Rytis Zemkauskas kuria pasivaikščiojimų filosofiją II
Prie vieno iš Knygų mugės stendų, ant salotinių foteliukų prisėda knygos autorius R. Zemkauskas, O. Koršunovas ir K. Sabolius. Prieš juos – susiraizgiusi gerbėjų eilė, laukianti autografų. Aš irgi laukiu. Noriu akis į akį pasikalbėti su „Pasivaikščiojimų“ Autoriumi.
Knygų mugėje Rytis Zemkauskas pristato „Pasivaikščiojimus“. Nuotraukoje iš kairės: Jurga Šeduikytė, Rytis Zemkauskas, Marius Ivaškevičius. Gabijos Karlonaitės nuotr. Teigiate, jog darbo, susijusio su pripažinimu, vertinimas – sunkiausiai pakeliama būsena. Kaip jaučiatės po knygos pristatymo?
Aš jaučiuosi gerai. Kad ir kaip tai keistai, galbūt netgi šiek tiek šaltai, skambėtų, iš profesinės pusės, „Pasivaikščiojimų‟ pristatymas pasisekė. Man ir bičiuliams pavyko sukurti bendrą atmosferą su publika. Tai yra svarbiausia.
Atsiradusi diskusija tarp publikos ir Jūsų reiškia sėkmę?
Diskusija neatsiranda. Ją reikia iššaukti, reikia stengtis, kad ji atsirastų. Tai yra profesiniai dalykai.
Kalbėjotės su įvairių profesijų žmonėmis: kunigu, balerina, filosofu, režisieriumi. Kas juos visus sieja?
Kūryba. Kunigas irgi yra kūrėjas. Jis kuria mūsų santykį su anapusybe, kuria santykį su absoliutu. Na, galima pasakyti kiek švelniau – padeda jį kurti.
Gal galite įvardyti pašnekovą, kuris Jus nustebino?
Negaliu. Aš turiu taisyklę viešai pašnekovų niekada nekomentuoti, ne gana to, aš jų nekomentuoju net privačiai, net savo draugams aš nesakau, ką manau. Padorumas to reikalauja.
Tam, kad išliktumėte nešališkas?
Matyt, kad taip. Ir šalia to aš esu labai šališkas. Aš esu vieni prieštaravimai. Vadinasi, aš – gyvas žmogus. Paprastas ir normalus, nes esu visas sudėtas iš prieštaravimų.
Jūsų knygoje pateikiami juodraščiai su iš anksto parengtais klausimais.
Tai yra mano faksimilės. Mano rankos tikras prisilietimas. Norėjau, kad žmonės jį pamatytų. Ir iš to galima spręsti apie mano asmenybę.
Tačiau pokalbių metu ne visus tuos klausimus panaudojote. Ar teko gailėtis, jog kažko nepaklausėte?
Visada. Pašnekesys visada yra kelias į nusivylimą, nes tu niekada neįstengi prilygti savo pašnekovui.
Atskleiskite paslaptį, ką reikia daryti, kad pašnekovas atvertų savo širdį?
Reikia atverti savo širdį. Viskas paprasta. Stenkis būti toks kaip jis. Stenkis statyti save į panašias sąlygas: mes abu vienodai nežinome, kas bus už kampo, mus abu vienodai veikia triukšmas (su kunigu vaikštant sraigtasparnis iš dangaus leidosi). Taip jaučiasi ir pašnekovas, ir aš, ir yra tikimybė, kad užsimegs kuo įmanoma nuoširdesnis pokalbis. Bet absoliutus nuoširdumas nėra tikslas. Žinote, reikia suvokti: kalbėjimas viešai turi būti atsakingas. Ir kai man sako: „Mes kalbėsim visiškai atvirai‟, aš sakau: „Ne, nereikia visiškai atvirai‟. Ne viskas, ką mes tą akimirką pagalvojame yra šventas reikalas, ir turi eiti į eterį.
Atsakomybę irgi reikia jausti. Lietuvoje labai daug neatsakingo kalbėjimo.
Kodėl verta vaikštinėti knygoje, kai tai galima daryti internete?
Yra vietų kur nėra interneto ir jo, gink Dieve, nereikia. Pajūris, graži vieta vidury miško prie ežero – ten nereikia interneto. Ten reikia sėdėti pasiėmus rankose knygą, laikas nuo laiko į ją pasižiūrėti, gink Dieve, neskaityti visko iš karto.
Pasiskaityti šiek tiek ir duoti sau laiko pasvajoti. Būtinai.
Knygoje teigiate, jog atidžiai pasiklausius pasakojimo su savimi dalyvaujant kitam, galima beveik neklystant pasakyti, kas jūs toks. Ką Jums davė „Pasivaikščiojimai‟?
Man davė labai daug. Aš tiek daug sužinojau apie pasaulį, žmones ir save patį, kad beveik dabar galėčiau iš naujo rašyti autobiografiją. Dabar visai kitaip į save žiūriu.
Aš vis geriau pradėjau matyti savo ribas. Aš vis geriau pradėjau matyti iš kokių dalykų susideda žmogaus gyvenimas, iš kokių dalykų susideda pasaulis – geriau pradėjau tai suprasti. Ir vos tiktai galvoju, kad atrandu tai, iš karto paaiškėja, kad yra dar visko – dar daugiau, dar giliau. Ir kad ta istorija yra begalinė.
Jums svarbi kūrinio išliekamoji vertė. Ką Jūsų knygoje skaitytojas ras po 10 metų?
Aš manau, kad ras šiandieninės Lietuvos kultūrinį paveikslą. Turiu tokį ambicingą norą. Žmonės, su kuriais mes kalbame, yra kultūros žmonės, jie kuria mūsų dvasią. Ir po dešimties metų mes galėsime matyti, kokie buvome. Kai kurios mintys nesensta ir aš tikiuosi, kad jos išliks visam laikui.
Šis darbas – atlikta bakalauro žurnalistikos studijų programos dalyko „Žurnalistikos žanrai“ užduotis. Vadovė – dr. Jolanta Mažylė.
