Rašytojas A. Navickas savo knygą pavadino skaudžia. „Kuo toliau, tuo labiau mes tampame apolitiški, nes nebematome prasmės skirti laiko politikai. Paprasto žmogaus dalyvavimas politikoje dabar apsiriboja ginču su televizoriumi“, – teigė jis. Todėl kyla klausimas ar mes iš tiesų norime būti laisvi? Ar mes vertiname laisvę, apie kurią tiek daug kalbame? Knyga bando apibrėžti žmogaus teisių, demokratijos, tolerancijos sąvokas. Anot A. Navicko, dabar jos vartojamos taip dažnai, kad net nebemąstome apie jų reikšmę. Ekonomistai diskutuoja apie ekonomiką, politikai – politiką, teisininkai apie teisę, o jų pateiktas išvadas savo ramiuose gyvenimuose mes priimame kaip galutinę tiesą. Tad teisinė valstybė atsiduria teisininkų diktatūros rankose, o politika virsta politinių gaujų karais. Ar mes galime laukti ir sulaukti tiesos, kai žurnalistai, užuot jos siekę, prekiauja nuomonėmis, kaip bandelėmis, o karą pradedame suprasti, kaip visuotinę naudą? Apie tai kalbėdamas rašytojas rėmėsi George’o Orwello žodžiais: „Labai gera turėti priešų, nes tada viską, ką turi viduje, gali pateisinti jų puolimu.“ Juk kuo daugiau žmonės kalba apie laisvę, tuo daugiau atsiranda kontrolės. Autorius juokavo, kad ir knygų mugės organizatoriai neatsilieka nuo bendros laisvės gynimo tendencijos, mat, šiemet trimis kartais padidino reglamentacijų sąrašą.

Kunigas K. Dvareckas, prisipažino vengiantis politinių temų, todėl ši knyga jam buvo kaip iššūkis. Jis džiaugėsi, kad A. Navickas nuolatos ieško tiesos. „Knyga padeda drąsiau žvelgti į bauginančius politinius procesus. Padeda priimti gyvenimo realybę. Taip pat knyga moko prisiimti atsakomybę. Tarsi turėdamas akis, pagaliau išdrįsti jomis matyti“ – teigė kunigas.

G. Aleknonis kalbėdamas apie knygą „Laisvų žmonių bendruomenė?’’ dėmesį telkė į gale antraštės esantį klaustuką. Leidėjo žvilgsnį jis vadina atsargiu, vertina autoriaus gebėjimą apie sudėtingus filosofinius dalykus rašyti paprastai ir suprantamai. Profesorius šią knygą pavadino populistine. Populistine, nes pats autorius rašo, kad populistai tvirtina, atstovaują nutildytai daugumai, tačiau rūpinasi ne visuomenės pilietinių raumenų auginimu, bet tik manipuliuoja baime ir pilietiškumo jausmais, kurie galiausiai perauga į agresiją. Prof. G. Aleknonis sakė , kad pastarosiomis dienomis daug dėmesio skyrė populizmo temai ir rado šio reiškinio apibūdinimą: „Populizmas – tai demokratijos veidrodis, populizmas – tai demokratijos šešėlis. Kodėl šešėlis? Galbūt demokratijos centre esantis žmogus ankstyvos ar pernelyg vėlyvos demokratijos stadijos sąlygomis yra apgaubiamas to ilgo šešėlio, kuris trumpėja ir kone išnyksta, tik išaušus vidurdieniui.’’ G. Aleknonis atsiprašo, kad vadina knygą populistine, mat ji atliepia daugelio žmonių jauseną. Žmonių, ieškančių atsakymų į neva populistinius klausimus apie žmogaus teises, jų pažeidimus, ignoravimą, apie demokratijos pavidalus ir paradoksus, pakantumą, sąžinę, asmens orumą. Pasak G. Aleknonio, etika ir moralė yra ne šio pasaulio dimencijos, taip pat, kaip ir šioje knygoje užduodami klausimai. Jis džiaugiasi, kad knygos autorius kelia sau tikslą, ugdyti žmogaus sąžinę, pakantumą, toleranciją, lygybės jausmą dabartinio pasaulio plotmėje.

Pats autorius teigė, kad jis šią knygą pavadintų partizanine. Galbūt jis kelia populistinius klausimus, bet atsakymai tikrai nėra populistiniai. Galbūt šią knygą, juokdamasis sakė rašytojas, būtų galima vadinti viskuo nusivylusio populisto kūryba. Mums nuolatos aiškinama, kaip teisingai turime gyventi tos vadinamos laisvės sąlygomis, kur tariamai gali išlikti tik modernus ir išmintingas žmogus, neturintis nei realiginių įsitikinimų, nei išskirtinių pažiūrų ar žalingų įpročių. Visur paaiškinama, kaip ir ką daryti toje laisvėje, o iš tiesų viskas kontroliuojama. Todėl autoriui pradeda trūkti švelnaus maišto, partizaninės kovos, pasireiškiančios knygų rašymu ir siekimu atrasti ne populiariąją tiesą. „Mums trūksta laisvės rizikuoti. O laisvė mus padaro žmonėmis.“, – baigdamas tarė A. Navickas.

Susiję