Žinoma, dėl pastarojo man papriekaištautų – aukštumos buvo pasiektos tada, kai Kristijonas Donelaitis parašė „Metus“. Nepaisant to, kritikos būklė dabar yra tikrai blogesnė nei pačios literatūros. Šiais nuolatinio skubėjimo laikais kritika yra neremiamas laisvalaikio užsiėmimas. Panašu, kad pačiai literatūrai jokios kritikos nereikia, ypač jei yra reklama ir atsiranda tokių, kurie nesibodi žarstyti panegirikos. Kad taip neturi būti rodo situacija toliau „į vakarus“. Pažvelgus į didžiąsias šalis, Vokietiją, Angliją ir net bene vartotojiškiausią šalį – Ameriką – galima ilgesingai atsidusti: tokie „didieji“ žiniasklaidos atstovai kaip „Die Zeit“, „Independent“ ar „The New York Times“ ne tik gana gausiai dalijasi literatūrinėmis naujienomis, bet ir nevengia recenzijų, apžvalgų (dažniausi literatūros kritikos žanrai, pasitaikantys žiniasklaidoje yra recenzija ir anotacija, taip pat esė). Ir jas rašo literatūros kritikai, kai kurie iš jų dirba kaip žurnalistai. O tai jau išvis keista, nes atrodo, kad Lietuvoje literatūros kritika apskritai ne žurnalistikos „reikalas“.

Kritika niekada nebus parduodamu „produktu“, jei niekas į jį nepradės investuoti. Liūdna, kad kūryba dabar yra užsiėmimu po darbo.

Kiek kultūros naujienų portaluose?

Didžiuosiuose interneto portaluose nepamatysi kritinio straipsnio: geru atveju – anotaciją, geriausiu – recenziją. Pavyzdžiui, Delfi.lt išvis neturi „Kultūros“ skilties (nebent „Pramogas“ laikysime šiuolaikinės mūsų kultūros atspindžiu). Ir jiems tai netrukdo būti bene populiariausiam naujienų portalų. Gal čia ir slypi visa paslaptis – naujiena niekaip nesisieja su jokia analize? Nors komentarų, ypač apie politiką, energetiką ir ekonomiką – nors vežimu vežk. Knygų recenzijų „delfyje“ galima atrasti nebent skiltyje „Pilietis“, už kurią „atsakingi“ patys skaitytojai. Bet ir tai jau praeitis, nes šįmet neteko pastebėti nė vienos knygos recenzijos. Dabar piliečiai mieliau rašo apie kiną ar piktus troleibusų vairuotojus.

15min.lt turi „Kultūros“ skiltį ir gana nemažai joje ko nors parašo ir net apie knygas, ir NET konkursus skelbia knygoms laimėti. Tai jau daugiau nei nieko, tačiau atrodo vis tiek varganai. Lrytas.lt turi turbūt kultūringiausią „Kultūros“ skiltį, tačiau ten recenzijų taip pat niekas nerašo (tiksliau – arba retai, arba jos skolintos). Užtat yra anotacijų, o tai, apie ką neparašo patys, ima iš „Literatūros ir meno“.

Nedeficitinis kultūrinių leidinių skaičius

Nuėjus į didelį spaudos kioską ir žvalgantis į išdėliotus laikraščius ir žurnalus gali suskaičiuoti, kad santykis tarp kultūrinių leidinių ir visų kitų nėra toks jau mažas. Yra ir „Literatūra ir menas“, „Šiaurės Atėnai“, „Kultūros barai“, „Metai“, „7 meno dienos“, „Nemunas“, „Naujasis židinys“, „Knygų aidai“, „Naujoji Romuva“. Dar yra tokie šiuolaikiškesni, orientuoti daugiau į elitinius skaitytojus, tačiau juose taip pat galima rasti kultūros: „Intelligent life“, „IQ“, „Verslo klasė“. Taigi, tikrai daugiau nei vienos rankos pirštai. Tačiau kiek juose literatūros kritikos? Rankos pirštai jau netinkama „valiuta“ suskaičiuoti. Sunku nustatyti tiksliai, nes skirtingas yra ir leidinių periodiškumas. Tačiau jei vertinsime pagal tų leidinių kiekį, gal be reikalo verkiama, kad kritikos maža? Ir vis dėlto – maža. Maža geros, tačiau patrauklios kritikos, kuri būtų įdomi visiems. Na, bent jau tiems, kurie kasmet keliauja į „Knygų mugę“ pigiau nusipirkti knygų.

Įdomu ir tai, kad vieni kultūriniai leidiniai stengiasi tapti patraukliais ir labiau skaitomais (kaip antai „Literatūra ir menas“, kurie į žurnalo kūrimą bando įtraukti ir skaitytojus – savo „Facebook“ profilyje skatina skaitytojus balsuoti už kito numerio viršelį ir pan.). Kiti netekę patrauklumo, todėl, atrodo, net nebesistengia pataikyti į „masių“ širdis („Šiaurės Atėnai“ atrodo liūdniau nei į skolas įklimpusios UAB „Diena media news“ leidžiama „Kauno diena“). Gal kultūrinė spauda ir apskritai kultūra ir neturi taikytis į visus, tačiau čia kitos diskusijos tema. Nes kartais pradeda atrodyti, kad Lietuvoje visko po du: dvi kultūros (arba suvokimas apie ją), dvi politinės partijos (tos didžiausios ir labiausiai viena kitai priešiškos), dvi televizijos (nes kitos prieš jas nublanksta), du žmonių tipai (elitas ir ne) ir taip toliau. Yra net dvi kritikos rūšys: akademinė (skaitoma tik pačių literatūros pasaulio žmonių) ir reklaminė (anotacijų ir recenzijų tipo, kurioje siekiama išpopuliarint knygą).

Trūksta iniciatyvos?

Literatūros kritika yra nepajėgi kovoti su vėjo malūnais: nors literatūros paklausa, rodos, auga (nepaisant jos lygio), tačiau kritika taip ir lieka paraštėse. 2010 – aisiais buvo susikūręs „Kritikų klubas“, vienijęs ne vien literatūros pasaulio žmones. Tais metais buvo išplatintas viešas pareiškimas tuometiniam Kultūros ministrui Arūnui Gelūnui, Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetui, Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondui dėl kultūrinės spaudos rėmimo. Taip pat buvo rengtos įvairios diskusijos, skirtos kritikos padėčiai aptarti. Tačiau viskas tuo ir baigėsi. Net nėra aišku, ar „Kritikų klubas“ išnyko visai ar tiesiog kol kas nieko nesiima. Panašu, kad buvo atsitrenkta ne tik į valstybinių institucijų, bet ir visuomenės abejingumo sieną.

Svarbu ir tai, kad literatūros kritika net nėra suprantama kaip profesija ar kaip tam tikras užsiėmimas, reikalaujantis laiko, pastangų, išmanymo. Dauguma profesijų turi savo sąjungas, rengia konkursus, susitikimus, steigia premijas. Pavyzdžiui, vertėjų sąjunga aktyviai remia vieni kitus, kreipia dėmesį į vertimo kokybę, kasmet apdovanoja geriausius vertėjus ir per dešimt veiklos metų išsikovojo dėmesį skaitytojų akiratyje. Bent jau tiek, kad kreipiamas dėmesys į rekomendacijas: kurios knygos gerai išversto, kurios ne. O štai literatūros kritikai nieko panašaus neturi. Literatūrologė ir kritikė Jūratė Sprindytė dar 2011-asiais „Literatūroje ir mene“ yra siūliusi „grįžti prie praeities iniciatyvų: trumpos recenzijos konkurso, dviejų nuomonių apie vieną knygą rubrikos, apžvalginės mozaikos žanro, apdovanojimų kalendorinių metų gale už geriausią metų kritikos rašinį“, skelbtuose įvairiuose kultūriniuose leidiniuose. Tačiau tai taip ir liko pasiūlymų, o gal greičiau – pamąstymų lygmenyje. Tiesa, viena iniciatyva vis dėl to yra – tai akcijos „Metų knygų rinkimai 2014“ rengiamas recenzijų konkursas (recenzijas, žinoma, rašyti reikia knygoms, kurios dalyvauja rinkimuose). O šiandien tai jau yra daug.

Retas kritikas nori rašyti apie populiariąją literatūrą, bet gal nuo jos ir reikėtų pradėti?

Kultūra – ne skandalinga naujiena

Kodėl žiniasklaida taip nenoriai imasi kritikos? Literatūrologė ir kritikė Viktorija Daujotytė yra atkreipusi dėmesį, kad literatūros kritikos stoką gali lemti begalinis noras pateisinti publikos lūkesčius. Tai tikrai tinka populiariajai žiniasklaidai, vengiančiai bet kokios rimtos ir geros kritikos. Žinoma, sveikintina, kai yra apžvalgos, recenzijos (dažniausiai kino ar teatro). O gal publika savo lūkesčių nemoka išreikšti? Žiniasklaida dažnai galvoja, kad ją „vartojanti“ visuomenė yra buka ir jai reikia tik skandalų ir kriminalų. Tačiau atkreipus dėmesį, kiek jaunų žmonių skaito „Literatūrą ir meną“, kiek komentarų kartais susilaukia populiariuose interneto portaluose atsirandančios recenzijos ar anonsai apie kokį spektaklį ar knygą – nepanašu, kad ji tikrai tokia būtų. Žmonės noriai apie tai kalba ir dalinasi, tik, matyt, jiems trūksta platformos – gerų kritinių straipsnių, parašytų patraukliai, ne nuobodžiai ar akademiškai.

Žurnalistikoje kultūra yra tik jos estetinė pusė, nesiekianti užsidirbti. Tam yra politika, kriminalai ir garsių žmonių gyvenimo detalės. Juolab kritika niekada nebus parduodamu „produktu“, jei niekas į jį nepradės investuoti. Liūdna, kad kūryba dabar yra užsiėmimu po darbo. O juk dar literatūros istorikas Vytautas Vanagas yra rašęs „Kritikas – toks pat rašytojas, kaip ir kitų literatūros žanrų kūrėjai“. O kaip užsiimti kritika, kai duoną reikia iš kažko valgyti. Dėl šios priežasties net ir poetai pradeda dirbti lentpjūvėje, kaip šių metų Jaunojo Jotvingio premijos laureatas Aivaras Veiknys.

Kritikai reikia naujos formos

Panašu, kad kol kas literatūros kritika dar kurį laiką rūpės tik patiems kritikams. Ir dar tiems prisiekusiems skaitytojams, kurie domisi literatūra giliau, siekia ne paviršinių žinių, kurias gali gauti panaršęs internete. Žiniasklaida nenoriai įsileidžia kultūrą ir kritiką į savo plotus, nes tai tiesiog ne taip gerai parduodama. Kultūrinė žiniasklaida – mažai žurnalistiška, nors ir stengiasi. Taip yra, nes joje dirba mažai žurnalistų, daugiau – savo srities profesionalų (teatrologų, literatūrologų, rašytojų, kino kritikų, istorikų ir t.t.). Rodos, tai turėtų būti stiprioji jų pusė, tačiau dažniausiai tai tik paverčia leidinį snobišku ir atitrūkusiu nuo kiek paprastesnių poreikių skaitytojų. Todėl čia reikia ieškoti naujos formulės ne tik kaip kritiką (o ir apskritai kultūrą) padaryti paklausia ir patrauklia, bet ir tenkinančia publikos poreikius. Retas kritikas nori rašyti apie populiariąją literatūrą, bet gal nuo jos ir reikėtų pradėti? Arba atsigręžti į mases ir bent kiek palengvinti savo žodyną. Juk pamažu atsirandant pasiūlai, atsirastų ir paklausa.

Susiję

Rinkimų žurnalistika: kaip Lietuva sužinojo apie naują valdžią (I dalis – portalai)

Almanachas – mokymuisi ir tobulėjimui