Būti Lietuvos piliečiu ir puoselėti savo šaknis

Norėdamos išlikti ir aktyviai veikti, tautinės bendrijos susiduria su daugybe iššūkių. Vienas iš svarbiausių yra klausimas, kaip išlaikyti savo prigimtį, bet ir būti lojaliam valstybei. Taigi ką reiškia būti tautinės bendrijos atstovu Lietuvoje?

Tautinių bendrijų tarybos vicepirmininkas Vladislav Voinič mano, kad lenkas Lietuvoje – tai  Lietuvos pilietis, kuris nepamiršta savo šaknų: „Manau, kad tai yra dviejų sąvokų simbiozė – pilietis ir lenkas, o tai, manau, vienas kitam netrukdo“.

Pašnekovas pripažįsta, kad lenkams Lietuvoje svarbiu įvykiu tapo prieš 27 metus atkurta nepriklausomybė, nes buvo atverstas naujas istorijos puslapis, visuomenė pateko į naują realybę: „Lenkai, kaip tautinė mažuma, turėjo atrasti save, suprasti savo vaidmenį bei funkcijas Lietuvos visuomenėje ir, manau, padarė tai tinkamai, nes jie sugebėjo ne tik išlikti savo tautybės pasekėjais, bet ir integravosi į šalies gyvenimą“.

Karina Firkavičiūtė, Lietuvos karaimų kultūros bendrijos pirmininkė, išreiškė panašią poziciją, kad karaimai Lietuvoje turi dvigubą tapatybę. Anot pašnekovės, karaimai ypač džiaugiasi tuo, kad 620 metų gyvendami Lietuvoje išsaugojo savo gimtąją kalbą ir vartoja ją iki šiol: „Didžiuojamės, kad Lietuva šiandien yra vienintelė pasaulio valstybė, kurioje ta kalba dar gyva ir skamba pamaldose, kasdieniniame bendruomenės gyvenime, ja leidžiamos knygos. Kalba – viena pagrindinių mūsų tautinės tapatybės vertybių, ir ją išsaugoti šiandien yra vienas pagrindinių Lietuvos karaimų kultūros bendrijos bei Karaimų religinės bendruomenės užduočių“.

Pašnekovė įžvelgė, kad karaimai, kaip neatskiriama Lietuvos valstybės, patyrusios istorinių peripetijų, pilietinės visuomenės sudėtinė dalis, neturi ypatingos, tik karaimams būdingos pasaulėžiūros. „Drauge su visais Lietuvos gyventojais patyrėme ir valstybę ištikusių negandų, ir Nepriklausomybės atkūrimo džiaugsmą. Kaip Lietuvos piliečiai niekuo nesame  išskirtiniai, o kaip tauta džiaugiamės, kad būtent Lietuvoje per amžius ja išlikome, netrukdomai išsaugoję savo tautinę savimonę ir pagrindinius jos bruožus – gimtąją kalbą, istorinę atmintį, savitą tikėjimą, materialinę ir dvasinę kultūrą. Už tai esame dėkingi Lietuvos valstybei“, – pabrėžia K. Firkavičiūtė.

Istoriniai vėjai paveikė ir tautinių bendrijų buitį

Kiekviena epocha turėjo skirtingus iššūkius, tačiau XX amžius buvo negailestingas ne tik lietuviams, bet ir tautinių bendrijų atstovams. „XX amžiuje mūsų seneliai ir tėvai keletą kartų turėjo keisti savo pilietybę ne dėl to, kad norėjo, bet dėl to, kad buvo priversti. Manau, kad Lietuvos istorijos pėdsaku tapo nuolatinė kova dėl savo tapatybės, nepriklausomybės ir valstybės susikūrimo“, – teigia V. Voinič. Tačiau šiandieninės Lietuvos valstybės problemos kelia susirūpinimą ne tik tarp lietuvių, bet ir tarp tautinių bendrijų: „Šiandien Lietuvos valstybė neturi kovoti dėl nepriklausomybės, tačiau turi pasvarstyti, kaip tapti patrauklia šalimi, kuri pritrauktų išvažiavusius svetur žmones“, – svarsto V. Voinič.

Lietuvos karaimų kultūros bendrijos pirmininkė Karina Firkavičiūtė papasakojo, kad Pirmojo pasaulinio karo metu Lietuvos karaimai buvo priversti palikti savo namus, į kuriuos daugelis grįžo 1918–1920 metais: „Kaip ir Lietuvos valstybei, karaimams reikėjo atkurti sunykusią bendruomenę, kultūrą, ekonominę gerovę“, – pabrėžė pašnekovė. Tarpukariu karaimų kultūra pradėjo klestėti – gyvavo karaimų spauda, veikė kalbos ir religijos mokykla, kūrėsi įvairios visuomeninės organizacijos, kurios rūpinosi tautinės savimonės puoselėjimu ir ugdymu, tautinės tapatybės išsaugojimu. Tačiau, pasak K. Firkavičiūtės, penkiasdešimt okupacijos metų karaimų bendruomenei atnešė daug moralinių, dvasinių ir materialinių praradimų, po kurių, atkūrus Nepriklausomybę, bendruomenė sugebėjo atsitiesti. Vėl buvo sukurta karaimų organizacija, atstatytas religinės bendruomenės funkcionavimas, atgautas ir sutvarkytas nacionalizuotas materialinis turtas Trakuose ir Vilniuje, vėl pradėta mokyti gimtosios kalbos.

Kaip reikšmingą įvykį K. Firkavičiūtė įvardija Vilniaus kenesos atgavimą, suremontavimą ir naujas pašventinimą. Tačiau karaimai, kaip ir daugelis tautinių bendrijų, susiduria su asimiliacijos problemomis, taigi kaip didžiausią iššūkį pašnekovė įvardija unikalios savo kultūros ir kalbos išsaugojimą: „Norėtume, kad karaimų tauta būtų kuo ilgiau gyva Lietuvoje, o lietuviai galėtų mumis didžiuotis, nes visi mes realizuojame savo profesinius sugebėjimus ne beorėje erdvėje, o čia, kartu su visa Lietuvos pilietine visuomene“.

Kaip didžiausius lenkų tautos Lietuvoje nusivylimus XX amžiuje V. Voinič įvardija repatriaciją, trėmimus į Sibirą, kai buvo paveiktas lyderių, inteligentų, išsilavinusių gyventojų sluoksnis. Pasak vicepirmininko, tauta liko be „proto ir sielos“, kuri galėjo vesti žmones.

Jau po Nepriklausomybės atgavimo, anot V. Voinič, lenkai gali jausti nusivylimą dėl atimtų žemių grąžinimo proceso problemų. „Lietuvos valstybė turėtų apsvarstyti, kaip išspręsti klausimus dėl pavardžių rašymo, gatvių pavadinimų. Viena vertus, iš mūsų laukiama, kad mes turime būti lojalūs valstybei, tačiau iš kitos pusės, mus vertina kaip svetimus, Lietuva nesirūpinančius, prorusiškus arba prolenkiškus žmones. Taigi manau, kad lenkai gali jausti apmaudą dėl to, kad jie nėra rimtai vertinami, o būtina prisiminti, kad esame Lietuvos piliečiai ir tikimės, kad Lietuva į mus atsižvelgs ir gerbs mūsų teises“, – pabrėžia V. Voinič.

Tačiau, nepaisydami įvairių negandų, anot pašnekovų, lenkai jaučia pasitenkinimą gyvendami Lietuvoje, nes jie gali pasigirti tuo, kad čia kūrė įžymūs šviesuoliai, tokie kaip Adomas Mickevičius, Česlovas Milošas ir daugybė kitų. Vilniaus universitetas garsėjo savo profesoriais, nes čia buvo diegiamos intelektualios vertybės: „Mes neturime gėdytis savo kilmės, nes priklausome didelei nacijai su giliomis tradicijomis. Viskas, kas buvo sukurta mūsų protėvių, yra verta pasididžiavimo. Taigi, manau, priežasčių džiaugtis, kad gyvename čia, yra labai daug“.

Tautinės bendrijos prisideda prie Lietuvos kūrimo

Tautinės bendrijos, kaip visuomenės dalis, kūrė ir iki šiol kuria Lietuvos ateitį bei daro įtaką šalies raidai. V. Voinič pabrėžia, kad tautinės bendrijos taip pat yra mokesčių mokėtojai, taigi, prisidedama prie ekonomikos augimo. „Kiekvienas pagal savo galimybes kuria šalį įsteigdami įmones, mokydami vaikus arba gydydami žmones. Tikrai tarp Lietuvos lenkų yra žmonių, kurie šlovina Lietuvą užsienyje ne tik savo produktais, bet ir savo kultūra. Taigi, mes, kaip Lietuvos piliečiai, esame pilnavertė visuomenės dalis, kuri kuria šią gražią šalį”, –džiaugiasi pašnekovas.

K. Firkavičiūtė pabrėžia, kad karaimai buvo Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Vytauto asmens sargybiniai. Trakuose jie buvo apgyvendinti pilies prieigose – Karaimų gatvėje, kurią kiekvienas, norintis patekti į pilį, ir šiandien turi pereiti. „Taip pat karaimai atvežė į Lietuvą agurkus. Ilgus dešimtmečius Vilniuje buvo garsūs Trakų arba karaimų agurkai, tačiau ypatinga karaimų puoselėta ir auginta agurkų veislė šiandien yra išnykusi“, – paaiškina pašnekovė. Lietuvoje išgarsėjo ir karaimų mėgstamiausias patiekalas – kybynai (originalus pavadinimas yra kybynai, o ne kibinai), tačiau pašnekovė apgailestauja, kad šiandien, net ir parduodami visose prekybos vietose, jie neteko savo tikro karaimiško pavidalo ir skonio, todėl virto elementariais pyragėliais su mėsa. „Nenorėtume, kad karaimai Lietuvoje būtų tapatinami tik su kybynais. Daug karaimų dirbo ir tebedirba įvairių disciplinų mokytojais, aukštųjų mokyklų dėstytojais, daug yra gydytojų, inžinierių, nemažai garsių mokslininkų, diplomatų, valstybės tarnautojų, verslininkų. Todėl mes pagrįstai didžiuojamės savo tautiečiais, kurie tapo iškiliais žmonėmis ne tik tarp saviškų, bet ir visos valstybės mastu. Galima teigti, kad jie prisidėjo prie Lietuvos, kaip demokratinės valstybės, pripažinimo ir raidos“, – teigia Karina Firkavičiūtė.

Lietuvos ateitis rūpi ne tik lietuviams, bet ir tautinėms bendrijoms. V. Voinič pripažino, kad ekonomikos klausimu lenkai turi panašų požiūrį kaip ir visi Lietuvos gyventojai, nes visi jaučia baimę dėl ekonomikos problemų, emigracijos, taigi, pasak pašnekovo, kiekvienas susimąsto, kada ateis ta akimirka, kai žmonės pradės grįžti, kas bus toliau. „Kalbėdami apie tai, ar lenkus ištiks jų protėvių lemtis ir ar bus nauja repatriacijos banga, tai tikiuosi, kad tai neįvyks ir istorija nepasikartos. Tikiuosi, kad Europa toliau vystysis, kad bus išspręstos visos saugumo problemos, įveiksime ekonomines krizes. Ta perspektyva, manau, bus optimistiška ir duodanti galimybę gerai gyventi“, – teigiamai Lietuvos ateitį vertina V. Voinič.

Anot K. Firkavičiūtės, karaimai sugebėjo integruotis ir kartais, susitapatindami su vietiniais gyventojais, pernelyg kritiškai vertina save ir aplinką: „Bet galiausiai nugali tikėjimas, kad visų Lietuvos piliečių sutelktas darbas savo tėvynės labui duos puikių vaisių ir rezultatų, ir Lietuva tikrai bus klestinti Europos valstybė“.

Turėti galimybę kurti Lietuvos ateitį kartu

Lietuvos karaimų kultūros bendrijos pirmininkė K. Firkavičiūtė linki, kad visi Lietuvos žmonės, nepriklausomai nuo tautybės, jaustųsi esą šios valstybės piliečiai, nepamirštų ir neignoruotų savo pilietinių pareigų: „Linkiu, kad valstybė savo ruožtu užtikrintų jiems lygias teises, kad visi drauge kurtume Lietuvos ateitį“.

Tautinių bendrijų tarybos vicepirmininkas V. Voinič: „Visų pirma linkėčiau kuo ilgiau išlaikyti laisvę, kad Lietuvos valstybė turėtų galimybę vystytis. Esame gana jauna šalis, taigi man susidaro įspūdis, kad pereiname vaikystės problemas, vadovaujamės emocijomis“. Pašnekovas tiki,  kad bėgant laikui Lietuva įvertins kiekvieną pilietį, neatsižvelgdama į tautybę ar tikėjimą.

V. Voinič mano, kad Lietuvos šimtmetis yra simboliška akimirka, kai yra laikas kurti naujas strategijas ar taktikas, kai verta atkreipti dėmesį į santykius su kaimynais – kas yra draugas, o ko reikia saugotis. „Taigi linkiu Lietuvai, kad, priimdama sprendimus, vadovautųsi sveiku protu, o ne emocijomis“, – pabrėžia vicepirmininkas.

Susiję