Dalia Staponkutė: „Lietuva man – tarsi atrama ir stiprybės šaltinis“
Dalios Staponkutės (viduryje) knygos „Iš dviejų renkuosi trečią: mano mažoji odisėja“ pristatymas. Taip pat jame dalyvavo Birutė Mar (kairėje) ir Arūnas Gelūnas (dešinėje). Indrės Ožalinskaitės nuotr. Vasario 20-tą dieną, knygų mugėje, Dalia Staponkutė pristatė kūrybiškiausia 2014 m. pripažintą knygą – „Iš dviejų renkuosi trečią: mano mažoji odisėja“. Nors prieš renginį buvo baiminamasi, kad pristatymo formatas gali būti gana oficialus, tačiau autorė bei jos palydovai nustebino: užuot statiškai perpasakoję naujos knygos turinį, jie pasinėrė į pačios rašytojos interpretacijas bei simbolių knygoje paaiškinimus.
Salėje tvyrojo jauki ir šeimiška atmosfera. Žiūrovų akivaizdoje vyko rašytojos ir jos gero bičiulio, filosofo ir dailininko Arūno Gelūno pokalbis. Buvo matyti menkas D. Staponkutės jaudulys, tačiau jis kilo iš nuoširdžių bei natūralių rašytojos jausmų, todėl tai įtampos nesukėlė, priešingai, suteikė renginiui savotiško žavesio.
A. Gelūnas pradėjo pokalbį nuo pirmosios D. Staponkutės knygos „Lietumi prieš saulę“. Jam knietėjo suprasti, kaip lietus ir saulė veikė rašytojos būseną berašant naują knygą.
„Pirmoje knygoje lietaus buvo dar gana daug. Ją rašydama, labai norėjau grįžti į savo lietaus tėvynę – Lietuvą. Tokių minčių kildavo dažnai. Kuriant antrą knygą, supratau, kad saulė (Kipras), vis dėlto mane stipriai pasisavino“, – sakė rašytoja.
Nors D. Staponkutė jau 26 metus gyvena Kipre, literatūrinės lietuvių kalbos ji nepamiršo. Puikiai ją išmanydama, ji sugebėjo perteikti simbolių interpretacijas. Šia knyga rašytoja tarsi įrodė, kad emigruoti be žaizdų – neįmanoma. Pusę savo gyvenimo laiko ji praleido Lietuvoje, kitą pusę – Kipre. Per emigracijos prizmę ji tarytum sako, kad tokiu atveju žmogaus asmenybė gali suskilti į dvi dalis, tą, kuri yra praeityje, ir tą, kuri gyvena šiandien.
„Lietuva buvo stabiliausias mano gyvenimo laikas. Be abejo, tai vaikystės ir jaunystės laikas. Buvo svarbu sulaikyti šią savo dalį, nes man atrodo, kad ją mes dažnai kažkur paliekam. Ypač šiuo metu, kai esame įsivėlę į nepaprastai greitą informacijos gyvenimo tempą“, – kalbėjo D. Staponkutė.
Rašytoja prisipažino, kad ją sustabdydavo mintys apie vaikystę. Anot jos, tai buvo tarsi užšaldytas gyvenimo fragmentas, kuris jai be galo brangus ligi šiol.
„Tam tikra prasme tai yra mano atrama. Tu tiesiog esi nešamas srauto ir pamiršti sustoti, prisiminti save lietuviu. Tame kelionių sraute man kildavo noras įrėminti akimirkas, kurios geba mane sustabdyti. Ilgainiui supratau, kad tai padaryti vis sunkiau. Šiuolaikinį gyvenimą reikia suvokti kaip judėjimą. Gyvenimas ir yra judėjimas. Tačiau viduje mes turime atramą – nepaprastai svarbią mūsų judėjimo dalį“, – samprotavo D. Staponkutė.
Anot rašytojos, daugelis žmonių, kurie yra kada nors su ja bendravę, meto laisvą ir mėgstančią keliauti asmenybę, tačiau pati rašytoja šį jos įvaizdį interpretuoja kiek skeptiškai.
„Dabar išgyvenu tokį gyvenimo etapą, kai esu priklausoma nuo kelionių. Kai kas mano, kad galimybė keliauti – tai tikroji laisvė, bet tai netiesa. Manau, kad tai – priklausomybė. Kelionė – tai sistema, į kurią įeini ir negali lengvai išsukti. Į šią sistemą ir aš pakliuvau. Dabar esu tarpinėje būsenoje tarp laisvės ir nelaisvės. Tad kelionė – nėra pilna laisvė“, – reziumavo rašytoja.
Renginiui artėjant prie pabaigos, D. Staponkutė perdavė mikrofoną vienai iš žymiausių Lietuvos aktorių, Birutei Mar. Ji, išsirinkusi savo mėgstamiausais ištraukas iš naujos D. Staponkutės knygos, perskaitė jas žiūrovams. Besiklausant teksto tapo aišku, kad autorė palietė be galo jautrią lietuviams temą – emigraciją ir žmonių bandymą atrasti save kitos šalies kultūroje. Kadangi Lietuvoje ši tema yra viena iš svarbiausių, nauja D. Staponkutės knyga tikrai turėtų atrasti savo skaitytoją.
