Prieblanda, masyvūs stalai, masyvūs suolai, dar masyvesnės palubės sijos. Tik grandininių šarvų džeržgimo ir iečių pakampėse trūksta, na, gal dar arklių prunkštimo. Bet pastarųjų nėra. Užtat aplinkui zuja ponaičiai ir panelės, smagiai klegantys, bet ir dalykiški, grakštūs ir kvepiantys, kostiumuoti ir kaukšinčios aukštakulniais. Įspūdis toks, kad vyksta kažin kokių Karjeros dienų ar Jaunojo verslininko konkurso vakarėlis. Turbūt jis ir vyksta.
„Žinai tą sentenciją“, – klausia manęs bičiulis, – „kas jaunystėje nepabuvo kairiuoju – neturi širdies, kas senatvėje juo liko – neturi proto?“ „Žinau,“ – sakau, – „čia Metternichas prieš porą šimtmečių apie Dunojaus monarchijos sosto įpėdinį leptelėjo.“ „Tai va,“ – sako jis, – „šiandien Lietuvoje yra kažkaip atvirkščiai, kas jaunas nepabuvo dešiniuoju – neturi proto, kas sendamas juo liko – neturi širdies.“
Aš nužvelgiu svajonių verslo ryklių būrį. Visi drąsūs, stiprūs, vikrūs. Arba šiuolaikiškiau – solidūs, veržlūs, ambicingi. Žinoma, pasiryžę susikrauti milijoną. Gal ne vieną, gal net ne du. Gal ir gražus noras…
Jei kai kurių socialinių mokslininkų samprotavimai apie tai, kad tikrai racionalūs veikėjai yra tie, kurie optimaliomis priemonėmis siekia savųjų egoistinių tikslų yra teisingi, tai šitoje karčemoje tų tikrai racionalių veikėjų – daugybė. Ir ne tik čia, jų apskritai daug, jų vardas Legionas. Pastaruoju metu niekaip neapleidžia nuojauta, kad didžiųjų miestų (bent jau Vilniaus) jaunuomenės tarpe tikėjimas rinkos lėmimų patikimumu, konkurencinės kovos privalumais, verslo ir verslumo laisvių šventumu, savanaudiškų interesų kilnumu ir panašiais dalykais yra įgavęs dogmos statusą. O tokios dogmos šaukte šaukia pagal jas veikti. Na tai kas, kad visi šie jaunuoliai yra vadinamojo studentiško amžiaus, kai lyg ir norėtųsi gyventi paprasčiau nei dogmatiškai, esu tikras, kad absoliuti dauguma čia susirinkusiųjų gyvena būtent taip.
Kitaip tariant, miestų jaunuomenėje knibžda, save vadinantieji „sveiko proto dešiniaisiais“, ir šia prasme nuo paskutiniojo praeito amžiaus dešimtmečio skirtumų ne tiek jau ir daug.
Prieš dvidešimtį metų rinkos didybę išpažinusi jaunuomenė metė mokslus ir lėkė į Gariūnus. Mat apsisprendimas ne trinti kelnes į kokio nors instituto suolą, o tas kelnes pardavinėti ir taip pasiduoti rinkos sirenų giesmėms žadėjo pelną, perspektyvas ir šviesią ateitį. Kas iš viso to gavos – kitas klausimas.
Šiandien tikrovė tarsi pasikeitė, greitu pelnu niekas nebetiki, į Gariūnus viską metęs nebelekia, na, ar bent jau labai garsiai apie tai nekalba. Mokslas su savo karčiomis šaknimis irgi lyg ir susigražino vertę. Na, bent jau diplomo nauda neabejojama. Oficialiai mokslų niekas kaip ir nemeta, bet…
Norėčiau pamatyti dėstytoją, kuris bent kartą gyvenime nebuvo susidūręs su studentais, kurie dirba. Ne, ne ruošdamiesi paskaitai ar seminarui (nors tokių, reikia pasakyti irgi pasitaiko). Dirba „tikrame darbe“. Dirba, todėl negali mokytis. Mat pasirinkimo situacijoje, tarp mokslo ir darbo… Ką aš čia kalbu, pasirinkimo griežtąja prasme, t.y. sprendimo kam teikti pirmumą, klausimas net nekyla. Pabandyk pasakyt darbdaviui, kad neparašei ataskaitos, nes mokeisi. Pabandyk pasakyt dėstytojui, kad neparašei referato, nes dirbai. Apie tokių pokalbių skirtumus plėstis, manau, neverta.
Tik nereikia man dūzgenti apie supuvusią lietuviško aukštojo mokslo sistemą, kuri nieko nemoko, o jei moko, tai nekokybiškai, o jei ir kokybiškai, tai ne to, ko reikia. Patirtis sako, jog retas studentas užsiduoda klausimą apie mokslo kokybę, o jei ir užsiduoda, tai nieko negali apie ją pasakyti, o jei ir gali pasakyti, tai retai kada argumentuotai, nors reikia pripažinti, kad ir čia išimčių esama. Tačiau dažniausiai niekam nė motais, jog mokymosi procesas, kaip ir tango, reikalauja dviejų partnerių… O studentai paprasčiausiai sako: žinote, aš dirbu, todėl čia su jumis nešoksiu…
Žinia, nevalia pamiršti, kad darbas – tai pinigai, o pinigai – tai visi gyvenimo malonumai: nuo daiktų ri laisvalaikio iki nepriklausomybės nuo tėvų, turinčios ne tik materialinę reikšmę. Su visu tuo nesiginčiju. Visa tai svarbu. Bet, sakyčiau, tai dar ne viskas.
Nemeilė mokslams, ko gero, įsikūrusi pačioje mūsų kultūroje. Netikite? Na, gerai, tarkime, kad koks nors svetimšalis paprašo jūsų trumpai apibūdinti savo tautą, jos būdingiausius bruožus. Suprantu, kad toks klausimas savaime atrodo keistokas ir daugelis bandys jį nuleist juokais. Bet tarkime, kad galite ir norite priimti iššūkį, ką sakysite?
Veikiausiai prisiminsite stereotipinį rinkinį: na, lietuviai konservatyvūs, pavydūs, šiurkštoki, bet kartu svetingi, taupūs, praktiški ir, žinoma, darbštūs. Veikiausiai visus šiuos epitetus esate girdėję. O dabar, dėmesio, klausimas: ar esate kada girdėję, tokį lietuviško tautinio charakterio bruožą kaip išsilavinimas, inteligencija? Nesate? Ir aš ne. Nes išsilavinimas, tiesą sakant, niekuomet nebuvo laikomas lietuviška dorybe.
Nežinia, kodėl. Galbūt dėl to, jog visgi esame kilę iš žemdirbiškų šaknų. Ir tie nacionalinio charakterio bruožai, kuriuos esate girdėję ir kuriuos veikiausiai patys vardintumėte, atvirai kalbant, yra paprasčiausias valstietiškų bruožų rinkinys. O valstiečių vaikai niekuomet neidavo į mokyklą ganiavai ir lauko darbams nesibaigus, jei apskritai kada nors į ją eidavo. Pasirinkimas tarp darbo ir mokslo ilgus lietuviškos kultūros formavimosi amžius paprasčiausiai nekildavo. Praktiškieji lietuviai nesvarstydami rinkdavosi darbą, nes jo vaisiai akivaizdūs, na, tai kas, kad gal nesaldūs. O mokslai… Prisiminkite iš esmės kvailoką folklorinį mokslinčių, grįžusį atostogų iš mokslų tolimame mieste pas tėvus į paprastą ir tikrą kaimo gyvenimą. Čia jo mokslingi skraidžiojimai padebesiais praranda bet kokią vertę. Taigi, tuščia jų, tų mokslų…
Todėl nenuostabu, kad nuo pat jaunystės visi skuba būti dešiniaisiais – dirbti, suktis, verslauti, nes tai praktiška, tai teikia materialiai apčiuopiamų rezultatų. Jei tuo abejojate – dievaži, neturite proto.
Bet įdomu dar kai kas, kaip ten galiausiai bus su ta širdim?
