Ledo ritulio čempionus užaugins prekybos centrai?

Kąsdamas riebios picos su kumpiu ir ananasais gabaliuką pilvotas vyriškis prunkšteli išvydęs ant ledo už stiklo griūvantį vaiką. Picos tešlos trupinėlis net prilimpa prie vakarieniaujančiojo lūpų kraštelio. Tuo tarpu nedidukas berniukas ranka pasiremdamas į kelį sunkiai stojasi ir klusniai čiuožia vienmečių būrelio link. Ant penkiais dydžiais per didelių baltų marškinėlių nugaros puikuojasi jo vardo trumpinys Saša.

Lietuvos rinktinės treneris B.Haake teigiamai atsiliepė apie Lietuvos ledo ritulio progresą. hockey.lt nuotr.

Saša jau priprato prie tai pašaipių, tai nuolankių žvilgsnių už „Akropolio“ ledo apsauginio stiklo. Jie jaunuosius ledo ritulininkus varsto kiekvieną dieną. Bet ateityje jokie žiūrovai nesukels jiems jaudulio svarbių rungtynių metu, kai išlaikytas toks negailestingas prekybos centro lankytojų testas.

Lietuvos ledo ritulys auga ant „Akropolio“ ledo Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose.

Galite atsiprunkšti kaip ir tas picą valgęs vyriškis, bet Lietuvos ledo ritulio rinktinės treneris iš Vokietijos Berndas Haake nemato, ko čia šaipytis.

69-erių specialistas puikiai supranta Lietuvos ledo ritulio kasdienybę. Jo tautiečiai taip pat žaidžia prekybos centruose.

Vokietijoje tai vienintelė visus metus atvira ledo ritulio arena, nors B. Haake šalis už Lietuvą turi 27 kartus daugiau gyventojų – 80 milijonų.

Visoje Lietuvoje tėra septynios ledo arenos. Tik šešios iš jų priima ledo ritulininkus. Be minėtųjų didžiausių Lietuvos miestų, tik Elektrėnai gali pasiūlyti galimybę pagainioti rutulį ant ledo po stogu.

Kita vertus, Slovėnija irgi turi tik septynias ledo arenas, bet gegužės 1-7 dienomis Čekijoje su dar penkiolika komandų kovos dėl pasaulio čempionų trofėjaus.

Kol slovėnai ir vokiečiai grumiasi su Kanados, Rusijos, Suomijos, Švedijos ir kitų elitinių ledo ritulio valstybių atstovais, Lietuva stumdosi pirmojo pasaulio čempionato diviziono B grupėje. Tai trečias pagal pajėgumą pasaulio ledo ritulio divizionas.

„Reikia suprasti, kad net ir ten, kur dabar žaidžia Lietuva, tai irgi nėra žemas lygis“, – pabrėžia Nacionalinės ledo ritulio lygos (NLRL) vykdantysis direktorius Remigijus Valickas.

Tiesa. Juk tai, ką toli į priekį nuskuodę artimi kaimynai pradėjo prieš 20 metų ir anksčiau, mes įgyvendinome tik prieš keletą metų.

Orientyras – vaikai

Nacionalinė lyga – svarbiausias Lietuvos ledo ritulio organas. Kartu su organizuojamos vaikų ledo ritulio lygos (NVLRL) taryba NLRL priima sprendimus, kurie lemia šios sporto šakos ateitį šalyje.

2014-ųjų balandį Vilniaus „Siemens“ arenoje vyko pasaulio čempionato pirmojo diviziono B grupės turnyras, kuriame lietuviai iškovojo bronzos medalius. Neoficialiai Lietuvos rinktinė dabar 25-a pagal pajėgumą visame pasaulyje.

Bent savaitei Vilnius pamilo ledo ritulį. Palaikyti saviškių ir išvysti Dainių Zubrų į „Siemens“ areną plūdo tūkstančiai lietuvių. Balandžio 20-26 dienomis ledo dvelksmą iš arti sostinėje pajuto 40 tūkstančių žiūrovų.

Tiesa, to, kaip mūsiškiai laimi B grupės turnyrą ir patenka į aukštesnį divizioną, jie neišvydo. Bet žengtas didžiulis žingsnis ledo ritulio populiarinimo link.

Po čempionato į Lietuvos ledo ritulio mokyklų duris pradėjo belstis būriai vaikų. Paskaičiuota, kad 2014-ųjų lapkričio pirmąją Lietuvoje ledo ritulio užsiėmimus lanko 748 vaikai, o pridėjus jaunuosius ledo ritulininkus užsienyje, skaičius siekia 829.

Palyginimui, 2013-ųjų lapkritį vaikų buvo 613. Augimas siekia 35 proc.

Šie skaičiai labai džiugina NLRL vadovą R. Valicką. Esą būtent vaikų ledo ritulio čempionato įkūrimas prieš šešerius metus padarė didžiausią perversmą Lietuvos ledo ritulyje. Į jauniausias ledo ritulininkų kartas dedamos didžiausios viltys.

„Skaičiai pranoko lūkesčius, – tvirtina R. Valickas. – Jau pernai jie mus nustebino. Gal priprasime. Bet faktas, kad treneriai, kaip vaikai, per dieną neužauga. Į juos reikia įdėti daug darbo.“

R. Valickas atskleidė, kad Lietuva neketina sekti kaimynų iš Rytų – Rusijos ar Baltarusijos modeliu. Pavyzdinėmis laiko Šveicarijos, Danijos, Švedijos ir Latvijos ledo ritulio mokyklas.

Jų esminis principas yra pati ledo ritulio piramidės apačia – vaikai. Tiesa, Lietuvoje tokia sistema įdiegta prieš šešerius metus, o minėtosios šalys mus lenkia daugiau nei 15 metų.

B. Haake apkeliavęs pasaulį suprato svarbiausią sporto sėkmės ingredientą. Tai – sporto gimnazijos. Tokiose ugdymo įstaigose sportas derinamas su mokslais. Pavyzdžiui, 7 valandą ryto vaikai eina į ledo ritulio treniruotę, nuo 9-ių sėdasi į mokyklos suolą, o po pamokų, nuo 17 val. vakaro, vėl čiumpa lazdą į rankas.

Vokietis kelia nykštį

Lietuvos stagnaciją ledo ritulyje lėmė požiūris į šią sporto šaką po Sovietų Sąjungos žlugimo. Atkūrus Nepriklausomybę, Lietuvoje liko tik viena ledo ritulio mokykla Elektrėnuose. Tačiau viename mieste NHL žaidėjų neparuoši.

Lietuviai bando vytis toli į priekį pabėgusius kaimynus. Mums belieka rausti, nes dauguma artimiausių kaimynų subūrė solidžias ledo ritulio mokyklas.

Bet R. Valickas įsitikinęs – geriau vėliau nei niekada. 2009 metais šešiose Lietuvos ledo ritulio mokyklose praktikavosi 160 vaikų. Dabar mokyklų yra vienuolika, o jaunųjų ledo ritulininkų skaičius artėja prie 800.

Didžiausią šuolį padarė Sostinės ledo ritulio akademija (SLRA), kurioje vaikų skaičius nuo 30 ūgtelėjo iki 101. Jaunieji entuziastai veržėsi pas SLRA vadovą, trenerį ir Lietuvos rinktinės gynėją Arūną Katulį.

Bet daugiausia vaikų priklauso Vilniaus „Geležinio Vilko“ mokyklai – 164. Lietuvos ledo ritulio specialistai sutaria, kad tai stipriausia ledo ritulio akademija šalyje.

Kad ir kaip tai nepatiktų elektrėniečiams, Vilnius perima Lietuvos ledo ritulio sostinės vardą.

„829 vaikai – neįtikėtinas skaičius, – džiaugėsi Lietuvos rinktinės treneris B. Haake. – Su vaikais reikia pradėti dirbti nuo 3-5 metų. Kai jiems bus dešimt, iš to būrio atkris trečdalis vaikų, kas yra visiškai normalu. O iš 600 vaikų jau galima kažką sulipdyti. Ne visi taps aukšto lygio ledo ritulininkais, bet tarp jų atsiras gerų žaidėjų.“

Be abejo, šie skaičiai pasauliniame kontekste vis tiek atrodo juokingai. Pavyzdžiui, Kanada turi apie milijoną ledo ritulį žaidžiančių vaikų. Vokietijoje, anot B. Haake, jų yra apie 20 tūkstančių.

Viską, kas geriausia Lietuvos ledo ritulyje, greičiausiai rastumėte užsienyje.

Tiesa, treneris pasidžiaugė, kad vokiečių jaunimas priešinasi kanadiečiams.

„Sužaidžiame 3:3, 3:4. Nesame beviltiški, – patikino B. Haake. – Kartais ir su suomiais žaidžiame lygiai ar net laimime. Svarbu ne vaikų skaičius, o jų kokybė. Jei bus konkurencija, kils vaikų meistriškumas.“

Jei gali ir prekybos centruose žaidžiantys vokiečiai, kodėl negalėtų ir „Akropolio“ ledo ritulininkai?

„Dabar ledo ritulys Lietuvoje pradėjo augti, – įsitikinęs „Geležinio Vilko“ akademijos vadovas Andrejus Jadkauskas. – Iš pradžių viskas buvo tik Elektrėnuose. Kai į Vilnių atvažiavome prieš dešimt metų, ledo ritulys buvo užmirštas. Buvo sudėtinga. Bet dabar, pavyzdžiui, dvidešimtmečių rinktinėje žaidžia jaunuoliai beveik iš kiekvieno regiono. Staigiai niekas neužaugs ir nepagerės. Bet ateina nauji žmonės, kurie nebijo mokytis. Sėkmingas pasaulio čempionatas Vilniuje parodė, kad galime gerai dirbti.“

Nebetelpa ant ledo

Vien Vilniuje yra apie pusantro šimto 3-10 metų vaikų. Tačiau dėl užimtumo jie nebesutelpa į „Akropolį“, kadangi ledu tenka dalintis ir su dailiojo čiuožimo atstovais bei prekybos centro lankytojais.

„Neturėti tik ledo rituliui skirtos arenos yra didžiulė problema. Panašiai, kaip Vokietijoje“, – atsidūsta B. Haake.

Dėl vietų stygiaus „Geležinio Vilko“ akademija nebepriima visų norinčiųjų. Jos vadovai atidžiau renkasi 4-8 metų vaikus, o vyresniems turi pasakyti „ne“.

Ankšta ir Kaune bei Klaipėdoje. Ledo rūmus atnaujinę Elektrėnai stojasi ant kojų po dviejų metų sąstingio, kai arena buvo rekonstruojama. Šiauliuose ledo ritulį žaidžia apie 40 vaikų, bet jų amžius toks skirtingas, kad sunku suformuoti vienos amžiaus grupės komandas.

Vaikai užpildė Lietuvos ledo ritulio mokyklas, bet jiems ledo arenose jau darosi pernelyg ankšta. hockey.lt nuotr.
Vaikai užpildė Lietuvos ledo ritulio mokyklas, bet jiems ledo
arenose jau darosi pernelyg ankšta. hockey.lt nuotr.

Rokiškis turi dirbtinį ledą po atviru dangumi ir gali sportuoti tik šaltuoju metų laiku. Mažeikiuose planuoja statyti daugiafunkcinę ledo areną, nors ledo ritulio entuziastai norėtų, kad ji būtų skirta tik šiai sporto šakai.

Mažesniuose miestuose ledo ritulį konstruoja entuziastai. Pavyzdžiui, Panevėžyje vietiniai ledo ritulio mėgėjai susistatė bortus ir išsiliejo ledą. Dėmesį atkreipę panevėžiečiai gavo paramą iš suomių valdomo didžiausio prekybos centro mieste „Babilonas“. Miesto savivaldybė pamatė sujudimą ir patys dabar prisideda kiek gali.

Rokiškio rajono miestelis Juodupė apipintas legendomis. Ant išlieto ledo žaidžiantys miestelėnai, atrodo, gyvena ledo rituliu. Patys rokiškiečiai taip pat liejasi ledą ir žaidžia po atviru dangumi.

Kas lėmė tokį ledo ritulio entuziazmo bangelę Lietuvoje?

„Pasaulio čempionatas ir Dainius Zubrus, – įsitikinęs NLRL atstovas spaudai Vaclovas Gedvilas, su malonumu stebintis ledo ritulininkų judėjimus įvairiuose šalies regionuose. – Būtent po čempionato smarkiai ūgtelėjo vaikų skaičius ledo ritulio mokyklose.“

Kita vertus, vaikų daugėja, bet vietos jiems tik mažėja. Susidūrę su išaugusiu susidomėjimu Lietuvos ledo ritulio vadovai jau turi sukti galvą dėl naujų erdvių vaikams sutalpinti. Reikia naujos ledo arenos.

Mažiausiai 10 milijonų

Naujų ledo rūmų klausimas – jautrus. Išgirdęs jį R. Valickas susimąstė.

„Norime padaryti darbą, o tik po to kalbėti. Nenorime girtis tuo, ko nėra“, – atsargiai kalba NLRL vadovas.

Jis yra girdėjęs daug pažadų ne tik dėl ledo rūmų, bet ir naujų futbolo stadionų ar baseinų Lietuvoje. Kaip žinia, pažadai Rūtai Meilutytei ar Lietuvos futbolininkams nevirto statiniais.

„Tai sudėtingi ilgalaikiai procesai. Lengva pasakyti, bet kiek daug reikia įdėti darbo, lėšų ir laiko, specialistų žinių…“ – surimtėja R. Valickas.

Jo teigimu, nauji ledo rūmai Lietuvoje kainuotų 10 milijonų litų. Tiesa, tokia suma prognozuojama iš privačių lėšų.

„Jei prie arenos statybų prisidėtų valstybė, kaina būtų dar didesnė. O Lietuvėlėje ir 10 milijonų yra tikrai dideli pinigai. Sunku pritraukti investuotojus ir įrodyti, kad ledas bus užimtas. Visi puikiai suprantame, kad iš sporto Lietuvoje uždirbti sudėtinga. Investuotojams sunku įrodyti, kad sporto projektai gali nešti didelę naudą“, – sako R. Valickas.

O ir savivaldybės netrykšta entuziazmu dėl ledo rūmų statybų. Valdininkams reikia aukštų rezultatų.

„Juk žinote, kaip Lietuvoje su tais valdžios žmonėmis ir naujų sporto objektų statybomis. Pirmiausia – „Barcelona“, o tada stadionas“, – ironišką futbolo pavyzdį davė V.Gedvilas.

Tuo tarpu R. Valickas baiminasi, kad po 2-3 metų ledo arenų stygius Vilniuje ir Klaipėdoje taps opia problema.

Ieškoti alternatyvų

Be atlyginimo nuo 2012-ųjų Lietuvoje dirbantis B. Haake jau susipažino su ledo ritulio realybe mūsų šalyje.

„Dabar esu Talino sporto komplekse. Aš labai nustebintas. Tokio statinio neturime net Vokietijoje, – viešėdamas Estijoje, kur Lietuvos jaunimo ledo ritulio rinktinė ruošėsi pasaulio čempionato kovoms, įspūdžiais telefonu dalijosi B. Haake. – Tokie statiniai labai svarbūs talentams auginti.“

Bet jo žiniomis, greitu metu taip kalbėti apie Lietuvą jam neteks. Nauji ledo rūmai mūsų šalyje neplanuojami, todėl vokietis jau ieško naujų kelių lietuvių sėkmės ledo arenose link.

Pirmiausia, patyręs specialistas siūlo kur tik įmanoma įrengti atviras ledo aikšteles. Tą elementariai galima padaryti ant užšalusių ežerų arba užliejus ir sustingdžius vandenį miesto teritorijose.

Anot B. Haake, tai mažiausia, ką paprastai ir greitai gali padaryti lietuviai. Kiti jo siūlomi žingsniai reikalauja didesnių investicijų ir rimtesnio strateginio plano.

Vaikų daugėja, bet vietos jiems tik mažėja. Susidūrę su išaugusiu susidomėjimu Lietuvos ledo ritulio vadovai jau turi sukti galvą dėl naujų erdvių vaikams sutalpinti. Reikia naujos ledo arenos.

Treneriai mokosi iš užsieniečių

„Lietuva artimiausiais metais ledo rūmų neturės, todėl reikia skirti daugiau dėmesio treneriams“, – pirmąjį dalyką akcentuoja B. Haake.

Jo teigimu, Lietuvos ledo ritulio treneriams reikia daugiau apmokymų. Blogiausia, kad kol kas trūksta kvalifikuotų specialistų.

Vokiečio žiniomis, Kaune darbuojasi tik keturi ledo ritulio treneriai. B. Haake guodžia tik tai, kad geriausi karjeras baigiantys Lietuvos ledo ritulininkai noriai kremta trenerių duoną.

„Gerai, kad turime tokius Lietuvos ledo ritulininkus kaip Mindaugas Kieras, Šarūnas Kuliešius, Artūras Katulis ar Dovydas Kulevičius. Tai – Lietuvos rinktinės senbuviai, kurie dabar žengia į akademijas ir bando būti treneriais“, – apie naujų labiau patyrusių ledo ritulio trenerių įsiliejimą į jaunimo ugdymą pasakojo B. Haake.

Nauji specialistai vaikus moko kitaip nei ankstesni treneriai. Kitoks jų žinių bagažas, požiūris į darbą su vaikais ir taktinius aspektus.

V.Gedvilas prisiminė vasaros ledo ritulio stovyklą. Joje nauji treneriai vaizdingai mokė vaikus pajausti ledo ritulį.

Ritulį su lazdą treneriai prilygino vaikinui su mergina, kurie negali vienas be kito. Treneriai vaikams aiškino, kad jie privalo mylėti vienas kitą ir elgtis elegantiškai bei rūpestingai.

„Tai naujas neįprastas požiūris į ledo ritulį“, – tikino V. Gedvilas.

„Šie nauji treneriai – labai intelektualūs žmonės“, – kitokiu požiūriu į ledo ritulį džiaugėsi NLRL vadovas R. Valickas.

Bet kad ir kokie spalvingi jie bebūtų, jiems vis tiek reikia specialistų žinių. Todėl NLRL organizuoja seminarus ir siunčia trenerius į tarptautinius kursus užsienyje.

Akademijos į stovyklas Lietuvoje kartais pačios kviečiasi užsieniečius. Lietuviai mokosi Latvijos, Rusijos, Švedijos ar Suomijos ledo ritulio paslapčių.

„Tokie specialistai kainuoja, bet išlaidos atsiperka. Smagu, kad tarp mokyklų vykstanti konkurencija skatina jas kviestis užsienio specialistus ir ieško tobulėjimo būdų. Galbūt jiems ir tenka sumokėti daugiau nei už Lietuvos specialistus, bet tos žinios labai reikalingos“, – tvirtino R. Valickas.

Keli užsienio ledo ritulio treneriai jau leidžia šaknis Lietuvoje. Šiauliuose ir Klaipėdoje talkina nuolatiniai treneriai iš Latvijos. „Žalgirio“ jaunimo komandos treneris – taip pat latvis. Vilniuje sostinės vaikams ir treneriams dažnai padeda Suomijos, Švedijos ar Rusijos specialistai. A. Katulis į pagalbą yra pasikvietęs kanadietį,

„Procesas vyksta. Bet rezultatai nepasimato per dieną“, – tikino R. Valickas.

Veržtis į tarptautinę areną

Antras B. Haake patarimas – semtis praktikos užsienyje ir grumtis su užsienio ledo ritulininkais.

Vokietis džiaugiasi, kad geriausi šalies keturiolikmečiai, šešiolikmečiai ir aštuoniolikmečiai žaidžia prieš Baltarusijos komandas.

Pavyzdžiui, Vilniaus „Žalgirio“ ledo ritulio komanda turi keletą perspektyvių lietuvių ir nuolat rungtyniauja Rusijos jaunimo B lygoje.

„Tokia lyga išties naudinga. Apskritai, mūsų kaimynai iš Rytų turi aukšto lygio ledo ritulį, todėl tokia patirtis naudinga. Reikia kuo daugiau tarptautinių varžybų“, – pažymi B. Haake.

Antroje pagal pajėgumą Baltarusijos ledo ritulio lygoje varžosi geriausia šalies vyrų komanda Elektrėnų „Energija“. Vilniaus „Geležinio Vilko“ auklėtiniai taip pat kaunasi su baltarusiais. Tuo tarpu klaipėdiečiai dalyvauja ir Latvijos čempionate. Jiems patogiau važinėti į Liepoją (100 km) nei, pavyzdžiui, į Vilnių (300 km).

Pats Lietuvos vaikų čempionatas, kuriame rungtyniauja 33 komandos, draugiškai priima kaimynus iš Kaliningrado. Lietuvoje žaidžia bent 10 Rusijai priklausančios teritorijos vaikų ekipų.

Joms patogiau žaisti Lietuvoje, nes Rusija tiesiog per toli.

Vaikai varžosi jaunių lygoje (iki 16 m.), keturiolikmečių, dvylikmečių ir dešimtmečių turnyruose. Įdomiausi mūšiai vyksta būtent jauniausiųjų divizione.

Dešimtmečių ledo ritulio lygoje suskirstyta į dvi kategorijas. Dėl „Akropolio“ taurės kovoja stipriausios vaikų komandos, o kiek silpnesnės ekipos žaidžia naujokų konferencijoje.

Elitiniame divizione rungtyniauja Vilniaus „Geležinis Vilkas“, dvi Klaipėdos komandos – „Baltija“ ir „Skatas“ bei Kaliningrado klubai – „Gusevas“ ir „Feniksas“.

Pastarąjį lietuviai daužo ir tokiais rezultatais kaip 19:0, bet tarp keturių likusių komandų vyksta gladiatoriški mūšiai. Pratęsimai ir baudinių serijos vaikų konkurenciją pakėlė į aukščiausią lygį, o jų tobulėjimui tai labai svarbus aspektas.

Beje, anksčiau Lietuvos komandos svečiams buvo ne konkurentės. Atvykėliai triuškindavo mūsų vaikus kad ir dešimties įvarčių skirtumais. Dabar situacija keičiasi – jau lietuviai skriaudžia Kaliningrado ekipas.

„Vaikų turnyruose mes žygiuojame apylygiai. Kai taip auga vaikų skaičius, manau, kad po 3-5 metų vaizdas bus dar geresnis“, – džiaugėsi „Geležinio Vilko“ akademijos vadovas A. Jadkauskas.

Jis mielai mokosi iš kolegų Suomijoje ar Švedijoje. Suomiai dažnai kviečia vilniečius pasisvečiuoti jų šalyje ir pasimokyti ledo ritulio subtilybių.

Iš kiekvienos stažuotės A. Jadkauskas su vaikais grįžta išmokęs dar ką nors naujo apie ledo ritulį.

„Suomiai tiki mūsų perspektyvomis ledo ritulyje, nes lietuviai visuomet buvo linkę prie komandinių žaidimų. Taip, turime dar daug ko iš jų pasimokyti, bet nereikia to gėdytis. Iš suomių galėtume pasisemti pozityvumo. Reikia vaikus girti, skatinti. Pavyzdžiui, suomiai visai kitaip žiūri į vaikų sportą. Net po nesėkmių jie įžvelgia gerų dalykų. O pas mus daug pesimizmo. Suomijoje viskas baigiasi su rungtynių pabaiga. Tik ateina nauja diena, vaikai vėl raginami: jūs geriausi, turite toliau dirbti“, – įspūdžiais apie Suomijos vaikų auklėjimo metodiką dalijosi A. Jadkauskas.

Dešimtmečių žaidimas su griozdiškomis aprangomis kartais kelia šypseną, bet būtent į šiuos jaunus karius reikėtų dėti daugiausia vilčių.

„Mano nuomone, reikia sutelkti dėmesį į 2005-2006 metais gimusių vaikų kartą, – tvirtina A. Jadkauskas. – Turime labai daug šio amžiaus vaikų. Kai jie užaugs, iš aštuoniolikmečių galėsime tikėtis aukštų rezultatų. Reikia daugiau optimizmo. Mūsų rezultatai nėra blogi. Visi stengiasi, dirba, o mes turime, iš ko tą molį lipdyti.“

Reikia sporto gimnazijų

Kanadoje, JAV Norvegijoje, Italijoje, Ispanijoje bei Vokietijoje per savo ilgą karjerą dirbęs B. Haake apkeliavęs pasaulį suprato svarbiausią sporto sėkmės ingredientą. Tai – sporto gimnazijos.

Tokiose ugdymo įstaigose sportas derinamas su mokslais. Pavyzdžiui, 7 valandą ryto vaikai eina į ledo ritulio treniruotę, nuo 9-ių sėdasi į mokyklos suolą, o po pamokų, nuo 17 val. vakaro, vėl čiumpa lazdą į rankas.

Tokiu principu perspektyviausius sportininkus ruošia Slovėnija, Švedija, Suomija ir kitos valstybės.

„Tai bene vienintelis būdas ruošti aukšto lygio sportininkus“, – įsitikinęs B. Haake.

Panašaus pobūdžio įstaigas turi Panevėžys ir Šiauliai, bet jose sportas nustelbia mokslą. Sporto gimnazijos užsienyje nenukenčia nei vienas, nei kitas dalykas.

Valdininkai buvo užsiminę apie potencialias sporto gimnazijas Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje, bet konkretumo dar trūksta.

Daug klaustukų, kaip į gimnazijas būtų įtraukti ledo ritulininkai.

„Tokios gimnazijos įkūrimas – realus dalykas. Tai būtų reali valstybės pagalba ledo rituliui, – sako R. Valickas. – Bet kai įsikurs tokios sporto klasės, tada ir kalbėsime. Dar labai sunku kalbėti, kiek ledo ritulininkų galėtume įtraukti į tokią programą, o tai mums dabar aktualiausia.“

Jaunimą tėveliai dažnai spaudžia rinktis tarp sporto ir mokslo, o sporto gimnazijų atsiradimas išspręstų dilemą, kuriuo keliu pasukti. Būtų galima pasirinkti abu dalykus.

NLRL bijo užbėgti įvykiams už akių ir savivaldybių viešus pasisakymus vertina taip pat atsargiai, kaip ir arenos klausimus.

Lietuvos ledo ritulio žvaigždė D.Zubrus vaikams - tikras pavyzdys. hockey.lt nuotr.
Lietuvos ledo ritulio žvaigždė D.Zubrus vaikams – tikras pavyzdys. hockey.lt nuotr.

 

Stipriausi žaidžia užsienyje

Viską, kas geriausia Lietuvos ledo ritulyje, greičiausiai rastumėte užsienyje.

Stipriausios Lietuvos komandos „Energija“ ir „Žalgiris“ dalyvauja Baltarusijos ir Rusijos čempionatuose.

Geriausi Lietuvos ledo ritulininkai su D. Zubrumi „New Jersey Devils“ komandoje priešakyje, išsibarsto po užsienio klubus Suomijoje, Švedijoje, Norvegijoje, Anglijoje, Kazachstane ar JAV.

Talentingiausi Lietuvos ledo ritulininkai taip pat kelia sparnus į užsienį. Bet ledo ritulio emigracijos Lietuvoje niekas nestabdo ir nemato reikalo to daryti.

„Kadangi Lietuvos ledo ritulio čempionatas nėra pajėgus, perspektyviausi žaidėjai privalo vykti svetur“, – teigia B. Haake.

Kita vertus, dabar keliai į užsienį NHL link klampesni nei D. Zubraus ar Dariaus Kasparaičio laikais. Ledo ritulio valstybėse vaikų konkurencija besąlygiška, kai kur ribojamas legionierių limitas.

Vis dėlto patekti į talentų kasyklas užsienyje geriausia 10-12 metų vaikams. Tačiau tėveliai juk nepaleis vienų tokio amžiaus vaikų į svetimą šalį, nebent patys vyktų kartu. Be abejo, keisti gyvenimą iš pagrindų gali tik vienetai.

Blogiausia, kad į užsienį išvykti, pavyzdžiui, šešiolikos – jau per vėlu.

Be to, į užsienį išvykusiems vaikams sunkėja galimybės baigti mokslus. Vaikams nelengva perprasti vietos kalbą ir toje šalyje baigti vidurinę.

Tačiau kitų sąlygų kilti Lietuvos ledo ritulio žvaigždutėms nėra. Ir kažin, ar apskritai bus.

„Šiandien negalime svaigti apie tokius stiprius vietinius čempionatus, kokius turi, pavyzdžiui, suomiai ar švedai. Vargu ar taip greitai bus. Klausimas, ar kada nors išvis bus. Šveicarai ir danai parodė, kad tai yra įmanoma, bet tai jie pasiekė per pinigus“, – pažymėjo R. Valickas.

Kokia Lietuvos situacija su pinigais, taip pat visi puikiai viską žinome.

Sunku pritraukti investuotojus ir įrodyti, kad ledas bus užimtas. Visi puikiai suprantame, kad iš sporto Lietuvoje uždirbti sudėtinga. Investuotojams sunku įrodyti, kad sporto projektai gali nešti didelę naudą“, – sako R. Valickas.

It Kalėdų seneliai

B. Haake istorija Lietuvoje – išties unikali. Vokietis negauna atlyginimo, už savo lėšas lanko užsienyje žaidžiančius Lietuvos ledo ritulininkus ir mūsų tautai dovanoja visą reikiamą įrangą. Visai kaip Kalėdų senelis.

Lietuvos ledo ritulio mokykloms jis parūpino bemaž 150 pačiūžų komplektų. 28-30 dydžio pačiūžos pritaikytos 4-6 metų vaikams. Panorėję išbandyti ledo ritulį vaikai skolinasi įrangą iš akademijos. Jei patinka, vėliau įsigyja visą reikiamą įrangą individualiai.

Visos ekipuotės – lazdų, apsaugų, šalmo ir pačiūžų komplekto kaina prasideda nuo 600-700 litų.

Be to, dauguma ledo ritulio mokyklų Lietuvoje yra privačios, todėl kas mėnesį tėveliams už atžalų treniruotes tenka pakloti apie 200 litų.

Akivaizdu, ledo ritulys – nepigus sportas. Tokiomis sąlygomis B. Haake ar buvusių NHL žaidėjų iš Lietuvos dovanos palengvina finansinę naštą.

Tačiau už bet kokias dovanas vaikus labiausiai nudžiugina galimybė pačiaužyti kartu su D. Zubrumu bei D. Kasparaičiu – kol kas vieninteliais NHL žaidusiais lietuviais.

Per kiekvieną D. Zubraus vizitą į Lietuvą mūsų šalies ledo ritulio mokyklų lentynas papildo keliasdešimt pačiūžų ir aprangų komplektų.

Kai į Lietuvą grįžta ir D. Kasparaitis, jo būna pilna visur – ir ant Vilniaus, ir ant Klaipėdos, ir ant Elektrėnų ledo.

Šie vyrukai tikisi, kad kažkada skaitys ledo ritulio naujienas apie naujas Lietuvos žvaigždutes NHL. Negali žinoti – gal būtent jos dabar jums pietaujant ir griuvinėja už „Akropolio“ ledo stiklo.

Patalpinta: Lietuvoje, Naujienos, Sportas