Paskelbtos 2014 metų kūrybiškiausios knygos
Nekasdienių pasimatymų diena į Knygų mugę pritraukė šimtus ką tik atspausdintų puslapių šiugždėjimui neabejingų skaitytojų. Jie būriais traukė į konferencijų sales norėdami pamatyti tuos paslaptingus žmones, kurie per tekstą leidžia jiems atitrūkti nuo kasdienybės. Tokia ir yra tikrai kūrybiškos knygos paskirtis – padėti pajusti grožinės literatūros stebuklą. Knygų dvyliktukas buvo pristatytas LRT studijoje. Renginyje dalyvavo Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkai: Jūratė Čerškutė, Rimanasi Kmita, Donata Mitaitė ir Dalia Satkauskytė.
Kūrybiškiausių knygų dvyliktuko sudarymo komisijos nariai. Autoriaus nuotr. Kūrybiškiausių knygų dvyliktuką Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas drauge su Nacionaline Martyno Mažvydo biblioteka renka nuo 2003 metų.
Instituto mokslininkai vieningai nusprendė, kad 2014 metais suspindėjo nemažai jaunų poezijos talentų, komisijos narius gražiai nustebino ir prozininkai.
Instituto direktorius M. Kvietkauskas, iškilmingai perkirpęs voką, kūrybiškiausia paskelbė D. Staponkutės knygą „Iš dviejų renkuosi trečią: mano mažoji odisėja“. Autorė, buvusi salėje, negalėjo sulaikyti džiaugsmo ašarų. „Aš nežinau, ar tai įpareigoja rašyti toliau, galbūt tai yra mano pirmoji ir paskutinė premija, tačiau labai džiaugiuosi, kad mano balsas buvo išgirstas“, – dėkojo rašytoja. Po renginio, laureatė sutiko atsakyti į kelis mano klausimus.
Kokio emocinio nusiteikimo vedina rašėte šią knygą?
Ačiū už jaunatvišką klausimą… Knygos rašymas panašus į gyvenimą – viskas jame keičiasi, juolab emocijos, net knygos struktūra. Knygos pradžia, tarkime, gali atsidurti ir pabaigoje. Man knygos struktūra kartais būna neaiški iki jos pabaigos, nes nerašau romanų. Romanų rašytojai tikriausiai turi planą. Aš pradedu nuo kokios nors idėjos, problemos, pavyzdžiui, mano vaikų, kilusių iš mišrios – graiko ir lietuvės – santuokos, kalba. Kokia ji, kaip mes susikalbėsime ateityje? Arba mane sukrėtusio įvykio – absurdiškos lietuvio turisto mirties viename Kipro viešbučių. Emocijas sukelia kasdienybė, santykiai su žmonėmis, o savo rašymą kasdienybe nepavadinčiau. Gal todėl kiekvieną mano tekstą lydi vis kita emocija. Jos turi kryptį, nebūna chaotiškos.
Didelę savo gyvenimo dalį praleidote Kipre. Ar neiškyla asmenybės susidvejinimo grėsmės? Kaip Jūs išsaugojote savo tapatumą arba lietuvybę?
Taip, didžiąją dalį savo gyvenimo praleidau Kipre. Iškyla ne susidvejinimo grėsmė, o tikrovė. Tikrovė negresia – ji tiesiog supa. Savo knygoje Iš dviejų renkuosi trečią pasiūliau naujadarą: diogenai. Dio – graikiškai, du. Genos – gentis arba tauta. Dvigubos tapatybės žmonės, kurių šaknys maitinasi dviejų kultūrų dirva. Grėsme šito nepavadinčiau dar ir todėl, kad tokių žmonių šiuolaikiniame pasaulyje dauguma. Jei būčiau saugojusi lietuvybę, būčiau pavertusi ją muziejine vertybe. Aš kaskart susikurdavau savo lietuvišką veidą iš naujo. Tai teks daryti ir toliau. Per savo lietuvišką pradą išgyvenu vis naują santykį su Lietuva ir pasauliu, jaučiu nuolatinę dinamiką.
Gyvendama Kipre, Jūs mąstote lietuviškai ar graikiškai? Kas tai lemia?
Mąstau kaip žmogus, kuris nemąsto jokia kalba. Ar kas nors matė mintis? Apskritai, mąstome ne sakiniais ir ne žodžiais, o jų fragmentais. Todėl tiesiog mąstau. Tiesa, kalbėdami mes verčiame mintis į žodžius, ir kartais įvairių kalbų žodžiai ima tarpusavyje konkuruoti. Tada mums atrodo, kad mąstome ta kalba, kurios žodžiai įsiterpia pirmiausia. Tai parodo, kad mąstome keliomis kalbomis iš karto. Net tomis kalbomis, kurių nemokame.
Rašydama pasirinkote esė žanrą. Kodėl?
Esė žanras… Jis pats pasirinko mane. Gal dėl to, kad pirmieji mano tekstai buvo akademiniai, studijavau filosofiją, vėliau – anglų literatūrą ir vertimo teoriją. Verčiau graikų literatūrą į lietuvių kalbą. Vertimas išmokė mane dirbti su išbaigta kūrinio struktūra, stengtis suvaldyti tekstą ir jo apimtį. Nieko nepridėti ir nieko neišimti. Gal todėl… Be to, jei man rūpi kokia nors problema, esė žanras leidžia apie tai pasvarstyti išsamiau ir daryti tai per literatūrinę kalbą. Esė įsileidžia ir filosofavimą, linijinį mąstymą, kai tarsi audi vieną sakinį po kito, ir tas audinys išeina tankus ir raštuotas.
Kokią pagrindinę mintį Jūs norėjote perteikti savo knyga?
Dialogas, diogenai… Norėjau pakalbėti apie savo dukrų, užaugusių tarp dviejų kultūrų ir kelių kalbų, santykį su mama lietuve. Norėjau apmąstyti savo kaip lietuvės, kaip profesijos žmogaus, kaip motinos padėtį už istorinės tėvynės – Lietuvos, tiksliau – už savo gimtosios kalbos ribų. Paanalizuoti savo situaciją ir pasikalbėti su savimi taip, kad tai būtų artima daugumai tokių žmonių kaip aš. Abejojančių, susidvejinusių… Na, ir išėjo kažkas panašaus į dialogą ir pokalbį turbūt.
Kokie Jūsų tikslai ir vizijos 2015 metams?
Vizijos jau išsakytos knygoje. Šiais metais norėčiau padėti joms gyventi. Dirbti toliau. Norėčiau grįžti prie literatūros vertimo. Tai turtina žodyną kaip niekas kita.
Šių metų dvyliktukas:
- Vladas Braziūnas, „Stalo kalnas“, eilėraščiai.
- Giedrė Kazlauskaitė, „Meninos“, eilėraščiai.
- Stasys Jonauskas, „Laikas išeina pats“, eilėraščiai.
- Mindaugas Nastaravičius, „Mo“, eilėraščiai.
- Justinas Sajauskas, „Neužmirštami Suvalkijos vardai“, miniatiūrų romanas.
- Vytautas Stankus, „Iš veidrodžio, už“, eilėraščiai.
- Dalia Staponkutė, „Iš dviejų renkuosi trečią: mano mažoji odisėja“, esė.
- Renata Šerelytė, „Kokono baladės“, fantastinis romanas.
- Tomas Vaiseta, „Paukščių miegas“, proza.
- Artūras Valionis, „Daugiau šviesos į mūsų vartus“, eilėraščiai.
- Mikalojus Vilutis, „Sriuba“, esė.
- Agnė Žagrakalytė, „Klara“, bande dessinée.
