Bet šiandien į gamtą nesiruošiu. Šiandien keliauju į Tuskulėnų gatvę, kur susitinku su Joana Vilkelyte. Kuri, beje, pirmenybę teikia miestui ir sako kaifo kaime nejaučianti.

Bažnyčia – pretekstas susitikti

Ponia Joana užaugo mieste, ir nors gamtą sako mylinti, didelio prisirišimo nejaučia: „Kaime pasakykit, ką padaryt, ką nuravėt – galiu, bet kad būčiau prisirišus prie žemės, tai tikrai ne. Čia, matyt, genai“.

79-tą gimtadienį rugsėjį atšventusi Joana, priešingai nei didžiuma jos kartos atstovų, nėra artimai susisaisčiusi ne tik su kaimu, bet kaip savo kartos atstovė pateikia ir netradicinį požiūrį apie bažnyčią. Pasak jos, mišių apeigos primena spektaklį: „Bažnyčioje man viskas atidirbta. Nemoku įsilieti į tą bendrą euforiją. Be to, niekaip nesuprantu, kaip galiu savo labai asmeniškus dalykus, ar nuodėmes, ar ne nuodėmes dar kažkam išsakyti…atgailą už tai gauti…“

Poniai Joanai kur kas priimtinesnis musulmonų požiūris į tikėjimą: „Man geriau patinka kaip Vidurinėje Azijoj – eina eina žmonės, jie nusiima savo skarelę, pasitiesia ant žemės, atsisuka į Mekos pusę, pasimeldžia ir eina toliau. O krikščionių religija labai paradinė“.

Dar vis išlieka keista, bet įdomu klausytis Joanos požiūrio. Pasiteirauju, kokį požiūrį į religiją jai diegė tėvai? „Tėvai buvo religingi, bet niekada nevertė melstis. Aš galiu duoti žmogui pinigų prie bažnyčios, pasakyt pasimelsk. Nes tai yra gerai: žmogus nusiramina, atsipalaiduoja.“

Moteris užduoda klausimą, kodėl jos senelių karta buvo ramesni, šviesesni, geresni žmonės? „Pravarei rožančių – nuima įtampą nuo pirštų, nusiramini, atsiguli laimingas ir nekankina tavęs naktį jokie blogi sapnai. Savotiška meditacija“.

Moters įsitikinimu, jos bendraamžiai į bažnyčią eina pabendrauti, mat pagrindinės temos – tai sodas ir bažnyčia. „Turiu labai daug savo amžiaus draugių, kurios tarybiniais metais į bažnyčią nėjo, o dabar eina. Tai va, sako, buvau bažnyčioj, susitikau, paplepėjau po mišių, dar arbatos, kavos visos nuėjom. Tai yra grynai bendravimas. Nes kitos priemonės reikalauja daugiau išlaidų. Užtai ta karta, kuri negali nueiti į teatrą, kiną, nueina į bažnyčią. Aš sekmadienį pusė 12-os irgi įsijungiu mišias, ten būna labai gera muzika, klasika, o viso kito galima neklausyt.“

Klausytis klasikos tai vargo vakarienė

Moteris pasakoja, kad laisvalaikiu jai labiausiai patinka skaityti. Tačiau skaityti kitaip nei vaikystėje, kuomet, kaip ji sako, „niekas nekontroliavo, buvau prisiskaičiusi ko reikia ir ko nereikia“. Šiandien ji skaito pasirinkdama atsakingai, todėl atmeta laikraščius ir žurnalus, nes „kas finansuoja, tą ir dainuoja tas laikraštis“.

Bet ne viską taip kategoriškai Joana atmeta vien dėl įsitikinimų. Sako, jei tik įpirktų, prenumeruotų leidinius apie kultūrą, o dabar popierinį „Literatūrą ir meną“ paskaito iš antrų, kolegės, rankų.

Joanos namuose pastebiu kompiuterį. Įtariu, kad dėl to garbaus amžiaus moteriai laikraščiai ir nereikalingi: „Taip, naujienas pasiskaitau internete. Dar mėgstu klausytis radijo“. Ir klauso ji ne vien tik žinių, bet ir klasikos, kurią mėgsta nuo mažumės, nuo tų laikų, kai vidurinėje lankė pianino klasę. Ji pasistengia įrodyti, kad muzikos klausimu yra išties išprususi: „Jei esi bent kiek paskaitęs, Bethoveno su Šopenu nesupainiosi“. Joana priduria, kad prie klasikinės muzikos reikia priprasti. Ir jei vaikystėje nemėgai, vargu ar pamilsi senatvėje. Kaip ji pati teigia, „pirmą kartą klasiką klausyti, patikėkit manim, yra vargo vakarienė“.

Šiandien kur kas didesnis vargas Joanai yra apribotas vaikščiojimas. Nuo 2011-ųjų moteris retai beišeina iš namų dėl reumato, taip pat pakeistų klubo ir kelio sąnarių. Nors pasivaikščioti be tikslo ji sako niekada ir nemėgusi. Nebent vienui viena Vilniaus senamiesčio gatvelėmis, „kai kur nori, ten eini, kur nori, ten pastovi; eini eini ir pasiklysti, nes vis sugalvoji kokia nežinoma nueit“.

Ko dar ji nemėgsta, tai eitynių ir paradų. „Čia jau siaubo filmas“, – sako. Visa tai atėjo iš jaunystės, kai dar mokėsi, kai gegužės paradas buvo: „Išmokė mus, kaip gražiai eit ir surikiavo ant kalno. O šalta buvo, lietus, mes plonai apsirengę. Visi violetiniai buvom kaip sušalom ir dar davė tuos pagalius nešt su raudonom vėliavom. Tai kai prisimenu, manęs nenuvarytum ar ten būtų gėjų, ar ne gėjų. Man taip keistai ir nesuprantamai tos eitynės atrodo“.

Daryk ką nori, bet būtinai namuose

Ponia Joana pasakoja, kad jai tekę pagyventi visoje Lietuvoje. Gimė ji Dzūkijoje, tačiau ten pragyveno vos metus, mat „tėvai buvo pasiėmę banko paskolą ir kadangi buvo ne itin geri ūkininkai, išėjo taip, kad praradom namus“. Vėliau, iki penkerių, gyveno Žemaitijoje. „Tada dar atsimenu, Laukuvoj buvo toks susibūrimas. Sako, atvažiuos Smetona. O aš galvoju, kokia čia smetona, kokia čia ta grietinė atvažiuos, niekaip nesupratau.“

Kol pradėjo eiti į pirmąją klasę, moteris sako gyvenusi su močiute. Tada buvo visiška laisvė. „Kada nori, tada keliesi. Kada nori, tada valgai. Ką nori – tą. Močiutę, senelį pamenu, bet kad jie mane auklėtų – niekaip nepamenu“, – juokdamasi sako ji.

Kuomet pradėjo lankyti mokyklą, apsigyveno su tėvais Šiauliuose. Mamą, pamena Joana, matydavo retai, mat ji daug dirbo, praktiškai viena išlaikė šeimą. O tėtis sėdėjo kalėjime ir „prie vokiečio, ir prie ruso“. Todėl ir augdama su tėvais mergaitė nebuvo labai kontroliuojama, gal nebent jos draugų ratas. „Kai pradėjau eiti į šokius, tai tik tiek sakydavo, kad galiu draugus atsivest, daryt ką noriu, bet būtinai namuose. Tai įsigudrindavau: grįžus iš šokių atsistodavau prie lango ten, kur mama miega. Kodėl taip? Dabar suprantu, tai buvo savisaugos jausmas. Paskui mamai kantrybė trūko, sako baik, ateina po langu, viskas girdisi, man reikia pailsėt, neišsimiegu. Eik į virtuvę, o man čia prie palangių tai prašom nestovėt“, – kvatodama pasakoja moteris.

Pasakodama apie savo vaikystę ir jaunystę, moteris vis susipainioja. Pasirodo, sunku chronologiškai teisingai sudėlioti faktus, mat kai ko ji nepamena, sako „turiu knygutę, greičiau tokį popierių, kur biografija surašyta“. Mat Tarybų Sąjungoje, kur beeitum, viskas buvo fiksuojama, tad pagal tą popierėlį ir reikėdavo atrankioti savo praeities detales, nes nevalia buvo suklysti – galėjo liūdnai pasibaigti.

„Vienos draugės vyras dirbo lakūnu, buvo partinis, viskas tvarkingai. Už gerą darbą jam pasiūlė turistinę kelionę į Didžiąją Britaniją. Savo biografijoje jis buvo įvardijęs, kad tėvas miręs, bet nenurodęs, kad lageryje. Manė, to fakto niekada neatkapstys. Bet kai paaiškėjo, tai teko žmogui savo noru darbą palikt. Archyvai, pasirodo, kietai saugomi.“

Imtuvų ir siųstuvų specialybė

Pasiteirauju Joanos, kaip jai sekėsi mokytis. „Įdomiai“, – atsako moteris. Dirbant Kauno radijo gamykloje buvo renkama žmonių grupė į Kauno politechnikumą. „Savo nelaimei sakau, ai, stosiu. Kadangi ėjau iš radijo gamyklos, sunku, maniau, nebus. Pasirinkau kažkokią imtuvų ir siųstuvų specialybę“, – besijuokdama sako Joana, iki šiol teisingai neprisimenanti pavadinimo. Per daug galvos dėl stojimo nesukusi moteris sako netyčiom pakliuvusi pas dėstytoją senuką. „Pasakiau pavardę, galvoju šakės, iš trijų klausimų vieną težinau. O jis man sako, jūsų sesuo medicinoje mokosi, ar ne?“ – pasakoja, kaip už sesės darbštumą bei gerą vardą Joana nesunkiai įstojo. „Nei aš ko prašiau, nei ką“, – priduria.

Dvejus metus pasimokiusi, visus egzaminus be problemų išlaikiusi Joana suprato, kad trečiaisiais metais taip lengvai neišsisuks – prasidėjo specialybės dalykai, susiję su fizika, kurios ji visai neišmanė. „Susėdę tie vyresni bernai po armijos, viską moka, o aš sėdžiu kaip durna“, – po antro kurso suvokusi, kad nieko neišmano šioje specialybėje ir anksčiau ar vėliau būtų pražuvusi, Joana studijas metė.

Užtai viena kurso draugė mokslus baigė: „Sutikau kartą ir klausiu, tai kur dirbi? Sako, kažkokioj pašto dėžutėj. Tai ką ten darai? Ai, kažkokias plokštes lituoju. Man atrodo, ji ir pražilo, kol tuos siųstuvus imtuvus baigė. Rimtai aš jums, mergaite, sakau“, – sureaguoja į mano juoką Joana.

Vėliau moteris persikėlė į Vilnių. Jautė šeimos spaudimą, visi ragino baigti studijas, nes, kaip pamena, „visi prabilo, kad reikia pabaigt man, nes, sako, atsiprašant, tokios durnės dar nematėm“.

Taip ji įstojo į vakarinę mokyklą, vėliau baigė ekonomiką ir dabar turi retą diplomą su istoriniu pavadinimu – Vilniaus Darbo raudonosios vėliavos ir Tautų draugystės ordinų valstybinis Vinco Kapsuko universitetas.

„Niekas man nedraudė, už sijono nelaikė“

Šiandien Joana sesers užnugario nebeturi – sesers nebėra tarp gyvųjų. O brolis gyvena Kaune, tačiau su juo moteris nebendrauja. „Vaikystėj gerai sugyvenom, paskui žmonės keičiasi, keičiasi požiūris. Jis sukūrė šeimą. Net ir nežinau, kodėl taip atsitiko, kad nebendraujam. Tiesiog jis man neskambina ir aš jam neskambinu. Nors žinau telefono numerį, kur gyvena, bet nėra poreikio bendrauti. Ir nebėra bendros kalbos.“

Užuominomis, stengdamasi neperlenkti lazdos, teiraujuosi Joanos, ar ji nejaučianti nuoskaudos, kad nesukūrė šeimos ir sulaukiu tvirto atsakymo: „Nesijaučiu kažkuo nuskriausta ar kad man kuo nepasisekė. Niekas man nedraudė, už sijono nelaikė, kad nedaryčiau to ar ano. Matyt, taip turėjo gautis. Kiekvienas žmogus turi savo fokusų“.

Joana teigia, kad ryšys su giminaičiais nutrūko dėl valdžių pasikeitimo: mamos tėvai paskutiniu vežimu buvo ištremti, kiti pasitraukė į Kanadą. „Ten turiu pusseserių, kurių niekada nepamatysiu, nes pusė esančių jau išmirė, tik adresai kažkur liko.“

Tačiau Joana nė karto neužsimena, kad dėl to jai būtų liūdna. Sako, „taigi nieko neskauda, tai ko čia liūdėti? Turiu tokių diskelių, muziką įsijungiu; už lango labai gražus medis, atsigulu, į jį pasižiūriu. Vat nesuprantu, turiu aš bendraamžių, kurie su depresija vargsta, vaistus geria…nu ką dabar darysi“.

Akis užkliūva už nuotraukos, kurioje mama apglėbusi nediduką berniuką: „Čia mano auklėtinis, kai jam dar nebuvo dvejų, o dabar jau devintokas“. Moteris paaiškina, kad, jai išėjus į pensiją, į valdžią atėjo G.Vagnorius ir jos 130 rublių pensija pavirto 130 žvėriukų. „Už tiek savaitę galėjai pragyvent, reikėjo kažką daryt“, – norėdama prisidurti papildomą pinigą, Joana padėdavo vaikams ruošti matematikos namų darbus.

Ir nors blogų vaikų Joana sako neturėjusi, su šiuo auklėtiniu užsimezgė itin stiprus ryšys, dėl to jie dažnai susiskambina. Joana visa berniuko šeima tiki ir pasitiki: „Žinau, kad jie man niekada nepadarys kiaulystės“.

Dėl to moteris, nors ir gyvena viena, jokios tuštumos nejaučia ir paaiškina, kad ir minioje žmogus gali jaustis vienišas ir svetimas. „Nežinau, aš tokio jausmo neturiu“.

Savos šeimos Joana niekada taip ir nesukūrė. Tėtis buvo įkalęs į galvą, kad jei ji turės vaiką be vyro, turės palikti namus ir juo rūpintis viena. Kodėl moters vaizduotėje buvo kuriamas toks nenusisekęs šeimos modelis? „Aš nuo vaikystės žinojau, kad vaikui reikalinga normali šeima. Tai suvokiau turbūt dėl to, kad pati du metus augau pas močiutę. Per tuos metus tėvai manęs nė karto neaplankė. Matyt, normalios šeimos sukurti nebūtų pavykę ir man…“ – retoriškai mintį baigia moteris.

Joana pamena vieną kolegę, kuri taip pat buvo vieniša ir vienu laikotarpiu pradėjo dažnai klausti, ar moteriai neliūdna, kad ji gyvena viena. „Vis pagalvodavau, ko ji taip klausia. Atsakydavau, kad neliūdna. Po kurio laiko sužinojau, kad ji pasigimdė dukrą. Visiškai sąmoningai, vien tam, kad nebūtų viena. Aš neturėjau tokio egoizmo, kad pasigimdyt vaiką vien tam, kad nebūtumei vienas. Man tokie dalykai nesuprantami.“

Sovietmečiu išmaišė Vidurinę Aziją

Mintimis Joana sugrįžta į praeitį. Sako „nežinau, nereguliuoju nostalgijos, gal priklauso nuo to, kaip miegot atsigulu“. Tačiau dėl vieno ji užtikrinta – vaikystę prisiminti tikrai nėra malonu: „Nei šis, nei tas – nemalonus okupacijos laikotarpis“.

Iš gerųjų prisiminimų Joana mena jaunystės keliones. „Per savo atostogas turistaudavau po Tarybų Sąjungą. Buvau iki Sibiro nuvykus. Nors tuomet populiarūs būdavo kelialapiai į Lenkiją, bet sakiau, kad aš ten ir už ačiū nevažiuosiu – čia jums užsienis ta Lenkija?“ – juokdamasi manęs klausia Joana.

Moteris sako, kad dėl tokio neeilinio pasirinkimo, jos kelionės kainuodavo pigiau (nes kas gi sugalvos važiuoti į Sibirą!), o ir susirinkdavo turistų grupė iš visos Tarybų Sąjungos, įvairių tautybių žmonės, dėl to buvo įdomu pabendrauti. „Visa Vidurinė Azija taip išmakalota“, – paaiškina garbaus amžiaus moteris.

Tačiau pasirinkus tokį nepopuliarų kelialapį galėjai suprasti, kad ne viską bus leidžiama apžiūrėti: „Prašėm mūsų grupės vadovės, kad nuvežtų į kaimą, kur matėm aptvertus namus, norėjosi sužinoti, kaip jie ten gyvena, bet mums paaiškino, kad atleis ją iš darbo, jei parodys“. Dėl to vienintelė proga pabendrauti su vietiniais buvo turgus, tačiau reikėjo būti atsargiai, nes stebima buvo visur, o „ant nugaros juk neparašyta, kad saugumietis“.

Joana pamena, kad būdama Kazanėje ji užėjo į universitetą. Apsimetusi naivia, raštininkės ji klausinėjo, ar yra fakultetas, kuriame dėstoma totorių kalba. Sulaukė atsakymo, kad nėra. Moteris toliau klausinėjo, tai negi ir totorių kalbos nėra? Kalba yra, bet pažymys neprivalomas. O paskaičius Konstituciją atrodo, kad ir autonomija, ir sava kalba egzistuoja… „Tik pakeliavęs supranti, kaip yra iš tiesų“, – teigia moteris.

Visgi Joaną labai sužavėjo Vidurinė Azija, pakerėjo žmonių ramumas: „Žmonės ten mažai gaudavo, bet daug dirbdavo, nes nedirbti buvo gėda – paprastą žmogų ir valdžia gerbė: gaudavai spalį, gegužę padėkas, kurios jums ar man atrodytų nesvarbios, bet paprastam darbininkui daug reiškė, jis jautėsi įvertintas“.

Nors nuo to laiko praėjo ne vienas dešimtmetis, Joanos pomėgiai nepasikeitė – moteris ir dabar norėtų pakeliauti, jei tik, žinoma, sveikata ir finansai leistų. Tokiu atveju ji rinktųsi Paryžių. Tik ne vasarą, kuomet nėra paryžiečių, o kokiu kitu metų laiku. „Gal išlošiu pinigų, gal dar išvažiuosiu“.

Prisiminus buriavimą užplūsta nostalgija

Pabendravus su Joana susidaro įspūdis, jog viskas jos gyvenime buvo sudėliota taip, kaip ji ir būtų norėjusi. Visgi pasiteirauju, ar turėdama galimybę, ką nors norėtų pakeisti? „Norėčiau išmokti plaukti, nes kiek stengiausi – nepavyko. Pirma pamoka buvo bloga ir liko baimės jausmas“, – paaiškina Joana, pridurdama, kad 7-oje klasėje berniukai pajuokavo ir ją įmetė į karjere iškastą tvenkinį. Dukart panėrusi po vandeniu ji ne tik pati išsigando, bet ir juos išgąsdino. Taip noras plaukti ir liko neišpildytas. Dabar, sako Joana, brisdama į vandenį privalo matyti skaidrų dugną, „kitaip tik įbrendu ir oda pasišiaušią“.

Pabaigai moteris papasakoja, kad kai Kaune atsidarė jachtklubas, ji pradėjo lankyti kursus. Išlaikiusi teorijos egzaminą, su vienu geru buriuotoju išplaukė ne tik pasipraktikuoti, bet tuo pačiu buvo ir jų pasimatymas. „Kai sugrįžom į krantą, jis paklausė, ar moku plaukt. Kai atsakiau neigiamai, vyras nusikeikė ir sakė, kad kol neišmoksiu plaukt, kad čia mano ir kojos nebūtų. Tai ir buvo mano paskutinis kartas. Su tokiu gailesčiu iki šiol žiūriu, kaip buriuoja. Jūs neįsivaizduojat, kaip faina…“

Kartu su smilkalų dūmais, užpildžiusiais Joanos kambarį, išsisklaido ir prisiminimai apie Vidurinę Aziją ir Tarybų Sąjungą.

Sugrįžtame į Vilnių, į kaitrią vidurvasario dieną.

Susiję