Jono Kalinausko sodo vagis 14-osios knygos nepavogė
Ilgajam penktadieniui nespėjus įsibėgėti, poetas Jonas Kalinauskas atviravo, kad jaučiasi šiek tiek pavargęs. „Mielai nusimuilinčiau“, – svarstė, bet negalėjo – 13 valandą jam reikėjo pristatyti knygą „Mano sodo vagis“, kurios eilėraščius ką tik skaitė „Rašytojų kampe“.
Jonas Kalinauskas interviu metu neslėpė savo aistros kelionėms. Čia poetas Nicoje. Asmeninio archyvo nuotr. Panašu, jog Jonui Kalinauskui gerokai įsiminė pirmąją Knygų mugės dieną leidėjų atskleista tendencija, kad žmonės vis daugiau domisi psichologinėmis knygomis. „Ko gero reikės pereiti į filosofiją“, – dar prieš pristatydamas savo knygą LRT studijoje tarytum garsiai pamąstė poetas, o interviu metu žavėjosi šiuo stiliumi: „Filosofija. Dideli dalykai“. Jo nuomone, šis mokslas savotiškai veda prie erozijos, tiek mirties, tiek ir gyvenimo kokybės. „Net ne erozijos, o civilizacijos pabaigos. Visai kaip Lars von Trier filme „Melancholija“. Matėt?“
Poeto nestebino žmonių susidomėjimas savo vidiniu pasauliu. „Man patinka stebėti save iš įvairių pusių. Einu toliau, atsispiriu nuo to, ką jau esu padaręs“, – neslėpė poetas, paskui užsiminė ir apie savo naują knygą. Paklaustas, kada galima tikėtis jos pasirodymo, Jonas Kalinauskas atsakė: „Dar nėra aišku. Va kaip tik čia ir reikės…“, – nusišypsojo ir pažvelgė į šalį, tarsi ieškodamas žmonių, su kuriais žada kalbėtis dėl naujojo kūrinio išleidimo datos. O tada patikino, kad knyga jau visiškai baigta.
Mūsų pokalbį retkarčiais pertraukdavo maloniai besišypsanti moteris tai kviesdama prieiti arčiau, tai siūlydama išgerti šampano. „Gal ko stipresnio?“ – paklausė poeto. „Oj, ne. Aš šiandien gėriau kavos“, – atsakė jis.
Aktyviai į literatūros pasaulį Jonas Kalinauskas įsitraukė po 1980-ųjų, kuomet tapo Lietuvos rašytojų sąjungos nariu. Poetas pasakojo, kaip stipiriai mėgo keliauti.
„Esu išvaikščiojęs visą Dzūkiją. Lietuvą žinau kaip savo saulę. Ar galėtumėt man iš čia esančių parodyti žmogų, kuris būtų išvaikščiojęs daugiau nei aš? Pašaukit! Parodykit!” – neslėpė savo aistros jis. Poetas džiaugėsi neseniai vartęs albumą „Įdomiausios Lietuvos bažnyčios”. „Nustebsit sužinojusi – daugumoje jų esu buvęs“, – sakė J. Kalinauskas.
Paklaustas, ar iš kelionių semiasi kūrybinio įkvėpimo, atsakė: „Įkvėpimo galiu pasisemti ir dabar, būdamas čia.“ Paskui prisiminė savo kelionę nuo Vavelio pilies Krokuvoje iki Vilniaus. Dviračiu.
„Kelionė vyko 2003-iųjų liepą, vadinosi „Karalienės sugrįžimas”. Tuo keliu prieš 500 metų Žygimantas Augustas lydėjo Barboros palaikus į Vilnių. Nuvažiavome 1 834 km. Aplenkėme tik Gardiną, nes negavome vizų. Daugiau apie mano ir kitų žygeivių keliones rasite Edmundo Ganusausko knygoje „Išėjęs į žygį“, – prisiminė istorinę kelionę poetas.
Dosjė. Jonas Kalinauskas – poetas, scenaristas. 1972 metais Vilniaus universitete jis baigė lietuvių kalbą ir literatūrą, po septynerių metų – Maskvos Maksimo Gorkio literatūros instituto aukštuosius literatūros kursus. Dirbo pataisos darbų kolonijoje, įvairiose redakcijose, „Reklamos“ agentūroje, Lietuvos kino studijoje. Pirmasis jo eilėraščių rinkinys „Pajevonio fragmentai“ išleistas 1977 m. Prieš trejus metus Jonas Kalinauskas tapo Poezijos pavasario laureatu už eilėraščių rinkinį „Plunksnų plėšytojas“, o praėjusiais metais išleista 13-oji jo knyga „Mano sodo vagis“ buvo įvertinta Jotvingių premija. Šis kūrinys taip pat pateko į 2013 metų geriausių poezijos knygų penketuką. Nors knygos aprašyme teigiama, kad sodo nebėra, bet jo vagis – gyvas, atrodo, jog vagis nespėjo išnešti visų geriausių poeto kūrybos vaisių, nes šiuo metu Jonas Kalinauskas sako parašęs ir 14-ąją knygą.
Šis darbas – atlikta bakalauro žurnalistikos studijų programos dalyko „Žurnalistikos žanrai“ užduotis. Vadovė – dr. Jolanta Mažylė.
