Žvilgsnis į nekuklią tarpukario Lietuvą
„Prie Smetonos tikrai taip nebūtų“, – pasakytų kai kurie vyresnės kartos žmonės, gatvėje išvydę ekstravagantiškai atrodantį gyventoją. Dažnai manoma, kad tarpukariu lietuviai buvo kuklūs ir nesistengiantys išsiskirti, vis dėlto tai ne visai tikslu – apie laikmetį daug nutylima.
Knygos „Nekukli Lietuva“ pristatymas. Iš kairės – Zita Kelmickaitė, Aurelija Savickienė, Arturas Mickevičius. Autorės nuotr. Žurnaliste televizijos laidoje „Istorijos detektyvai“ dirbanti Aurelija Savickienė šias paslaptis surinko ir paskelbė savo naujoje knygoje „Nekukli Lietuva“. Knygų mugės metu vykusiame pristatyme dalyvavo autorė, knygų leidyklos „Versus aureus“ direktorius istorikas Arturas Mickevičius ir etnomuzikologė, televizijos, radijo laidų ir renginių vedėja Zita Kelmickaitė. Renginyje nagrinėtas 1918–1940 metų tarpukario Lietuvos gyvenimas ir paneigiami kai kurie įsitvirtinę mitai.
Istoriko A. Mickevičiaus manymu, tam, kad pažintum savo ar bet kurios kitos valstybės istoriją, neužtenka domėtis karais, sukilimais, sutartimis ar politinėmis intrigomis. Šalia visiems žinomų įvykių visuomenė gyvena kasdieninį gyvenimą, kuriame gausu intrigų ir rūpesčių. Autorė, šiai knygai perskaičiusi apie 300 įvairių istorinių šaltinių, rinkusi to laikmečio spaudos pranešimus, vaizdinę medžiagą, amžininkų atsiminimus ir interviu, nusprendė parodyti skaitytojams tokią tarpukario Lietuvą, apie kokią vyresnioji karta nėra linkusi kalbėti – neidealizuotą.
„Kas čia per knyga? Ką jūs sau leidžiate, brangieji?“ – taip, Z. Kelmickaitės nuomone, į „Nekuklios Lietuvos“ knygos turinį galimai reaguotų konservatyvesni vyresnės kartos žmonės.
Iš A. Savickienės knygos galima matyti, kad tarpukario metu vyko tam tikras lūžis – laisvėti pradėjo ne tik gyventojai, labiausiai – moterys, bet ir pats miestas. Istoriko A. Mickevičiaus manymu, ypač matomas tuometinis Kauno gyvėjimas. Dėl savo architektūros ir miesto damų stiliaus pojūčio jis net imtas vadinti „mažuoju Paryžiumi“. Knygos autorė A. Savickienė pridūrė, kad Kaunas buvo to meto atspindys, kuris darė įtaką visai Lietuvai ir skatino provinciją sekti laikinosios sostinės diktuotomis madomis.
Trumpėjantys sijonai, aukštakulniai, šilkinės kojinės – tarpukariu vis dažniau buvo galima išvysti taip pasipuošusias moteris. Knygoje „Nekukli Lietuva“ rašoma apie tai, kaip augo moterų savivertė, jos nebesibaimino rodyti savo kojų, ėmė dalyvauti grožio konkursuose, puoštis, steigti įvairias draugijas. Keitėsi vyrų bei moterų santykis, imta kalbėti apie tai, kad ir vyrai turi dalyvauti vaikų auklėjime. Konservatyvesnioji visuomenės dalis nemokėjo lengvai susitaikyti su modernėjančia Lietuva ir neįprastais pokyčiais, todėl to laikmečio spaudoje galima matyti, kaip skaldėsi visuomenė, ką apie tokį laisvėjimą manė vyrai bei kaip tokio pobūdžio konfliktai buvo sprendžiami.
A. Savickienės teigimu, yra labai daug informacijos apie tarpukarį, kuri yra tarsi užslėpta, apie ją garsiai nekalbama. „Norėjosi parodyti tą tikrąjį Lietuvos veidą, nuimti visus šydus, kad mes pamatytume tarpukarį ne tik tokį, kokį prisimena vyresnioji karta. Iš tikrųjų tas laikotarpis buvo labai ryškus, gražus ir spalvingas“, – apie knygos rašymo motyvus pasakojo autorė. Knygoje ji aptaria ir žymių to meto šalies politikų ir kitų visuomenės veikėjų gyvenimus, jų šeimų dramas bei meilės trikampius
