A. Matsukai dėl atliekamų žurnalistinių tyrimų ne kartą grasinta susidoroti. Šį pavasarį, praėjus vos porai dienų po vienos publikacijos apie Donecko valdžios pagalbą separatistams, jo automobilis buvo padegtas, išplatinta žurnalisto nuotrauka su užrašu „Dėmesio: išdavikas“. Tuomet A. Matsukai teko palikti namus Donecke ir išvykti gyventi į Kijevą. Šiuo metu jis vėl gyvena Donecko regione – Sloviansko mieste, kontroliuojamame Ukrainos armijos.

Regione, kur vietinė žiniasklaida dar iki neramumų buvo priklausoma nuo vietinės valdžios, A. Matsuka yra vienas iš nedaugelio nepriklausomų žurnalistų. 2004-aisiais įkūręs nevyriausybinę organizaciją Donecko Informacijos Institutas, A. Matsuka redaguoja interneto dienraštį „Donbaso naujienos” (Novosti Donbassa) ir žurnalistiniams tyrimams skirtą „Donecko Tiesą“ (Donetskaja Pravda). Siekdamas sukurti atsvarą nuo verslininkų ir jų komercinių schemų priklausomoms vietinėms televizijos stotims, A. Matsuka šių metų kovą įkūrė Visuomeninę Donbaso Televiziją (Hromadske TB Donechchiny), kurioje padeda ir savanoriai. Televiziją remia pavieniai piliečiai, JAV ambasada Ukrainoje, Džordžo Sorošo įkurtas Tarptautinis Renesanso fondas ir kiti rėmėjai. Žurnalistas taip pat bendradarbiauja su „Kiyv Post“, „Laisvės radijumi“ (Radio Svoboda).

Šiuo metu situaciją Ukrainoje stebi bene visa pasaulio žiniasklaida. Ar skiriasi ir kuo skirtingų šalių žurnalistų darbo sąlygos regione?

Kai prorusiški separatistai atėjo į Donecką, jie sustabdė Ukrainos laikraščių leidybą. Dabar nebedirba nė vienas. Iš keturių televizijos stočių taip pat nė viena nebedirba normaliai. Separatistai jas okupavo, pakeitė pavadinimus, jie transliuoja savo programas arba pertransliuoja Rusijos kanalus.

Jei esi vakarų šalių žurnalistas, turi priėjimą ir prie Ukrainos, ir separatistų zonų: nėra problemų rengti video reportažus.

Šiuo metu Ukrainos žiniasklaida teoriškai turi laisvą priėjimą prie Donecko miesto, bet jei yra žinoma, kad žurnalistas yra iš Ukrainos žiniasklaidos, gali kilti problemų ar net pavojus įrangai ir gyvybei. Norėdami gauti informacijos, Ukrainos žurnalistai turime naudoti specialius metodus, panašius į šnipų.

Rusų žurnalistai neturi priėjimo Ukrainoje, o Ukrainos žurnalistai, kaip minėjau, turi sunkumų separatistų kontroliuojamose teritorijose. Taigi turime bendradarbiauti. Būtent turintys Rusijos pilietybę žurnalistai padeda mums nušviesti, kas vyksta Donecko mieste.

Kai kurie žurnalistai tarnauja Ukrainos armijoje ir apibūdina situaciją iš vidaus.

Kaip patikrinate, ar Rusijos žurnalistų perduodama informacija patikima?                        

Turime ir Ukrainos žurnalistų ten, tad stengiamės patikrinti.

Jei esi žurnalistas iš kurios nors vakarų šalies, turi priėjimą ir prie Ukrainos, ir separatistų zonų: nėra problemų rengti video reportažus. Užtat rusų žurnalistai neturi priėjimo prie informacijos Ukrainoje, o Ukrainos žurnalistai negali laisvai dirbti separatistų kontroliuojamose teritorijose.

Gal galėtumėte papasakoti daugiau apie žurnalistus, tarnaujančius Ukrainos armijoje?

Dalis žurnalistų nusprendė, kad jie yra labiau piliečiai nei žurnalistai, kad galėtų atiduoti savo gyvybę už Ukrainą karo lauke kaip kariai. Kare jiems praverčia ir žurnalistiniai įgūdžiai: jie padeda armijai nušviesti kovas ir situacijas. Pavyzdžiui, jie filmavo Donecko oro uosto mūšį ir perdavė vaizdinę medžiagą nacionalinėms Ukrainos televizijos stotims. Bet dažniausiai Ukrainos armijoje tarnaujantys žurnalistai pateikia informacijos per „Youtube“.

Kokius pastebite skirtumus tarp to, kaip Ukrainos, vakarų ir Rusijos žiniasklaida atspindi, kas vyksta regione?

Pirmiausia dėmesį atkreipiu į skirtingą mūsų vartojamą kalbą. Rusijos spauda žmones, kurie okupavo Donecką, vadina maištininkais (angl. rebels) [interviu buvo imtas anglų kalba – L.G.], mes juos vadiname prorusiškais separatistais. Užsienio žiniasklaida, pavyzdžiui BBC ar CNN, juos vadina sukilėliais (angl. insurgents).

Be to, Rusijos žiniasklaida skleidžia propagandą. Pavyzdžiui, Ukrainos Vyriausybę ji vadina chunta. Visa Rusijos separatistų žiniasklaida savo auditorijai siekia sudaryti įspūdį, kad Donecke labai gera situacija. Tačiau mes Donecke matėme kitokį vaizdą: eiles parduotuvėse prie duonos, eiles bankuose, neveikiantį viešąjį transportą ir t.t..

Ar krizės periodu pastebėjote dezinformacijos ne tik Rusijos žiniasklaidoje?

Žinoma, dalis Ukrainos žiniasklaidos taip pat naudoja propagandos metodus. Tai – mūsų profesionalumo problema. Kai kurie Ukrainos žurnalistai cenzūruoja patys save. Kartais jie žino, kas vyko armijos divizijose, pavyzdžiui, apie susirėmimus tarp kariuomenės ir vietinių piliečių, bet apie tai nepraneša. Manau, tokiais atvejais suveikia žmogiškasis veiksnys, nes Ukraina – mūsų gimtinė, tai mūsų problema, mūsų konfliktas. Kai kurie žurnalistai jaučiasi labiau piliečiai nei žurnalistai. Tai ne Irakas ar Afganistanas, tai vyksta čia, penkios valandos nuo Kijevo traukiniu.

Manau, kad Al-Jazeera taip pat kartais dezinformuoja. Kartais pastebiu, kad jie atkartoja istorijas iš „RT” arba iš pirmojo Rusijos TV kanalo.

Ką galite patarti žurnalistams, kurie neturi galimybių tiesiogiai stebėti įvykių, bet nori pateikti patikimą informaciją?

Nereikia naudoti Rusijos žiniasklaidos informacijos. Joje yra labai keistų istorijų. Pavyzdžiui, mačiau keletą rusiškų naujienų reportažų, kuriuose transliuota iš pagrindinės Donecko aikštės, rodyti žmonės, teigiantys, kad nori prisijungti prie Rusijos. Tačiau iš tiesų žmonės nebuvo iš Donecko. Stebėdamas Rusijos žiniasklaidą, nežinai, kada skaitai tikrą, o kada sufalsifikuotą istoriją.

Norint žinoti, kas iš tikro vyksta, reikia skaityti vietines naujienas, laikraščius ar interneto žiniasklaidą rusų ir ukrainiečių kalbomis. Taip pat galima naudoti globalią žiniasklaidą, tokią kaip CNN, BBC ar „The New York Times”. „The New York Times” įvykių nušvietimas atrodo labiau objektyvus nei Ukrainos žiniasklaidos.

Susiję

Lyčių lygybė žurnalistikoje: 50/50 ir kitos proporcijos

Žiniasklaida ir socialiniai tinklai – XXI a. kalėjimas?

Nuomonės riteriai