Ką skaitai – tą manai apie… imigrantus
Didžioji Britanija – viena populiariausių lietuvių emigracijos krypčių. Britų nuomonė apie kaimynus lietuvius labai priklauso nuo to, kaip apie juos ir kitus imigrantus kalba šalies žiniasklaida. Neseniai Londono universiteto koledžas (UCL) paskelbė tyrimo rezultatus, rodančius, kiek Didžiosios Britanijos imigrantai prisideda prie šalies gerovės, o kiek ta gerove naudojasi gaudami paramą – įvairių piniginių išmokų bei paslaugų. UCL analizavo du duomenų paketus – visos imigrantų bendruomenės, nepaisant to, kada imigrantai atvyko, piniginį indėlį į šalies biudžetą ir sąnaudas nuo 1995-ųjų iki 2011-ųjų ir indėlį bei sąnaudas imigrantų, į Didžiąją Britaniją atvykusių 2000-aisiais ar vėliau. Į pastarųjų bangą patenka ir didžioji dalis lietuvių, plūstelėjusių po 2004-ųjų Lietuvai tapus ES nare ir Didžiajai Britanijai atvėrus sienas ekonominiams migrantams iš naujųjų ES narių.
Nors naujas tyrimas atskleidė duomenų apie imigrantų į Didžiąją Britaniją sukuriamą ekonominę naudą, tačiau konservatyvių dienraščių antraštės tai ignoravo. Didžiosios Britanijos žiniasklaidai UCL tyrimo rezultatai pasirodė įdomūs – apie juos pranešė didžiausia šalies spauda. Tačiau antraštės buvo labai skirtingos – ir panašu, jog gyventojų nuomonė apie imigrantus gali priklausyti nuo to, kokią spaudą jie skaito. Šiuo požiūriu laikraščių antraštes išanalizavo britų televizijos kanalas „Channel 4“ – juo remiantis, parengta ir ši apžvalga.
Dešiniųjų dienraščio „Daily Mail“ straipsnio pavadinimas skelbia: „Iš ne ES šalių kilę imigrantai ima daugiau iš valstybės nei jai duoda“ („Non-EU migrants take more from State than they put in“)
Aptardamas UCL tyrimą, „Daily Mail“ daugiausia dėmesio skyrė tyrimo autorių analizuotam į šalį atvykusių imigrantų indėliui ir sąnaudoms nuo 1995 m. iki 2011 m. , tačiau nutylėjo, kad tyrimo autoriai – kaip patys aiškina – šiuos duomenis paskelbė dėl imigracijos pajamų ir sąnaudų 2001-2011 m. bendro paveikslo išbaigtumo, o atskirai jie yra sudėtingi interpretuoti bei mažai informatyvūs. „Daily Mail“ nutyli, kad tyrimo autoriai nevertino, tarkime, per 1995-2011 m. pensinio amžiaus sulaukusių ir tuo laikotarpiu tik pensijas gavusių imigrantų indėlio į šalies biudžetą nuo jų atvykimo į šalį pradžios – nuo atvykimo, pavyzdžiui, 1950-aisiais. Taip pat nevertino Didžiojoje Britanijoje iki 1995-ųjų gyvenusių ir dabar jau nebegyvenančių imigrantų indėlio į šalies biudžetą.
Nors per pastaruosius sepyniolika metų ne iš ES kilę imigrantai Jungtinės Karalystės biudžetui kainavo 118 mln. svarų sterlingų (beveik 512 mln. litų) vis dėlto „Daily Mail“ neatsižvelgė į tai, kad tiek imigrantų, tiek vietinių Didžiosios Britanijos gyventojų sumokamų į biudžetą pajamų ir išlaidomis jų reikmėms skaičiuojamų sąnaudų santykis panašus – vidutinis imigrantas nėra didesnė našta valstybei nei vidutinis britas.
Taip pat konservatoriškas dienrašis „The Daily Telegraph“ straipsnį, kuriame aptariamas UCL tyrimas, vainikuoja pavadinimu: „Leiboristų imigracijos politika kainavo 120 mlrd. svarų sterlingų (520 mlrd litų)“ („£120 bn cost of Labour‘s policy on immigration“). Laikraštis didesnį dėmesį taip pat skyrė imigracijos indėlio rodikliams nuo 1995-ųjų iki 2011-ųjų ir juos panaudojo kairiesiems įkąsti: anot „The Daily Telegrapgh“, būtent leiboristai buvo išrinkti į valdžią 1997-aisiais, tad jie ir yra atsakingi už laikotarpį, per kurį imigrantai „paplonino valstybės piniginę“ beveik 120 mlrd. svarų sterlingų (apie 520 mlrd. litų). Tačiau „The Daily Telegraph“ pamiršo, kad 1995-2011 m. imigracijos indėlio ir sąnaudų duomenys atspindi visos imigrantų bendruomenės indėlį ir sąnaudas – taip pat ir tų imigrantų, kuri į Jungtinę Karalystę atsikraustė valdant konservatoriams, taigi už išlaidas imigrantams atsakingomis turėtų būti laikomos abi partijos.
Kitokį požiūrį į imigraciją remdamiesi tuo pačiu tyrimu akcentavo kairiųjų pažiūrų leidiniai, tokie kaip „The Guardian“ bei „Independent“ – siekdami pabrėžti imigracijos svarbą ir naudą šalies ekonomikai, jie daugiau analizavo imigraciją nuo 2000-ųjų iki 2011-ųjų ir dėmesio skyrė rodikliams apie iš ES atvykusius imigrantus. Nors būtent šiuos, imigracijos atnešamą naudą pabrėžiančius, rodiklius esminiais laiko ir tyrimo autoriai, vis dėlto ir kairiųjų spaudoje neatspindėti visi rezultatai.
„The Guardian“ antrašte skelbiama: „Imigrantai iš ES šalių Didžiajai Britanijai uždirbo 20 mlrd. svarų sterlingų“ („UK gains £20bn from EU migrants“).
Išties – kaip rodo UCL tyrimas, ES imigrantai prie šalies biudžeto prisidėjo 20 mlrd. svarų sterlingų (beveik 87 mlrd. litų), tačiau 5 mlrd. svarų sterlingų (beveik 22 mlrd. litų) prie jo prisidėjo ir ne ES imigrantai, o biudžeto išlaidos šalyje gimusiųjų britų reikmėms 2001-2011 m. buvo 616 milijardų svarų sterlingų (2,5 trln. litų).
Žiniasklaidos netikslumus, anot „Channel 4“, gali lemti per didelis susitelkimas į skaičius. Esama tokių veiksnių, kurie tyrimo autorių nevertinti. Tyrimo rezultatai neatspindi, pavyzdžiui, juodojoje rinkoje nelegalių imigrantų uždirbamų pinigų kiekio. Taip pat – nors suskaičiuotos išlaidos vaikų pašalpoms – neatsižvelgiama į ateityje iš dabar augančios imigrantų vaikų kartos gausimą naudą .
Anot „Channel 4“, tai, ką atliktasis tyrimas iš tiesų atspindi – yra tendencijos. Tarp jų – tendencija, jog į Didžiąją Britaniją atvykstantis vidutinis imigrantas paprastai turi geresnį išsilavinimą nei vidutinis britas, tačiau tai neatsispindi imigrantų uždirbamose pajamose.
Kita tendencija – ta, kad migrantai iš principo yra gana jauni: vidutinis ne iš ES atvykstančių imigrantų amžius yra 26 metai ir būdinga, kad lieka šalyje jie perpus trumpiau, nei tai buvo būdinga anksčiau (1995-aisiais imigrantai vidutiniškai šalyje pragyvendavo 24 metus, o 2001-aisiais imigracijos vidurkis buvo 12 metų).
UCL tyrimo išvadose pabrėžiama, kad neigiamas britų požiūris į imigrantus dėl to, kad jie esą atvyksta tam, kad pasinaudotų Didžiosios Britanijos socialinio aprūpinimo sistema pašalpoms gauti yra priešingas tikrovei – finansinė imigracijos nauda Jungtinės Karalystės ekonomikai neabejotina.
„Universiteto žurnalisto“ požiūriu, dalis vietinių gyventojų nepalankumo, žinoma atsiranda remiantis neigiamomis asmeninėmis patirtimis, nesutarimais, regint imigrantų nusikalstamumą ir t.t., tačiau prie priešiško britų nusiteikimo didele dalimi taip pat prisideda ir žiniasklaida, pasitarnaudama vienam ar kitam politiniam sparnui. Akivaizdu, kad visuomenės kurstymas žongliruojant skaičiais naudingas partijoms – ypač prieš rinkimus, kada rinkėjų nepasitenkinimas tampa puikia dirva pažadų kūrimui. Partijų požiūris į imigracijos politiką gali tapti vienu pagrindinių veiksnių piliečiams sprendžiant, už ką balsuoti.
Įdomu, kad nors Didžiojoje Britanijoje taip dažnai pabrėžiama multikultūriškumo bei laisvo gyventojų judėjimo svarba, didieji laikraščiai pasirinko nagrinėti imigracijos temą remdamiesi vien finansiniu aspektu, tarsi netyčia pamiršdami imigrantų indėlį į Didžiosios Britanijos kultūrą bei jų galimybę realizuoti save bei kurti savo ateitį šioje valstybėje. Apie šiuos skaičiais neišmatuojamus dalykus pranešimuose neužsimenama ir taip sumenkinama jų svarba šalies gyvenimui, britai yra tarsi skatinami žiūrėti į imigrantus kaip į pinigus darančias mašinas, o ne lygiaverčius valstybės gyventojus. Taip kuriamas gyventojų susiskaldymas nėra naudingas niekam, nebent siekiantiems susikrauti politinį kapitalą šokant vienos ar kitos stovyklos pusėn.
