Atsakymų į šiuos klausimus, tiksliau, apie rajoninių laikraščių valdymą, jų turinio objektyvumą ir šališkumą, priklausomybę nuo politikų kalbamės su Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto direktoriumi doc. dr. Deimantu Jastramskiu.

Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas įpareigoja žurnalistus teikti teisingas, objektyvias, tikslias ir nešalikas naujienas. Galbūt galėtumėte plačiau pakomentuoti šiuos žiniasklaidai taikomus reikalavimus?

Šios normos kodekse įtvirtintos kaip būtinybė, kurių turi laikytis žiniasklaidos priemonės. Galima sakyti, kad tai yra bendri kokybiško rašymo principai, kurie žinomi profesionaliems žurnalistams, tačiau jų laikymasis dažniausiai priklauso nuo to, kokiose redakcijose jie dirba. Lietuvoje yra paisančių profesionaliems žurnalistams taikomų principų, bet yra ir atvirai pripažįstančių, kad objektyvumas nėra jų siekiamybė.

Man pačiam 2004 metais teko tirti šališkumo problematiką nacionaliniuose Lietuvos dienraščiuose. Ir tarp tuo metu buvusių 8 nacionalinių dienraščių pasitaikė nešališkai nušvietusių įvykius, tačiau buvo ir tokių, kurių šališkumas priklausydavo nuo reklamos kiekio sumažėjimo arba padidėjimo.

Taip pat verta pažymėti, kad žiniasklaidos priemonės minėtus reikalavimus laisvai gali traktuoti ir dėl tam tikro objektyvumo bei nešališkumo sąvokų neapibrėžtumo. Pavyzdžiui, Visuomenės informavimo įstatyme šie reikalavimai nėra tiksliai apibrėžti.

Vienas iš pagrindinių laikraščių siekių yra gauti pajamas iš reklamos užsakymų, o ta reklama yra dvejopa: kai parduodamas skelbimas laikraštyje arba parduodamas užsakomojo pobūdžio straipsnis.

Ar dėl redakcinio turinio suteikimo reklaminio pobūdžio informacijai nenukenčia mūsų aptarta žiniasklaidos priemonės objektyvumo ir nešališkumo raiška?

Dėl ne itin geros finansinės padėties, daugelis laikraščių redakcijų tiesiog turi daugiau pagundų sieti reklamos užsakovų norus su redakciniu turiniu. Bet yra ir tokių redakcijų, kurios net ir gaudamos normalias pajamas, sąmoningai – tiesiai tariant – „parsidavinėja“ ir „parsidavinėja“ tiems, kas turi didelius interesus ir daug pinigų.

Priklausomumas nuo reklamos nėra vien Lietuvos, ar tuo labiau vien regioninės Lietuvos žiniasklaidos problema, ji aktuali ir kitoms pasaulio šalims. Ir netgi skaidriausiose iš jų reklamos užsakovai kartais lemia, ką publikuos ar nepublikuos žiniasklaidos priemonė.

Lietuvoje yra tam tikrų stereotipų, kad regioninė žiniasklaida visiškai „parsidavusi“, o nacionalinė – mažiau arba „parsidavusi“ iš dalies. Bet niekas neatlikęs jokio didelio masto tyrimo ir jame neištyręs abiejų tipų laikraščių, nepasakys, kuri iš jų yra objektyvesnė.

Politinė reklama draudžiama pirmajame laikraščio puslapyje, tačiau artėjant rinkimams padažnėja atvejų, kai turinio atžvilgiu menka politinė naujiena su rinkimuose dalyvaujančio politiko atvaizdu atsiduria pirmuosiuose leidinių puslapiuose. Ar kontroliuojami tokie atvejai, kai politikai be rimtos priežasties šmėžuoja pirmuosiuose rajoninių laikraščių puslapiuose?

Tai yra Vyriausiosios rinkimų komisijos darbas ir ji turi stebėti politinę reklamą rinkimų kampanijos metu. Ne rinkimų metu niekas neįpareigotas kontroliuoti tokių atvejų.

Taip pat reikia pripažinti, kad politinės reklamos draudimas pirmuosiuose dienraščių puslapiuose yra netgi diskriminacinio pobūdžio, nes, pavyzdžiui, interneto portaluose tokio reikalavimo nėra ir politinė reklama gali atsidurti bet kur. Taigi pati ta norma yra šiek tiek ginčytina, o kai egzistuoja ginčytinos normos, jas užtikrinti yra pakankamai sunku.

Mano nuomone, politinės naujienos vieta dažniausiai ir turi būti pirmasis laikraščio puslapis, ir nuo jo redakcijos priklauso, pažymėta ji kaip užsakomoji informacija ar ne.

Formaliai žiniasklaidos priemonės yra atskirtos nuo valdžios ir politinės kontrolės. Tačiau rajoniniai laikraščiai, labiau nei didžiosios žiniasklaidos priemonės finansiškai yra priklausomos nuo vietos savivaldos ir kitų valdžios institucijų.

Vieno rajoninio laikraščio redaktorius teigė, kad be pajamų iš prenumeratos ir reklamos, labai svarbūs regioninei žiniasklaidai yra valstybinių institucijų viešinimo projektai, kai ministerija ar savivaldybė rajono laikraštyje viešina informaciją apie savo veiklą.

Teko pastebėti, kad daugumoje rajono laikraščių apie 30 proc. turinio sudaro projektiniai straipsniai, kai informaciją dienraštyje per viešuosius pirkimus nusiperka valdžios struktūros, daugiausiai – savivaldybės.

Ar tokiu atveju žiniasklaidos priemonė gali išlikti kritiška savivaldybės atžvilgiu, kai reikia kritikuoti svarbų pajamų šaltinį?

Dažniausiai ne. Ir taip jau yra, kad daugiausiai kritikuoja tie, kurie tų užsakymų negauna. Kalbant apie regionus, yra gerai, kai savivaldybės nepadalina viešinimo projektų pinigų visiems laikraščiams. O tuo atveju, kai savivaldybė padalina viešinimui skirtus pinigus visiems, laikraščio požiūris į valdžią, publikacijų kritiškumas priklauso redakcijos pilietiškumo ir profesionalumo. Ir tikrai yra tokių redakcijų, kurios tokiose situacijose elgiasi profesionaliai, tačiau jų Lietuvoje yra mažiau negu tų, kurios yra palankios tiems, iš kurių gauna pinigus.

Taip pat reikėtų paminėti, kad spauda nėra visiškai atskirta nuo politikos ir neturėtų būti siekis ja atskirti. Lietuvoje yra tam tikra įstatymų painiava. Formaliai politiniai subjektai negali turėti žiniasklaidos priemonių. Bet taip yra parašyta tik viename teisės akte, kai tuo tarpu kitame teigiama, kad politinės partijos gali turėti savo spaudą. Taigi yra tam tikro prieštaravimo.

Kitas dalykas, politikai kaip fiziniai asmenys gali nuosavybės teisėmis turėti bet kurią žiniasklaidos priemonę. Nes dėl valstybinių institucijų yra aiškus apribojimas, o dėl politikų kaip fizinių asmenų – jokių apribojimų nėra. Ir būtent regionuose politikai dažnai slepia, kad turi rajono laikraščio akcijų arba turi jų per kitus asmenis. Pavyzdžiui vieša paslaptis, kad Lazdijų meras turi savo laikraštį. Gerai tik, kad visi žmonės žino, jog tai yra „mero laikraštis“ ir gali pasirinkti, skaityti jį ar ne. Tačiau kituose rajonuose tokie atvejai dažniau yra slepiami ir slepiamasi už šeimų narių, kitų partiečių.

Taigi problema daugiau yra ne politinės žiniasklaidos priemonės priklausomybės, o žiniasklaidos priemonės nuosavybės skaidrumo.

Regione yra visos galimybės išlikti profesionaliam, tik tą reikia daryti užtikrintai, pateikti įdomų turinį, o esant įdomiam turiniui, bus daugiau skaitytojų ir nereikės būti priklausomam nuo valdžios.

To paties klausimo paklaustas vieno rajono laikraščio redaktorius teigė, kad santykiai su rajono valdžia yra darbiniai: rajono valdžia objektyviai kritikuojama, tačiau tai nėra vien miesto valdžios puolimas. Pavyzdžiui, dėl tam tikrų pažeidimų savivaldybei vėluojant pradėti statybas, rajono meras paskambinęs redaktoriui paprašė neviešinti šios problemos ir pažadėjo pradėti statybas nuo konkrečios dienos, savivaldybei susitvarkius kai kuriuos leidimus. Sutartą dieną redaktorius patikrino statybų objektą, darbai buvo pradėti, kritiška žinutė laikraštyje nepaskelbta.

Kaip galima vertinti tokius mero ir redaktoriaus santykius, kai jie lyg verslo partneriai susiskambina ir sutaria dėl abiems pusėms priimtino sprendimo?

Nėra gerai kai rajono politikai nustato spaudai dienotvarkę. Žinoma, kiekvienu atveju pati redakcija sprendžia viešinti tam tikrą problemą ar ne. Yra redakcijų, kurios gauna keliasdešimt tūkstančių litų iš viešinimo projektų lėšų ir tai sudaro 10-20 proc. žiniasklaidos priemonės biudžeto, o yra ir tokių, kurios viešinimo projektų pinigų negaua. Kai pinigai yra tokie dideli, redakcija suinteresuota ir kitais metais gauti tuos pačius pinigus. Visa tai kai kuriais atvejais atsispindi ir laikraščių turinyje.

Yra tam tikrų tyrimų, taip pat žurnalistikos studentų bakalauro darbų dėl atskirų rajonų. Patyrinėjus pinigų gavimo/negavimo faktus ir palyginus tai su laikraščio turiniu, pasidomėjus, kam priklauso laikraštis, matyti tam tikri žiniasklaidos priemonės šališkumo požymiai.

Rajoniniai laikraščiai, apie kuriuos šiandien kalbame, yra įsikūrę mažesniuose šalies miestuose ir žurnalistai neišvengiamai gali susidurti su situacija, kai asmeniškai pažįsta rajono valdžios ar verslo atstovus.

Esate dirbęs rajoninėje žiniasklaidoje. Galbūt iš patirties galite pasakyti, ar nekyla problemų būti objektyviam situacijoje, kurioje „visi visus“ pažįsta?

Galime teigti, kad kyla, tačiau kiekvienas elgiasi pagal savo vertybes. Sunku tiems žmonėms, kurie turi daug giminių ir yra linkę daugeliu atvejų daryti kompromisus. Tačiau tuo atveju, kai žiniasklaidos priemonės darbuotojai supranta, kad pagrindinis jų tikslas yra tarnauti visuomenės interesui, jie elgiasi visiškai kitaip. Aš manau, kad tos redakcijos, kurios laikosi pamatinių žurnalistiko principų, yra pačios perspektyviausios, vertinant tai pagal pilietinės visuomenės brandą. Kitas dalykas – regionuose nemažai redakcijų tiesiog pataikauja skaitytojui, kuriam nelabai ir reikia išsamios įvykių analizės. Tokiems žmonėms dažnai užtenka kažkokios pramogos, skelbimų, televizijos programos. Galime teigti, kad regione yra visos galimybės išlikti profesionaliam, tik tą reikia daryti užtikrintai, pateikti įdomų turinį, o esant įdomiam turiniui, bus daugiau skaitytojų ir nereikės būti priklausomam nuo valdžios.

Politinės reklamos draudimas pirmuosiuose dienraščių puslapiuose yra netgi diskriminacinio pobūdžio, nes, pavyzdžiui, interneto portaluose tokio reikalavimo nėra ir politinė reklama gali atsidurti bet kur.

Pavyzdžiui, vienas rajono laikraštis, struktūriškai labai nedidelė organizacija, kuriame vyriausiasis redaktorius, reklamos projektų vadovas ir savininkai yra vienos šeimos nariai. Kituose rajoniniuose laikraščiuose situacija yra panaši: laikraščio savininkas yra arba vienas administracijos darbuotojų, arba redaktorių.

Ar tokia padėtis, kai žiniasklaidos įmonės valdymas nėra aiškiai atskirtas nuo žurnalistinės žiniasklaidos priemonės veiklos, nedaro įtakos informacijos turiniui?

Be abejo daro, ypač kai už viską yra atsakingas vienas asmuo. Manau, jog tas redakcijos nepriklausomumo nuo savininkų principas teoriškai turėtų galioti. Tačiau ypač tą sunku padaryti mažose redakcijose.

Pavyzdžiui, Lietuvoje yra buvęs toks vienas aiškus atvejis, kai „Kauno diena“ priklausė norvegų koncernui „Orkla“, redakcija su savininkais buvo sudariusi susitarimą, kad savininkai nesikiša į laikraščio turinį ir tai netgi buvo dokumentuota. O mažesnėse redakcijose tai nėra kontroliuojama ir tai yra problema. Tuo, galbūt, galima paaiškinti kai kurių žmonių norą daryti įtaką regione ir tai atsispindi laikraščio turinyje.

Kita vertus, viskas priklauso nuo pačių žmonių. Būna šviesių žmonių, kurie supranta, kad žiniasklaidos veikla turi būti siejama su visuomenės interesu, o ne su vienos šeimos noru daryti įtaką ar kurti tam tikrą verslą. Tai priklauso nuo žiniasklaidą valdančių žmonių išsilavinimo, vertybių.

Aišku, tokių atvejų, kaip kadaise „Kauno dienos“, yra reta, tačiau galime teigti, jog tokiai praktikai egzistuojant, žiniasklaida santykinai būtų pažangesnė.

Atlikus vieno rajono laikraščio stebėseną matyti, kad dalis straipsnių kultūrinio paveldo, miestelių istorijos, kultūros tematika pabaigoje pažymėti „Spaudos radijo ir televizijos rėmimo fondo“ logotipu. Dalis straipsnių rubrikoje SVEIKATA pažymėta Visuomenės sveikatos biuro arba Sveikatos apsaugos ministerijos informacija. Tai reiškia, kad laikraštis už šiuos straipsnius gauna tam tikrą finansavimą.

Kaip manote, ar etiška mokėti pinigus žiniasklaidos priemonei už tai, apie ką ji ir taip turėtų rašyti?

Čia verta paminėti du dalykus. Pavyzdžiui, tas pranešimas, kuris pažymetas Visuomenės sveikatos biuro informacija, yra tiesiogiai perkamas valstybės institucijos. Taip pat yra ir su kitomis institucijomis, kurios skiria pinigų viešinimui ir informuoja visuomenę joms aktualia tema. Tai užsakomoji informacija, ir, jeigu ji nėra kažkokio iškreipto turinio, nėra nieko blogo. Tik hipotetiškai galime teigti, kad tame rajone kritinei informacijai apie tą Visuomenės sveikatos biurą atsirasti yra sunkiau.

Kiek kitokia parama yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo finansavimas. Tai yra pinigai, kurie yra visiškai atskirti nuo valdžios. Fondas, nors ir formuojamas iš biudžeto, tačiau jokia valdžia nekontroliuoja žiniasklaidos priemonės turinio. Redakcijos rengia projektus ir priklausomai nuo jų kokybės, kartais gauna finansavimą, kartais negauna. Taigi šis fondas yra labai teigiamas paramos žiniasklaidos priemonėms pavyzdys. Ir, jeigu paramos fondo dydis būtų bent dešimt kartų didesnis, tai žymiai sustiprintų regioninės žiniasklaidos finansinę padėtį ir jai būtų mažiau poreikio užleisti vietą valdžios institucijų informacijai už pinigus.

Galime teigti, kad toks netiesioginis žiniasklaidos priemonių rėmimas Lietuvoje yra nepakankamai išnaudojamas. Tai neįgyvendintas Skandinavijos modelis, kuris į Lietuvą atėjo tiktai mažu masteliu. Iš šio fondo kompensuojamos rajoninių laikraščių pristatymo paslaugos ir Skandinavijos šalyse tai pagal tiražus yra proporcingai daroma jau daug metų ir yra suplanuota į priekį. Nes atnešti laikraštį Skandinavijos kaime yra labai brangu, tačiau dalį pristatymo išlaidų kompensuoja valstybė. Jeigu Lietuvoje valstybė būtų dar daugiau dengusi dalį regioninės spaudos platinimo išlaidų, galbūt matytume mažiau atvejų, kai žiniasklaidos priemonė daro kompromisus politikų atžvilgiu.

Tačiau tais atvejais, kaip minėjau pradžioje, kai žiniasklaidą valdantys asmenys yra linkę daryti visokias suktybes ir „parsidavinėti“, nepadės ir jokios skaidrios valstybės dotacijos.

Ar galima sakyti, kad rajoninė žiniasklaida yra objektyvi palyginti su nacionalinėmis žiniasklaidos priemonėmis?

Norint tai padaryti, reikėtų kalbėti apie konkrečius atvejus. Lietuvoje yra tam tikrų stereotipų, kad regioninė žiniasklaida visiškai „parsidavusi“, o nacionalinė – mažiau arba „parsidavusi“ iš dalies. Bet niekas neatlikęs jokio didelio masto tyrimo ir jame neištyręs abiejų tipų laikraščių, nepasakys, kuri iš jų yra objektyvesnė.

Tačiau apibendrindami galime teigti, kad sąlygos mažesniam objektyvumui yra „palankesnės“ regionuose. Ten erdvė siauresnė, ten mažiau žmonių, interesai susipynę, be to, pats tas savivaldos modelis yra ydingas, nes viską lemia partinės struktūros. O tuo atveju, jei didžioji dalis politikų būtų renkama vienmandatėse apygardose, išsiskaidytų tie interesai ir galbūt tada ta regioninė žiniasklaida būtų mažiau pajungiama. Taigi galima teigti, jog regionuose politikams ar verslininkams yra lengviau paveikti žiniasklaidą. Bet, kaip ir minėjau, reikia žiūrėti labai konkrečiai, nes yra ir nacionaliniu mastu „parsidavinėjančių“ žiniasklaidos priemonių. Tačiau įrodymų, kuriuos galima būtų pateikti, išskyrus tam tikras įžvalgas, beveik nėra.

Susiję

Antraščių smurtas ir romantika

Nepaskelbtas karas (mažos trobelės karštligė)

„Mirtimi pasibaigusi meilė” arba „Jų meilė taip liepsnojo, kad sudegino juos pačius”