Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos parengtoje 2011 m. veiklos ataskaitoje nurodoma, kad daugiausia skundų iš gyventojų bei institucijų praėjusiais metais gauta dėl internete platinamos informacijos. Pasak inspektorės Zitos Zamžickeinės ir jos patarėjo Deivido Velko, būtent virtuali erdvė yra ta terpė, kurioje ne tik pažeidimų fiksuojama daugiausia, bet ir sunkiausiai identifikuojami už juos atsakingi asmenys, sunkiai apibrėžiamos pačios atsakomybės ribos.

Kita vertus, pareigūnai teigia pastebintys, kad vis dažniau į inspektoriaus tarnybą kreipiamasi dėl pačios įvairiausios viešosios informacijos formų, o pro visuomenės akis taip lengvai nebepraslysta ne tik žiniasklaidos priemonių turinys, bet ir knygos, reklamos ar net viešieji renginiai.

Pažeidimų nemažėja, tačiau visuomenė sąmoningėja

Anot Z. Zamžickienės, veiklos ataskaitoje pateiktus duomenis apie gautus skundus galima interpretuoti dvejopai: vis daugiau žmonių sužino apie galimybę kreiptis, vis aiškiau suvokiama, kad gali būti keliamas klausimas dėl pačios įvairiausios viešosios informacijos, ne vien dėl žiniasklaidos priemonių turinio, todėl išauga ir skundų skaičius. Kita vertus, pačių pažeidimų taip pat nemažėja: „Būtų gerai, jei matytume, kad nuo to laiko, kai buvo įsteigta inspektoriaus institucija, skundų būtų smarkiai sumažėję, o mes neturėtume darbo. Deja, situacija visai kitokia. Iš pateiktos ataskaitos, kurioje aptariamos tendencijos, aiškiai matyti, kad dažniausiai skundžiamasi dėl garbės ir orumo, asmens privatumo nuostatų pažeidimų, taip pat dėl Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos viešosios informacijos poveikio įstatymo nuostatų nepaisymo. Be to, pastebime, kad pažeidimai kartojasi“, – sakė Žurnalistų etikos inspektorė.

Kaip teigė D.Velkas, kalbant apie Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos viešosios informacijos poveikio įstatymo nuostatas, vis aiškiau suvokiama, jog jos apima visas viešosios informacijos sritis, pradedant užrašais ant marškinėlių ir baigiant koncertais, ir nėra taikomos vien tik žiniasklaidos turiniui. Naujausios tendencijos – padidėjęs pastabumas ir rūpestis dėl viešųjų renginių poveikio nepilnamečiams bei knygų turinio.

Naujausios tendencijos – padidėjęs pastabumas ir rūpestis dėl viešųjų renginių poveikio nepilnamečiams bei knygų turinio.

„Nauja forma ir naujas visuomenės susirūpinimas nepilnamečių apsauga – dėmesys viešiesiems renginiams. Tiek Marlyn Mansono, tiek Lady Gagos koncertas susilaukė atitinkamų asociacijų dėmesio, kurios kėlė klausimą, ar įvertinamas galimas neigiamas tokių renginių poveikis, ar nepilnamečiai apskritai gali juose dalyvauti. Tik bėda ta, kad įstatyme labai neaiškiai sureguliuotos institucijų atsakomybės, nesuskirstyti vaidmenys, kas ką veikia ir už ką atsako. Viešųjų renginių priežiūra labiausiai turėtų būti suinteresuotos Kultūros ministerija bei miesto, kuriame vyksta renginys, savivaldybė ir policijos departamentas. Visos šios institucijos įstatyme ir yra numatytos kaip pagal savo kompetenciją atsakingos institucijos.“

Tačiau panašu, kad realiai sistema neveikia, nes „vien per šiuos metus matome, kad dėl Lady Gagos koncerto, kuris vyko atviroje erdvėje, ir buvo taikoma Vilniaus miesto savivaldybės patvirtinta tvarka, nebuvo imamasi atitinkamų priemonių, nors buvo galimybė jų imtis“, – pažymi D. Velkas.

„Dėl Marlyn Mansono koncerto susiklostė kiek kitokia situacija, nes renginys vyko uždaroje patalpoje, tokiems renginiams reikalavimų beveik nėra, jiems netaikoma leidimų sistema. Tad yra tam tikra spraga. Tačiau šiuo atveju bent jau pavyko pasiekti, kad organizatoriai prieš renginį pasikalbėtų su atlikėju apie nepilnamečių apsaugos įstatymo reikalavimus. Nežinia, ar tai kaip nors paveikė patį koncerto turinį, bet po renginio nebuvo gauta skundų. Tuo tarpu po Lady Gagos pasirodymo jau buvo gauta skundų“, – teigė D. Velkas.

Anot jo, didžiausia problema tokiais atvejais kyla dėl to, kad viešųjų renginių turinys vertinamas dažniausiai po to, kai renginys jau būna įvykęs, o poveikis – jei toks buvo – padarytas.

Viešųjų renginių turinys vertinamas dažniausiai po to, kai renginys jau būna įvykęs, o poveikis – jei toks buvo – padarytas.

„Mes niekada neatsisakom vertinti ir pateikti ekspertų išvadą dėl informacijos. Tačiau lieka klausimas: o kas po to? Dėl žiniasklaidos turinio daugiau mažiau aišku, tačiau lieka kitų viešosios informacijos skleidimo būdų ir laukų, kurie nešienaujami ir neprižiūrimi. Vis dar neaišku, kas ten turi imtis priemonių“, – pažymi Žurnalistų etikos inspektoriaus patarėjas.

Tai, kad visuomenė tampa pastabesnė ir neabejinga viešosios informacijos turiniui, byloja ir vis didesnis susidomėjimas, tarkime, knygų turiniu ir jų tinkamumu nepilnamečiams.

„Tiriant iš visuomenės ateinančius skundus, akivaizdu, kad knygoms skiriamas vis didesnis dėmesys. Knygą išleisti šiais laikais kur kas lengviau nei anksčiau. Knygų daug ir įvairių, ir kai kurių jų turinys tikrai ne būtinai tinkamas nepilnamečiams, o kartais tiesiog ne toje lentynoje knyga padėta. Ir taip, visa tai yra nepilnamečių apsauga nuo neigiamos informacijos poveikio plačiąja prasme. Mes ženkliname žaislus bei kitus produktus, nurodydami, kokio amžiaus vaikams tie daiktai tinka, jei apskritai tinka, taip turėtų būti ir su informacija, ji taip pat turėtų būti ženklinama“, – siūlo D. Velkas.

Garliavos istorija ypač paaštrino situaciją

Z. Zamžickienės teigimu, viešojoje erdvėje „praėjusiais metais situaciją ypač  paaštrino vadinamoji Garliavos mergaitės istorija. Dėl tos istorijos buvo labai daug darbo“.

Inspektorė teigia pastebėjusi, kad istorijos pradžioje dalis žiniasklaidos priemonių buvo sutrikusios, nežinojo ir nebuvo tikros, kaip elgtis su duomenimis, ką skelbti ir ko ne.

Pasak D. Velko, „pačioje rezonancinės bylos pradžioje – metus, pusantrų – žiniasklaida dar laikėsi, net su mumis konsultuodavosi prieš paskelbdamos vieną ar kitą informaciją. O po to jau viskas pratrūko. Kuo toliau, tuo daugiau duomenų smelkėsi į viešąją erdvę, o galiausiai buvo pasiektas visiškas rezonansas. Ir susidarė tokia padėtis, kad dabar visuomenė apie mergaitę nežino tik to, kaip ji atrodo. Bet ir tai, tie, kurie norėjo sužinoti, tada nuvyko i Garliavą ir viską galėjo matyti kaip pro akvariumo langą“.

Pačioje rezonancinės bylos pradžioje – metus, pusantrų – žiniasklaida dar laikėsi, net su mumis konsultuodavosi prieš paskelbdamos vieną ar kitą informaciją. O po to jau viskas pratrūko.

Šios rezonansinės istorijos kontekste išryškėjo bent keletas svarbių aspektų, iš kurių žiniasklaida tikrai turėtų ko pasimokyti ateityje. D. Velkas pažymi, kad „sąmoningai ar nesąmoningai buvo renkamasi interpretuoti kai kuriuos dalykus klaidingai. Tarkim, kai teismas paskelbia, jog nagrinės bylą atviruose teismo posėdžiuose, žiniasklaida tai supranta kaip signalą, kad viską, kas ten pasakoma, galima viešinti. Bet iš tikrųjų – ne, įstatymai nenustoja galioti. Mums reikėjo imtis priemonių, padedančių reaguoti į tokius pareigūnų pasisakymus ir priminti žiniasklaidai, kada dera „arklius stabdyti“.

Z. Zamžickienės teigimu, dalis pažeidimų padaryta dėl to, jog „artimieji labai tą temą eskalavo, patys pateikė daugybę informacijos. Žiniasklaidos priemonės, gavusios nuotraukų ar kokių nors dokumentų, išrašų, turėjo laikytis visuomenės informavimo įstatymo nepaisant to, kas ir kaip joms atrodė ar pasirodė tuo metu“.

„Ikiteismio tyrimo duomenimis, medicininės pažymos taip pat buvo pasipylusios. Jie (dokumentai – red. past.) gaunami iš artimųjų ar tiriančių byla žmonių, bet tai neturi reikšmės, nes nugali interesas gautą informaciją paviešinti, ir didžiausia problema, kad ji viešinama atmestinai, nenuasmeninta forma. Juk galima būtų tai padaryti išsaugant privatumą, tuo tarpu pasirenkamas tiesiausias kelias“, – inspektorei antrino D. Velkas.

Anot jo, dabar „situacija gerokai aprimusi ir pagal susidariusias aplinkybes siekiama visais būdais privatumą išsaugoti, o ne jį viešinti ar eskaluoti. Žiniasklaidai tiesiog sunkiau prieiti prie to, kas yra saugoma po devyniais užraktais“.

Aktyvi redakcinė politika – ne cenzūra

Nors žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba stebi ir prireikus pasitelkusi ekspertus vertina beveik visų tipų viešąją informaciją, dauguma pažeidimų vis dėlto fiksuojama virtualioje erdvėje: „Daugiausia pažeidimų, be jokių abejonių, yra internete. Tačiau tam tikru atžvilgiu su internetu tvarkytis yra paprasčiausia, nes netinkamas turinys iš jo gana lengvai gali būti pašalintas. Su spausdintu žodžiu yra kebliau. Pasirodžiusios informacijos nei išimsi, nei kitaip panaikinsi,“ – teigė inspektorė Z. Zamžickienė.

Pasak D. Velko, tokia padėtis susidaro dėl to, kad internetas yra silpniausiai reguliuojamas, neatsižvelgiama į jo, kaip informavimo priemonės, specifiškumą, o atsakomybės ribos nepakankamai aiškiai apibrėžtos Visuomenės informavimo įstatyme: „labiausiai save kontroliuoja televizijos. Jos turi licenciją ir turi ką prarasti. Spaudoje pažeidimų taip pat kiek mažiau, nes egzistuoja aiški atsakomybė už spausdintą žodį. Tuo tarpu internetas yra mažiausiai reguliuojamas, atsakomybė labai „išplaukusi“. Ypač tai jaučiama, kai į internetą žiūrima plačiai, ne vien kaip į informaciją teikiančius portalus, bet suvokiant, kad jam taip pat priklauso internetinės parduotuvės, forumai, uždaros vartotojų grupės ar net socialiniai tinklai. Ten atsakomybės subjektai ne tokie aiškūs, sunku identifikuoti, kas paskleidė informaciją, tad ir ribos dažniausiai peržengiamos“.

Internetiniai komentarai, jų kultūra ir turinys, jau tapęs vos ne atskiru fenomenu, pasak pareigūnų, labai gerai iliustruoja virtualios erdvės ir atsakomybės joje problematiką. Tai viena iš terpių, kur dažnai fiksuojami anoniminiai neapykantos kurstymo aktai, taip pat žmonių orumo ir privatumo pažeidimai. Nors patys komentatoriai, kaip ir redakcijos, sako esą komentarai – žodžio laisvės ir demokratijos išraiška, o aktyvūs mėginimai prižiūrėti komentarų erdvę tapatinami su cenzūra. Pasak D. Velko, tokius aiškinimus dera vertinti rezervuotai ir suvokti egzistuojančias įstatymų nustatytas ribas.

Žmonės skundžiasi dėl komentarų turinio. Ir nors labiau į akis krenta viešų asmenų kritika, tačiau didžioji problema – privatūs asmenys ir jų žeminimas.

„Žmonės skundžiasi dėl komentarų turinio. Ir nors labiau į akis krenta viešų asmenų kritika, tačiau didžioji problema – privatūs asmenys ir jų žeminimas. Suprantama, kad negalime pripažinti, kad portalo valdytojas ar redaktorius kurstė nesantaiką ar žemino, jei iš tiesų tai darė anoniminiai komentatoriai. Bet akivaizdu, kad šia spraga naudojamasi“, – teigė D. Velkas.

Išeitis, anot jo, aktyvi, o ne pasyvi redakcinė politika. Vartotojų kuriamas turinys, taip pat ir komentarai, turėtų būti peržiūrimi, o konkretūs komentarai, kuriose atskleidžiamas asmens privatumas arba asmuo žeminimas, gavus informacijos, tiesiog šalinami: „Aš tikrai nekalbu apie tai, kad reiktų išimti kritiškus komentarus, ar nuomones. Šiuo atveju kalbame būtent apie žeminimą arba niekinimą. Ir nereiktų paisyti komentarų autorių pykčio ar kaltinimo cenzūra. Tiesiog ta erdvė turėtų būti prižiūrima. Tarkime, jei kalbame apie straipsnį, kuriame minimas nusikaltimo auka tapęs nepilnametis, o komentaruose pateikiami duomenys, leidžiantys asmenį identifikuoti, tokie komentarai, be jokių abejonių, turi būti šalinami. Redakcija neturėtų žiūrėti pro pirštus į tai, ką įkelia kiti asmenys. Mes pasisakome už aktyvią redakcinę pareigą.“

Dar viena galima priemonė – prie labai socialiai jautrių temų galėtų tiesiog nebūti palikta galimybės komentuoti: „Jei tikrai manoma, kad tema ar tekstas paskatins rašyti žeminančius, niekinamus komentarus, o redaktoriai ir žurnalistai paprastai žino, kokios temos ir tekstai susilaukia tokių reakcijų, galimybė komentuoti tiesiog galėtų būti ribota“, – teigė D. Velkas.

Pasak Z. Zamžickienės, situaciją labai apsunkino Seimas, priėmęs pataisą dėl redakcinės atsakomybės netaikymo už komentarų turinį, ir tai labai palengvino tiek portalų, tiek ir komentatorių dalią: „Nors patys politikai nuolat skundžiasi, kokia netvarka komentaruose ir kokia ten informacija pateikta, jie patys padarė taip, kad tie rašantys žmonės išvengtų atsakomybės.“

„Išplaukusi“ atsakomybė

Tais atvejais, kai identifikuojama, kas atsakingas už įstatymus pažeidžiančios informacijos sklaidą, internetas atskleidžia ir savo privalumus – jis gali būti gana operatyviai redaguojamas, o netinkama informacija tiesiog pašalinama. Dalis žiniasklaidos priemonių į inspektoriaus tarnybos prašymus reaguoja operatyviai, atsiprašo: „Jeigu elektroninės žiniasklaidos priemonė yra suinteresuota nepažeisti įstatymų, ji labai greitai gali pasitaisyti, ir pažeidimas bus panaikintas. Būna tokių atvejų, kad asmuo kreipiasi dėl internete paskelbtos informacijos, o mes pradėję skundo tyrimą matome, kad jos jau nebėra. Žmonėms paprastai tik tiek ir tereikia“, – kalbėjo D. Velkas.

Tačiau situacija tampa kur kas sudėtingesnė, kai žurnalistai tai, ko nepublikuoja spaudoje ar neparodo per televiziją, paverčia visuomenei prieinama viešąja informacija kitais keliais ir būdais – deda vaizdus į Youtube, o medžiagą skelbia socialiniuose tinkluose ar tinklaraščiuose. Dažnai tokiais atvejais viešąją informaciją panaikinti būna itin sunku, nes ne tik tampa neaišku, kas įdėjo informaciją, bet ir paprasčiausiai peržengiamos Lietuvos jurisdikcijos ribos.

Taigi pagrindiniai klausimai visada yra du – pirmasis, ar informacija teisėta, ar ne, o antras – kas yra atsakingas už jos paskleidimą.

„Didžiausias galvos skausmas – kas vis dėlto atsakingas už tokio turinio paskleidimą. Užsienio tarnybinėse stotyse paskleistos informacijos atveju mes ne visuomet galime gauti duomenis, kas buvo tos informacijos skleidėjas. Tyrėjai, kurie turi galimybę stebėti ir prižiūrėti elektroninio ryšio tinklus bei gauti žinių apie juose įdėtos informacijos skleidėjus, taip pat ne visada gauna jiems reikalingą informaciją.

Taigi pagrindiniai klausimai visada yra du – pirmasis, ar informacija teisėta, ar ne, o antras – kas yra atsakingas už jos paskleidimą, kam turi būti taikoma atsakomybė. Į pirmąjį klausimą atsakymą turime beveik visada, tuo tarpu kas yra atsakingas, dažnai galime tik nuspėti“, – aiškino D. Velkas.

Smurtiniai vaizdai naudojami neapdairiai

Dar viena informacijos žiniasklaidoje rūšis, sulaukianti Žurnalistų etikos inspektoriaus dėmesio ir žmonių skundų, – žiniasklaidoje pateikiama vaizdinė informacija. Pasak D. Velko, žiaurūs ar smurtinio pobūdžio vaizdai iš kraupių nelaimių įvykio vietos, taip pat neatidžiai parinktos asociatyvios iliustracijos yra paveikios, o jų naudojimas Lietuvos žiniasklaidoje ne visada apdairus.

„Kalbant apie asociatyvių vaizdų ir iliustracijų naudojimą bei jų paveikumą, nėra abejonių, kad paveikiausios ir didžiausią neigiamą poveikį darančios yra erotinio ir smurtinio pobūdžio nuotraukos. Ir tokia informacija pagal įstatymus ribojama. Ne šiaip sau, o todėl, kad yra pripažįstamas smurtinio pobūdžio informacijos poveikis ne tik nepilnamečiams, bet ir suaugusiesiems. Todėl visada būtina pasverti, naudinga ar žalinga tokią informaciją paskelbti. Mano galva, tai dažniau tenkina smalsumą nei realų socialinį poreikį“, – sakė D. Veklas.

Ekspertai pažymi, kad vaizdine informacija kartais paprasčiausiai piktnaudžiaujama, ir žurnalistai pernelyg neatsakingai pateikia sensacingą nuotrauką, visiškai neskirdami dėmesio tekstui.

Ekspertai pažymi, kad vaizdine informacija kartais paprasčiausiai piktnaudžiaujama, ir žurnalistai pernelyg neatsakingai pateikia sensacingą nuotrauką, visiškai neskirdami dėmesio tekstui: „Visuomet žiniasklaidai bus galvos skausmas, skelbti ar ne nuotrauką iš, tarkime, įvykio vietos, kur žmogus save susprogdino. Jei vis dėlto nusprendžiama tokią nuotrauką skelbti, tai tuomet bent jau reiktų nepamiršti esminės taisyklės – įspėjimo apie galimai šokiruojančius vaizdus. Ir tas įspėjimas turi pasirodyti prieš pamatant vaizdą. Ne tuo pat metu, kai pasirodo vaizdas, ne kur nors puslapio apačioje ar pan.“

Sparčiai keičiantis technologijoms ir vis daugiau žmonių išmokstant jomis naudotis, svarbus tampa asmens atvaizdo naudojimo klausimas žiniasklaidoje: „Tendencija labai aiški – prieš du dešimtmečius galėjome skelbti asmens atvaizdą bet kokiame kontekste, nes nebuvom susipažinę su tuo, kas yra teisė į atvaizdą, kokios yra atvaizdo naudojimo taisyklės ir ribos. Prieš dešimt metų galėjome matyti ant akių uždėtas tamsias ar vaizdą suliejančias juosteles. O šiandien, pagal galiojančias taisykles, jau reikėtų retušuoti visą veidą. Kuo toliau, tuo labiau žmogus saugo savo atvaizdą, nes teisę į atvaizdą yra vis lengviau pažeisti. Žmogų bet kas, net jam nežinant, gali užfiksuoti. Fotomontažai taip pat jau nėra vien redakcijų dailininkų rankose esantis instrumentas, nes bet kas gali tokį fotomontažą padaryti. Plečiantis galimybėms naudoti žmogaus teisę į atvaizdą šitos teisės naudojimo griežtumas didėja“, – aiškino D. Velkas.

Problemiškas, daug atgarsio sulaukiantis ir toliau išlieka savižudybių nušvietimas žiniasklaidoje. Pastebima, kad prieš paskelbiant informaciją ne visada išsiaiškinama, ar nelaimė buvo savižudybė, ar nelaimingas atsitikimas, taip pat piktnaudžiaujama detaliais aprašymais, o jau įsitvirtinusi praktika po tokia informacija skelbti pagalbos telefono numerius padeda tik iš dalies.

D. Velkas teigia: „Niekur nedingo noras kiek įmanoma detaliau aprašyti savižudybę ir jos būdus. Daug rašoma apie įvykį ir jo detales, bet per mažai – apie savižudybę kaip savotišką visuomenės ligą. Žmonėms, artimiesiems tikrai kyla klausimų, kaip tokiu atveju jis turėtų elgtis, ką turėtų daryti, kaip reaguoti, kaip galėtų atskirti manipuliavimą nuo tikrų problemų ir grėsmės. Pasigendama tikrai naudingų diskusijų ir specialistų komentarų. Taip, mes matome po tekstais nurodytus telefono numerius, bet labai dažnai nežinome, negauname informacijos, kaip iš tiesų galima padėti. Žiniasklaida turėtų padėti visuomenei susivokti, kad toks dalykas yra tragedija, kurios galbūt galima išvengti, o ne tiesiog dar vienas būdas pasitraukti iš gyvenimo.“

„Vidinėje kovoje skelbti ar neskelbti tam tikrą informaciją žiniasklaidoje, pernelyg dažnai laimi tas nelemtas paspaudimų skaičius. Todėl vis kartoju, kad žurnalistai turi galvoti ne tik apie savo profesinę pareigą, bet ir apie žmones, likusius su didele žaizda, ir juos nuoširdžiai užjausti“, – reziumavo D. Velkas.

Kalbėjosi ir parengė Lina Valantiejūtė