Knyga, rašyta 15 metų
„Oscaras Wilde‘as yra pasakęs: „Nėra moralių ir nemoralių knygų, yra tik knygos, blogai arba gerai prašytos“. Kad ir kaip būtų svarstoma apie šį talentingai parašytą „Silva Rerum“ trijų tomų ciklą, vis dėlto tai yra knyga, kuri nepaprastai gerai parašyta ir turi savyje daug pjūvių“, – tokiomis mintinis istorikas dr. Deimantas Karvelis, pokalbio vedėjas, pradėjo pašnekesį su rašytoja Kristina Sabaliauskaite.
K. Sabaliauskaitė : „Nesinorėjo į pasaulį paleisti neišnešioto kūdikio“. K. Čachovskio nuotr. Rašytojos knyga „Silva Rerum III“(„Baltos lankos“) – istorinis romanas, kuriame tęsiamas pasakojimas apie Norvaišų šeimos istoriją – skaitytojas nukeliamas į XVIII amžiaus vidurio Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę. Knyga, į pasaulį paleista po 15-os metų tyrinėjimų, faktų tikrinimų. Trečioji „Silva Rerum“ dalis susilaukė ne mažesnio populiarumo nei pirmosios dvi ciklo dalys, todėl tokį didžiulį susidomėjimą šiomis knygomis galima netgi drąsiai pavadinti fenomenaliu.
Knyga, brandinta 15 metų
Nors „Silva Rerum“ knygos atskleidžia skirtingų šeimų istorijas, jos pasakoja apie tą pačią giminę, kurios gyvenimas tęsiasi keletą amžių. „Viena knyga – viena šeimos karta“ – sakė rašytoja. Autorė prasitarė, kad rašydama knygą, kai tema nepatekdavo į jos specialybės lauką (rašytoja yra dailės istorikė, menotyros mokslų daktarė), ji konsultuodavosi su istorikais, gilindavosi į dar ne taip gerai pažįstamas sritis, kad kuo geriau galėtų jas atskleisti. Tekstas, ypač trečiojoje dalyje, yra sudėtingas, tačiau ir įtraukiantis, todėl skaitytojas, paėmęs knygą į rankas, perskaitys jos veik nepadėdamas, arba mes į šalį po kelių skyrių ar net puslapių. Pasak autorės, ne kiekvienas žmogus gali šią knygą suprasti. Dr. Karvelis papildė, kad paūgėti turi ne autorė, ir rašyti paprasčiau ar aiškiau, bet skaitytojas, išdrįsęs paimti knygą į rankas.
Santykis tarp fakto ir fikcijos
Kai grožinėje literatūroje atkuriamas istorinis periodas, mūsų sąmonėje neretai įsigali tam tikri mitai ir tai, ko norima, yra priimama kaip tai, kas esama. „Šiame taške baigiasi mokslas ir prasideda ideologija. Man rašant visą laiką buvo svarbu remtis mokslu ir kultūros istorija“, – teigia K. Sabaliauskaitė. „Silva Rerum“ knygose yra daug autentiškos, patikrintos bei įdomios informacijos. Autorė stengėsi ne tik pateikti šią informaciją, bet ir padaryti ją patrauklią skaitytojui, nes juk vien faktai knygą paverstų vadovėliu, o ne grožinės literatūros kūriniu. Trečioji knyga autorei buvo iššūkis, nes beveik visi personažai buvo realios, seniau gyvenusios istorinės asmenybės. Todėl ypač preciziškai tikrinti šaltiniai. Tai šiek tiek ribojo ir kūrybinį polėkį – juk neišgalvosi realiam žmogui nebūto gyvenimo, nors atgaivinti jį galima.
Valstybė ir šeima
Petras Antanas Norvaiša, pagrindinis trečio tomo herojus, svarsto apie XVIII a. vidurio LDK dviem aspektais: valstybė, kuri prasideda nuo šeimos, ir valstybė – kortų namelis. „Mūsų savivokoje atsirado įtrūkis. Mes nebesuvokiame savo šeimos vertikaliai, mes ją suvokiame horizontaliai“, – Knygų mugėje sakė autorė. – Mūsų protėviai, seneliai, proseneliai taip pat yra mūsų šeimos dalis. O gyvenimas tęsis ir po mūsų“. Valstybė – kaip kortų namelis : aiškinama taip, jog ji yra visuomenės susitarimo reikalas ir laikysis tol, kol visuomenė bus supratinga bei darni. O valstybės istoriją lemia mūsų kasdieniai sprendimai.
Pagarba istoriniams šaltiniams
Grožiniuose kūriniuose autorei nesinori remtis vien tik memuarais bei kitais istoriniais šaltiniais. Pasitelkiami teisiniai dokumentai, senosios iliustracijos, paveikslai. Aprašant meilės, intymias scenas, remiamasi realių žmonių, paverstų veikėjais, turėtais meno kūriniais, kolekcijomis. Vienas įdomesnių šaltinių buvo teismų kronikos, kuomet atrandamos skyrybų bylos, ryškėja aistros nusikaltimai, meilės trikampiai ir pan. XVIII a. viduryje LDK parašytas ir pirmasis erotikos vadovėlis „Keturi meilės meno būdai“, jos autorius – Kristofas Udalrichas Radvila. Tuo metu, kai klestėjo rokoko kultūra, literatūroje, mene, mąstyme dominavo erotinės temos.
Nuskambėjus klausimui apie ketvirtąją knygą, autorė išliko paslaptinga. „Reikia žinoti, kada sustoti. Nemėgstu kalbėti apie dalykus, kurie dar nėra aiškūs. Bet kas, ką pasakysiu, gali būti panaudota prieš mane“, – juokėsi K. Sabaliauskaitė.
