Jaunoji režisierė Justina Širvelytė: ,,Aš labai džiaugiuosi į teatrą ateinančia jaunąja karta”
Vos pravėrus sunkias Marijampolės dramos teatro duris ir nusileidus laiptais žemyn į mažąją salę, patenki į tikrą teatro virtuvę. Žingsniai čia aidi garsiai, mat salėje gera akustika. Tamsoje galima pastebėti niūrią sceną, kuri turi ypatingą savybę – atgyti vos ant jos užlipus aktoriams. Dar dvidešimt minučių iki repeticijos pradžios, bet užkulisiuose ir grimo kambaryje jau galima girdėti kažką brazdinant gitarą ir kalbant. Melodija nuolat keičiasi, o iš pokalbių fragmentų galima suprasti, kad ten esantys žmonės ruošiasi repeticijai: kartoja tekstą, lavina balsą, juokauja apie internete pamatytus dalykus ar mokyklos gyvenimą.
Laikrodis rodo šešioliktą valandą. Mažoji salė pilna jaunų veidų ir visi susirinkusieji plepa. Netrukus plačiai besišypsodama, su kuprine ant pečių, į salę skriete įskrieja neseniai režisūros mokslus Klaipėdoje baigusi Justina Širvelytė ir pareiškia: ,,Gerai, žvaigždžių valanda baigėsi!“ Tačiau atrodo, kad Marijampolės dramos teatro mylėtojams ji tik prasideda.
Marijampolės dramos teatras, įkurtas 1942-aisiais ir skaičiuojantis septyniasdešimt antruosius metus, gali didžiuotis tokiais čia dirbusiais ir kūrusiais grandais kaip Regimantas Adomaitis, Vytautas Paukštė, Birutė Didžgalvytė ir Viktoras Dineika. Šiandien Justina, vadovaujanti jaunimo dramos studijai, šio teatro istorijos puslapius margina nauju braižu, o jaunimas į repeticijas veržiasi net pet užrakintas duris.
Ryškios scenos šviesos nebegąsdina
,,Aš labai džiaugiuosi į teatrą ateinančia jaunąja karta. Tiesiog aš tikiu jais (jaunaisiais teatro aktoriais mėgėjais – red.past.), o jie tiki manimi. Mes esame draugai, nors, žinoma, stengiuosi išlaikyti savo kaip režisierės poziciją.“ – sako Justina. Suvalkijos sostinė jaunos režisierės gyvenime atsirado netikėtai: ji svarstė apie Ukmergę ir Kauną, bet nusprendė pasirinkti Marijampolę, kur jai praktikos metu pasiūlė būti ne tik stebėtoja, bet ir pačiai padirbėti.
Debiutas Marijampolės dramos teatre pernai vasarą buvo sėkmingas: rusų rašytojo Vladimiro Železnikovo romano ,,Baidyklė“ interpretacija itin patiko aktoriais tapusiems energija trykštantiems paaugliams. Žiūrovai plojo atsistoję, laukė eilėje, kol galės užlipti ant scenos ir įteikti režisierei bei aktoriams gėlių.
„Baidyklė“ buvo Justinos Širvelytės, tuomet dar Klaipėdos universiteto menų fakulteto režisūros specialybės studentės (kurso vadovai: Gytis Padegimas ir Darius Meškauskas), baigiamasis darbas, jos diplomą papuošęs dešimtuku. Matydamas, kaip Justina dirba, myli teatrą ir puikiai sutaria su paaugliais, Marijampolės dramos teatro direktorius Romualdas Kučiauskas pasiūlė jai kraustytis į Marijampolę ir tęsti veiklą teatro jaunimo dramos studijoje. Dabar Justinos vadovaujamo kolektyvo jau negąsdina ryškios scenos šviesos, aktoriai į repeticijas renkasi keliskart per savaitę ir ruošia naują spektaklį. Pasirodymams trupė pasirengusi ir vasarą, kuomet teatro sezonas baigiasi – birželio viduryje Marijampolės dienų metu aktoriai įvairiose miesto vietose rengė pantomimos, šokio ir judesio pasirodymus. Į teatro užkulisius vienos repeticijos metu dirstelėti buvo pakviesta ir šių eilučių autorė, „Universiteto žurnalisto“ korespondentė.
Energingą auditoriją suvaldyti padeda pantomimos paslaptys
Repeticijos visuomet pradedamos savotišku išsikalbėjimo ritualu: salės durys užrakinamos, visi teatro mėgėjai susėda ratu arba taip, kad kiekvienas matytų vadovę, ir pasakoja, kaip jiems einasi. Atrodo, trupė gerai „sulipusi“, ratelyje galima išgirsti ir saviironijos, ir šmaikščių komentarų apie kitus grupės narius. Įsitraukia ir Justina, ji dalijasi naujienomis apie būsimas repeticijas ir spektaklius. Pašnekesiai įsisiūbuoja ir visai netrukus grupelė jaunųjų aktorių jau kaip reikiant klega. Justina draugiškai kumšteli vaikinams, krizenantiems pašonėje, ir sulaukusi atsiprašymo „soriukas“, tuoj pat nutaiso rimtą veido miną. Akivaizdu – universitete studijuotos pantomimos paslaptys jai padeda valdyti paauglių auditoriją, kuri dabar jau supranta: pajuokavimų užteks, laikas ant scenos!
Dar nespėjus įsibėgėti, suskamba Justinos telefonas: pasirodo, du vaikinai nespėjo į repeticiją laiku ir dabar laukia už užrakintų salės durų. ,,Aš aiškiai pasakiau, kada prasideda repeticija, o jūs pavėlavote. Dabar galite eiti namo“, – punktualumą mėgstanti režisierė padeda ragelį. Nors skambutis repeticiją trumpam išmušė iš vėžių, Justina ir aktoriai greitai susikaupia ir tęsia darbą. Bet neilgam: patrypę prie durų penkiolika minučių, pavėlavusieji jaunuoliai vėl bando įsiprašyti į vidų. Šį kartą Justina nusileidžia ir paduoda raktą vienam iš aktorių, kuris atrakina duris. Už beveik pusvalandžio vėlavimą vaikinai nubaudžiami: režisierė pasisodina juos šalia, pačiame priekyje, atskirai nuo draugų. Tačiau šelmiška šypsena nuo vaikinų veidų nedingsta, o salėje pabiręs kolektyvas, tarsi veidrodis, greitai pradeda mėgdžioti vaikinų nuotaiką. Neatsilaiko ir Justina.
Pirmoji užduotis apšilimui – ,,namų darbai”. Tema – įkvepiantis žmogus. Aktoriai vienas po kito lipa į sceną ir pasakoja, koks žmogus juos labiausiai įkvepia, į kieno žodžius jie dažniausiai įsiklauso. Viena iš grupės merginų kalba, kad ji idealų neieško tarp užsienio žvaigždžių: didžiausias jos idealas yra jos sesė. ,,Ji man papasakojo apie visame pasaulyje garsią grupę „Red Hot Chili Peppers“, apie jos vokalistą, ir kad jo senelis buvo lietuvis. Ji man pasakoja daug dalykų ir viskas, ką ji sako, atrodo įdomu. Kartais man atrodo, kad ji žino labai daug. Aš norėčiau būti kaip ji, sesė man yra didžiausias pavyzdys“, – nuoširdžiai kalba jaunutė Marijampolės dramos teatro jaunimo dramos studijos aktorė.
Aktorystės ragaujančių paauglių idėjos – naujame spektaklyje
Justina visiems paaiškina, kad ši užduotis, nors atrodo visai paprasta, padeda lavinti kalbą ir mąstymo įgūdžius. Režisūros mokslus uostamiestyje krimtusi mergina kantriai dėsto, kad nors dabar tokie pratimai atrodo nereikalingi, tačiau ,,kiekviena užduotis yra įnašas į spektaklį“. Tuos, kurie netiksliai suprato užduotį, pavyzdžiui, kalba per daug abstrakčiai, neatskleisdami pagrindinių patinkančių įkvepiančio žmogaus savybių, Justina stengiasi užvesti ant kelio: ji užduoda klausimų siekdama, kad kiekvienas pats suprastų savo klaidas, sugebėtų papildyti ir patikslinti savo svarstymus. Jaunoji režisierė sako aktorius badanti mokyti visko, ko ją anksčiau mokė jos pačios dėstytojai, nors stengiasi tuo nesiremti aklai – kartais kuria savo mokymo metodikų, pataria aktoriams labiau nagrinėti kiekvieną, galbūt ir nereikšmingą, detalę.
Po apšilimo trupės laukia antroji, jau rimtesnė, užduotis – mini spektaklių, vadinamųjų etiudų, kūrimas. Tema – staigus lietus. Kolektyvo vadovė pasiruošti skiria penkias minutes, o prieš užleisdama aktoriams visą salės erdvę, pataria: ,,Neikite lengviausiu keliu. Sunkinkite aplinkybes ir taip meskite sau iššūkį.“
Iš daugybės etiudų bus sukurtas kitas Justinos planuojamas spektaklis. „Jis bus apie mums visiems aktualią temą – bendrumą šiame susvetimėjusiame pasaulyje. Autoriais būsime mes patys“, – kalba ji. Repeticijų metu Justina skatina originalias aktorystės ragaujančių paauglių idėjas, svarsto, kaip jas įtraukti į kuriamą spektaklį.
Miesto trūkumas, kurį taisyti ėmėsi Marijampolės jaunimas
Po penkių minučių savanorių lipti į sceną neatsiranda. ,,Klausykit, vaikiukai, – Justina sugalvoja, kaip išjudinti besikuklinančiuosius. – ,,Eni beni diki daki – Aivaras eina!‘‘ Po Aivaro įsidrąsina visi ir vaikiškų skaičiuočių nebereikia. Net ir sunki diena mokykloje neužgesino ugnelių paauglių akyse – jie lipa į sceną ir išradingai naudoja savo balso, mimikos ir plastikos galimybes staigaus lietaus temai improvizuoti. Justinos akis reikli: ji kiekvienam pataria, pataiso ir, žinoma, negaili pagyrų. Vienam iš aktorių bandant perteikti roko koncerto dvasią, už režisierės, įdėmiai stebinčios improvizuotą pasirodymą, nugaros, publika šėlsta tarsi dalyvautų tikrame roko koncerte. Tačiau Justinos, stebinčios rokerio pasirodymą, lūpos sučiauptos, o kakta šiek tiek suraukta: jos nuomone, rokerio pasirodymui trūksta tikslumo ir energijos. Jos patarimus, kaip rokerio pasirodymą galima suvaidinti geriau, nutraukia ginančio draugą vaikino žodžiai, atskriejantys iš salės galo: ,,O aš pirkčiau bilietą į jo koncertą!“
Šis kolektyvas dirba ir vaidina skatinamas meilės teatrui ir žingeidumo nors kiek paragauti profesionaliosios teatro mokyklos. Pati Justina dirba norėdama praturtinti kultūrinį miesto gyvenimą, kuris, anot merginos, yra vienintelis miesto trūkumas. „Mane kartais šis miestas slegia, žudo, nes neturiu ką veikti. Didžiąją laiko dalį bendrauju su jaunais žmonėmis, net pradėjau klausyti roko, pasidariau tatuiruotę ir iš spintos išsitraukiau kerzus. Labai norėčiau, kad čia vyktų daugiau renginių, tada ir žmonės būtų įvairiapusiškesni.“ – sako ji.
Būtent dėl didelio jaunimo potencialo ir tikslo padaryti Marijampolės kultūrinį gyvenimą aktyvesnį, Justinos ir jos kolektyvo repeticijos yra tiksliai suplanuotos. Artėjant repeticijos pabaigai visi tampa garsesni nei paprastai, tačiau tai – ne dėl nuovargio, o dėl patirtų emocijų. Savo darbą mylinti režisierė primena, ką kiekvienas turi pasiruošti kitam kartui, o laikui visai išsekus ji padėkoja susirinkusiems ir liepia ,,cykiai cykiai“ išeiti iš salės.
Tačiau jaunas teatralų kolektyvas su režisiere Justina Širvelyje priešakyje tik iš repeticijų salės išeina „cykiai“ – sau režisierė ir jos trupė jau seniai garsiai pasižadėjo atsakingai dirbti ir turtinti Marijampolės kultūrinį gyvenimą.
