Knygos autorius teigė: „Nors lietuvis jaučia savo tapatybę, bet ar suvokia, kas yra lietuvybė? Lietuvybės klausimas buvo aktualus vaduojantis iš sovietinės okupacijos. Nepaprastai sparčiai tapome tauta, siekiančia valstybingumo ir jį atkūrėme. Tapome istorijos subjektu, atsakingais už save, savo tautiškumą, valstybę ir jos išsaugojimą bei puoselėjimą. Laisvė ir lietuvybė, pasiekta didžiuliu darbu buvo mums tarsi dovana, kurios šiandien jau nebesuvokiame. Sovietmečiu buvome tarybinė liaudis, o atkovoję valstybingumą mes labai lengvai susitaikome su ateitimi, kad ir vėl tapsime liaudimi bei atsisakysime būti istorijos veikėjais. „Europoje ir mūsų pasaulyje jausčiausi oriau, žinodamas, kad esu istorijos subjekto atstovas, o ne tik liaudies dalis“, – nusivylimą šiandienine padėtimi išreiškė V. Rubavičius.

Lietuvybės klausimas visuomenei, tautai, valstybei tapo nepaprastos svarbos integruojantis į Europos Sąjungą. Vertindami ES politines nuostatas, galime tik numanyti, koks likimas laukia mažųjų valstybių, jeigu jos nesuvokia integracijos proceso kaip natūralaus iššūkio, į kurį reikėtų ieškoti atsako.

Filosofas Naglis Kardelis knygą „Vėluojanti savastis“ apibūdino kaip Lietuvos patrioto knygą, kurioje pristatomi Lietuvos skauduliai. Jis, pritardamas knygos autoriui, pagrindine problema įvardijo tai, kad visuomenė bando pasižiūrėti į save kitų akimis ir prisitaiko prie kitų, mato taip, kaip tie kiti norėtų ją matyti. N. Kardelio tvirtinimu, žmonės turi žvelgti į save savo pačių akimis, būtent apie tai ir perspėja V. Rubavičiaus knyga.

Diskusijoje dalyvavęs filosofas Vytautas Radžvilas pabrėžė, kad pagrindinis klausimas knygoje – kas įvyko po išsivadavimo nuo Rusijos okupacijos? Lietuva buvo atkurta ar ne? Jo teigimu, teritorija įgavo formalius valstybingumo atributus, tačiau iki šiol jokios valstybės nėra. „Lietuviškai kalbantys, laisvalaikiu dainuojantys, tautinius šokius šokantys žmonės dar nėra tauta, jeigu tautą suprantame kaip politiškai suorganizuotą politinę bendriją“, – mintimis dalijosi filosofas V. Radžvilas.

Diskusijoje buvo keliama dar viena politinė problema, apie kurią kalbama knygoje. Tai – kultūros tragediją. Atkūrus nepriklausomybę, politinę, valstybinę sąmonę turinčių žmonių sluoksnis katastrofiškai sumažėjo, o prasidėjus integracijos procesams, politikai, nors ir turėdami gražių idėjų ar gerų norų, tapo europinės kultūros kūrėjais. Tačiau filosofas N. Kardelis pastebi, jog lietuvių tautos potencialas yra gerokai didesnis, nei jis pasireiškia politiniame lygmenyje. O taip pat ir kultūra gali būti ne tik manipuliacinis objektas, jeigu ja yra tinkamai rūpinamasi.

V. Radžvilas teigė, kad mes turime labai problemišką paveldą iš sovietmečio, kurio esmė – nesveikai sudvasintas kultūros įsivaizdavimas. Jis lygina kultūrą su žemdirbyste. Žemdirbystė maitina kūną, o kultūra – dvasią. Todėl kultūra gali būti naudojama kaip žmonių naikinimo įrankis, kuriuo neretai yra ir pasinaudojama. Knygoje „Vėluojanti savastis“ parodoma, kad kiekviena politinė, ekonominė ar socialinė sistema siekia, kad būtų pagaminti kuo patogiau ir lengviau valdomi subjektai, darbštūs bei paklusnūs, savo padėties nesuvokiantys vergai.

Šiuolaikiniame pasaulyje veikia jėgos, kurios tarsi įkinko visuomenę naujam valdymo modeliui, nes piliečiai tinkamai valdomi tik tada, kai tiems, kurie juos valdo nėra kliūčių. O kliūtys yra tada, kai piliečiai yra organizuoti valstybe, turi jiems atsiskaitančią valdžią ir reikalauja, kad valdžia gintų jų bendruomenės interesus. Lietuvoje nėra kultūros suformuotos politinės tautos. Todėl, kai nėra valstybės, visą tai ir patiriame. „Pasaulis yra toks: arba save kuri ir formuoji pats, arba esi medžiaga, iš kurios kažkas lipdo tai, kas jam patinka“, – mintimis dalijosi V.Radžvilas.

Susiję

Literatūros žanrų karalius – detektyvas

Publiką mokė, kaip sukurti knygos herojų

Vilniaus knygų mugėje – ir Vytauto Mačernio kūryba