Kelionė su Oskaru Koršunovu – į pačią teatro sielos gelmę
Dauguma žmonių yra įpratę stebėti spektaklius iš žiūrovų salės ir palydėti juos garsiais plojimais, tačiau tai, kas vyksta kitapus raudonos teatro uždangos, visiems ilgą laiką buvo paslaptis. Teatro užkulisiuose užaugusi rašytoja, poetė, eseistė Dovilė Zelčiūtė mums pristato savo naują knygą „Kelionė su Oskaru Koršunovu“ („Alma littera“), kurioje atvirai pasakoja apie garsaus režisieriaus ir jo komandos gyvenimą teatre, kol salėje dar nėra žiūrovų: apie spektaklių kūrimo procesą, ašaras ir šypsenas repeticijų metu, jaudulį prieš premjerą ir visa, kas nematoma įprastam žiūrovui. Knygos pristatymą buvo galima pamatyti Vilniaus „Litexpo“ parodų rūmuose vasario 20 dieną, penktadienį.
O. Koršunovas Vilniaus knygų mugėje pristato Dovilės Zelčiūtės knygą „Kelionė su Oskaru Koršunovu“. Luko Balandžio nuotr. Rašytoja D. Zelčiūtė savo knygoje aprašo ketverius metus, praleistus su O. Koršunovo teatru,– tai pirmas kartas Lietuvoje, kai taip atvirai aprašomos teatro repeticijos ir gyvenimas užkulisiuose. „Aš galvoju, kodėl nėra repeticijų užrašų iš kitų režisierių – ar jie nieko daugiau neįsileidžia? Tie, kurie repetuoja teatre, jie ten dirba, o tas, kuris rašo, jis yra pašalinis. Jis yra svetimas“,– svarsto knygos pristatyme dalyvavusi kino ir teatro kritikė R. Oginskaitė. O. Koršunovas juokaudamas pritaria, jog kūrybos procesas teatre yra labai intymus ir rašytojai D. Zelčiūtei leido rašyti teatro dienoraštį tik todėl, kad ji to labai norėjo. Paklaustas, kodėl teatro gyvenimą ėmėsi analizuoti ne teatro kritikai, o rašytoja, režisierius atsako: „Rimtesni kritikai į mane vis dar žiūri kaip į jauną režisierių, apie kurį dar nėra ką rašyti, o jauni kritikai į mane žiūri kaip į seną režisierių, apie kurį jau nebėra ką rašyti.“
Autorė į knygos pristatymą negalėjo atvykti ir pranešė, kad turbūt taip ir turi būti, kad ji suprastų, jog šlovė – tik dūmai. D. Zelčiūtės paliktą pranešimą mugės lankytojams perskaitė OKT teatro užsienio reikalų vadybininkė A. Žukaitytė: „Iš Oskaro išmokau mobilizuotis į tai, kas svarbiausia pačiam. Tuo metu, kai jis dirba, kai lipdo, kai žiedžia atsparią karščiui teatro keramiką, jis nebijo ugnies. Jo dirbiniai nekuriami vidutinėj temperatūroj – tik kaitroje.“
O. Koršunovas prisipažįsta, jog neperskaitė visos knygos apie savo gyvenimą teatre, tačiau mano, jog knygoje yra vaizduojamas griežtesnis nei yra iš tikrųjų. Daugelis D. Zelčiūtės įžvalgų apie įvykius repeticijų ir gastrolių metu nustebino režisierių, jam buvo sunku save atpažinti. „Dažnai mes save įsivaizduojame kitaip nei kiti. Ši knyga man tai įrodo ir aš labai džiaugiuosi, kad galiu pasižiūrėti į save iš šono.“ Taip pat O. Koršunovas pastebi, jog 16 – osios knygų mugės tema – „Istorija įdomesnė, kai ji – detektyvas“ – asocijuojasi su teatro gyvenimu tuo, jog didžioji dalis spektaklių yra apie nusikaltėlius. „Režisieriaus misija yra įrodyti personažų kaltę, parodyti žiūrovui kaltuosius. Jei nedirbčiau teatre, tikriausiai būčiau detektyvu.“
