Po Seime atmestos Prezidentės siūlytos Visuomenės informavimo įstatymo pataisos netrūksta prognozių apie stambaus masto katastrofas mūsų informacinėje erdvėje.

Iš viešumoje keletą mėnesių sklandančios pranešimų lavinos galima iškristalizuoti dvi pagrindines tezes: pirma – propaganda turi milžinišką poveikį daugumai gyventojų, antra – veiksmingiausia kovos su propaganda priemonė yra Rusijos televizijos kanalų retransliavimo ribojimas.

Didelio propagandos poveikio šalininkų pasisakymai sutampa su vienodo poveikio teorijos argumentacija, kai individai žiniasklaidos informaciją suvokia panašiu būdu ir reaguoja į ją stipriai bei labai panašiai. Žinios tuomet traktuojamos lyg „stebuklingos kulkos“, skrodžiančios žmonių protą.

Tokia propagandos poveikį aiškinanti samprata buvo populiari po Pirmojo pasaulinio karo. Per tą laiką daugybė tyrimų parodė, kad žiniasklaida nėra visagalė. Jos nereikėtų mistifikuoti. Tačiau prie tam tikrų sąlygų ir konkrečioms žmonių grupėms žiniasklaidos (propagandos) poveikis gali būti stiprus.

Šalia masinio propagandos poveikio choro skamba keli jos įtaką neigiantys balsai. Tačiau ir propagandos magiška galia įtikėjęs choras, ir to rimtai nevertinantys solistai dažniausiai samprotauja, nesivadovaudami jokiais tyrimais ir subtilesnėmis teorijomis. Kadangi niekas propagandos poveikio tyrimo šiuolaikinės Lietuvos tinklaveikos visuomenei neatliko, viską paprasčiau paaiškinti rauginto agurkėlio, įkritusio į sūdytą vandenį, metafora ar atsitiktine karčia istorija iš praeities.

Kovos su propaganda flagmanas televizijos sektoriuje yra Darbo partijos atstovo vadovaujama Lietuvos radijo ir televizijos komisija, radusi teisinį būdą pristabdyti kelių Rusijos kanalų retransliavimą Lietuvoje. Jai norėtųsi daugiau – stabdyti ir tuos kanalus, kuriems veiklos licenzijų nedalija. Tačiau tokiems užmojams trukdo tarptautiniais dokumentais įteisintas laisvas informacijos judėjimas per valstybių sienas.

Lietuvos radijo ir televizijos komisijos galias bandė pastiprinti šalies Prezidentė, teikdama Visuomenės informavimo pataisas Seimui. Tačiau Europos teisės departamentas prie Teisingumo ministerijos savo išvadoje dėl šių pataisų nurodė neatitikimus Europos Sąjungos teisei bei patarė, „kad tikslinga imtis priemonių, nukreiptų į vartotojų švietimą, kadangi komercinė ir technologinė plėtra suteikia vartotojams vis daugiau pasirinkimo galimybių pasiekti informaciją kitomis audiovizualinėmis priemonėmis (pavyzdžiui, internetinė televizija).“

Prezidentės vardu teiktos Visuomenės informavimo įstatymo pataisos, ketinusios įkvėpti naujų jėgų kovotojams su propaganda, buvo labiau deklaratyvios nei realiai tinkančios tam, ką buvo siekiama nuveikti. Siūlymas, kad programos oficialiomis Europos Sąjungos kalbomis turi sudaryti ne mažiau kaip 90 proc. retransliuojamų televizijos programų kiekio, reikštų, kad dėl vietos tarp 10 proc. rusakalbių kanalų turėtų konkuruoti, pavyzdžiui, „Animal Planet“ rusų kalba, o propagandinis angliakalbis Rusijos kanalas „RT“ (iki 2009 metų vadinęsis „Russia Today“) lengvai įsiterptų tarp kitų 90 proc.

Antra vertus, jokių kvotų netaikymas televizijos teminių paketų programoms leidžia rinkodaros specialistams komerciškai patraukliai supakuoti ir propagandines, ir kitas rusakalbes ar kitakalbes programas. Tad ar vertėjo daug ginčytis ir įrodinėti, kad tokia įstatymo pataisa išvaduotų Lietuvą nuo melagingos informacijos srauto? Galbūt nebent tiems, kurie mėgsta imituoti esamos arba nesamos problemos sprendimus.

Lietuvos Prezidentei periodiškai bandant inicijuoti svarbių žiniasklaidos politikos klausimų svarstymus, šalies Vyriausybė elgiasi pasyviai. Kodėl taip yra? Tokia politika nėra suformuluota dabartinės Vyriausybės programoje. Joje tik skyriuje „Krašto gynyba ir nacionalinis saugumas“ šiai temai skirtas vienas sakinys: „Nuolat atliksime grėsmių nacionaliniam saugumui stebėseną, ypatingą dėmesį kreipsime į naujausius įtakos viešajai erdvei ir politikai būdus – per informacines technologijas, įvairių nuosavybės formų žiniasklaidą ir kultūrą.“ Ir negalėtume sakyti, kad tai nevykdoma: stebima, dėmesys kreipiamas, bet veiksmų nėra, nes nėra ir jokių veiksmingų įsipareigojimų.

Kitas svarbus dalykas – Lietuvoje nėra žiniasklaidos (informacinės) politikos tradicijos ir aiškaus supratimo, kad reikalinga tokios politikos strategija. Be to, dažnai net ir konkretesni šios srities įsipareigojimai tėra politinės deklaracijos. Penkioliktosios centro-dešinės Vyriausybės programos „Kultūros politikos“ skyriuje buvo rašoma: „Rūpinsimės valstybės ir tautos kultūriniu bei informaciniu saugumu. Neutralizuodami klaidinančios informacijos ir kultūrinės produkcijos iš nedemokratinių užsienio šalių plitimą, sukursime kultūrinės ir informacinės erdvės apsaugos strategiją ir pradėsime ją įgyvendinti.“ Ar tai bent buvo pradėta daryti? Klausimas – retorinis. Konstruktyvus žiniasklaidos (informacinės) politikos modelis galėtų būtų toks – pasiekiamas bendras parlamentinių politinių partijų ir kitų suinteresuotų grupių susitarimas vienam politikos ciklui, t. y. Seimo kadencijai. Tai nėra kažkokia utopija. Toks modelis veikia, pavyzdžiui, Danijoje. O tai, kas vyksta dabar žiniasklaidos (informacinės) politikos lauke, galima pavadinti atsainumu ir saviveikla. Nes ši sritis verta ne mažesnio dėmesio nei užsienio, saugumo ar gynybos politika.

Kalbant apie vieną iš informacinės politikos elementų – kovą su propaganda, pirmiausiai vertėtų atsakyti į klausimą, koks yra propagandos negatyvaus poveikio mastas mūsų visuomenei. Bet atsakymus gali pateikti tik išsamus, profesionalus tyrimas, kuris neaišku, ar patvirtintų hipotezę, kad labiausiai propaganda neigiamai veikia statistinį kabelinės televizijos žiūrovą. Tada ir paaiškėtų, ar yra dėl ko kovoti. O nustačius, jog yra, galima būtų kurti tos kovos priemones: teisines-administracines ir (arba) informacines-edukacines.

Autorius yra Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto direktorius.

Komentaras skambėjo LRT Radijo laidoje „Kultūros savaitė“. 

Šaltinis: www.lrt.lt

Susiję

LRT siekia finansinės laisvės

Apie rusus, propagandinį karą ir paspaudimus

Skurdas per krizę žiniasklaidoje buvo pristatomas valdžios lūpomis