Mes, lyg Vytenis Andriukaitis Seimo tribūnoje, galime ištisas valandas kalbėti ir vardinti priežastis, kurios skatina Seimą laikyti kvailu, tačiau vienas iš esminių veiksnių, dėl kurio sutaria visi – žiniasklaida. Ji formuoja visuomenės nuomonę, kuria ir palaiko dialogą tarp piliečių ir valdančiųjų. Vadinamasis pasitikėjimas žiniasklaida yra trigubai didesnis nei Seimu, todėl bet kokia informacija, pasirodžiusi vaizdo naujienose, turi svaresnę įtaką piliečių nuomonei apie parlamento veiklą, nei tą dieną priimtų įstatymų svarba. Taigi žiniasklaida savo rankose turi didelę galią – atrinkdama naujienas, ji yra pajėgi keisti piliečių pasitikėjimą svarbiausia valstybės institucija.

Nuo žiniasklaidos redaktorių ir korespondentų priklauso, kurie iš priimtų sprendimų parlamente bus pateikti plačiajai visuomenei. Seimo nariai viename posėdyje gali priimti keliasdešimt įstatymo projektų, o auditoriją kartais pasiekia tik tos naujienos, kurios yra atrinktos pagal sensacingumo, dramatiškumo ir negatyvumo kriterijus. Atlikome tyrimą, kuris parodė, jog žiniasklaida naudojasi savo aukštu pasitikėjimo reitingu ir tendecingai skleidžia su darbotvarke nesusijusias Seimo naujienas, tokiu būdu ji mažina visuomenės pasitikėjimą parlamentu.

Tendenciją, kad žiniasklaida neatspindi realybės, o ją filtruoja ir keičia, jau 1968 m. pastebėjo  Maksas E. Makombsas (M. E. Mccombs) ir Donaldas. L. Šo (D. L. Shaw). Atliktame tyrime jie nustatė, kad visiškai nesutampa žiniasklaidos pranešamos naujienos ir kongrese svarstomi klausimai. Tonis Harkapas (T. Harcup) ir Daidre Onylas (D. O‘Neill) 2000 m. nustatė naujienų atrankos kriterijus ir konstatavo, kad naujienos turinio reikšmė sumenko, bet iškilo jos dramatiškumas, naujumas, negatyvumas. Pritaikius T. Harkapo ir D. Onylo teoriją tiriant Lietuvos televizijas, galima konstatuoti, jog naujienų atranką vykdančios institucijos politinėms naujienoms nesuteikia jokio išskirtinio statuso ir jas praneša tik tuo atveju, jei jos atitinka vieną iš naujienų atrankos kriterijų.

Atlikto tyrimo pagrindinis objektas – Seimo posėdžių darbotvarkės ir nacionalinių televizijų (LNK, TV3, LRT) žiniose pateikiamų politinių naujienų koreliacija. Surinkti duomenys atskleidė, kad analizuotu laikotarpiu parlamento posėdžiuose per dieną buvo aptariami vidutiniškai 34 klausimai, tačiau trijų didžiausių nacionalinių transliuotojų žinių laidose buvo pateikta nuo 0 iki 9 su jais susijusių pranešimų (žr. lentelė 1).

1 lentelė: Rugsėjo mėnesio (16-26 d.) Seimo posėdžių dienotvarkės klausimų pateikimas nacionalinių transliuotojų žinių laidose.

Komerciniai transliuotojai, formuodami savo dienos žinių tvarkaraštį, prioritetą skiria dramatiškumo, sensacingumo ir neigiamumo naujienų atrankos kriterijams, o visuomeninis transliuotojas vis dar pabrėžia aktualumo valstybei kriterijų.

Išanalizavus tyrimo duomenis paaiškėjo, kad daugiausiai naujienų, susijusių su parlamento dienotvarke pateikė LRT televizija, tuo tarpu LNK ir TV3 šiuo klausimu auditoriją informuodavo rečiau. Taip pat Lietuvos visuomeninis transliuotojas pateikė palyginti išsamius reportažus iš Seimo darbotvarkės, o kiti transliuotojai  – trumpus, lakoniškus reportažus ar glaustą informaciją „prabėgančioje“ eilutėje ekrano apačioje. LRT reportažuose, pristatant Seime svarstytus klausimus, pateikiama balsavimo baigtis, pasitelkiami ir ekspertiniai vertinimai. Pavyzdžiui rugsėjo 18d. LRT pristatė reportažą, kuriame apžvelgė Seimo patvirtintą naujų karinių batalionų iš NATO karių sudarymo tvarką, kalbino Lietuvos Krašto apsaugos ministrą Juozą Oleką. Kiti transliuotojai rinkosi šią informaciją pranešti „prabėgančioje“ eilutėje ekrano apačioje. LNK ir TV3 žiniose taip pat ypač pastebima T. Harkapo ir D. Onylo atrasta tendencija, nes didesnę parlamento veiklos turinio dalį sudarė skandalinga ir sensacinga informacija, o LRT dažniau vadovavosi aktualumo kriterijumi. Pavyzdžiui: TV3 ir LRT žiniose buvo pateikta naujiena apie to paties priimto įstatymo veto. TV3 šią situaciją pristatė kaip konfliktą tarp prezidentės ir Seimo, o LRT akcentavo Seimo pritarimą Prezidentės veto.

Reziumuokime pastebėtas tendencijas: pirma, LRT, kaip visuomeninis transliuotojas, skiria sąlyginai daugiau dėmesio Seimo darbotvarkei. Komercinės televizijos Seimo darbotvarkę transliuoja mažiau ir dažnai tik „prabėgančioje“ eilutėje. Antra, komerciniai transliuotojai, formuodami savo dienos žinių tvarkaraštį, prioritetą skiria dramatiškumo, sensacingumo ir neigiamumo naujienų atrankos kriterijams, o visuomeninis transliuotojas vis dar pabrėžia aktualumo valstybei kriterijų. Būtina pabrėžti, kad nuo 2015 Sausio 1 dienos LRT bus finansuojama tik iš valstybės biudžeto, todėl galime daryti prielaidą, kad jos atotrūkis nuo komercinių televizijų Seimo darbotvarkės atspindėjimo ir naujienų atrankos kriterijų pasirinkimo atžvilgiu  tik didės.

Taigi ar perskaitę šį komentarą sužinojote ar Seimas „kvailas”? Atsakydami į šį klausimą rizikuotume tapti neigiamas Seimo darbotvarkės naujienas pateikiančios žiniasklaidos dalimi. Visgi pastebėtos žiniasklaidos tendencijos neprisideda prie jų įvaizdžio reabilitavimo net tuo atveju, jei tos dienos darbotvarkė Seime nepasiūlo nieko neigiamo. Jeigu žurnalistams yra suteikiama toji galia formuoti parlamentarų įvaizdį, tai pastarasis iš gautų rezultatų labiausiai yra sietinas su šalyje vykstančiomis dramomis, sensacijomis ar negatyvumu. Sekli informacijos pateikimo situacija nekuria patikimos erdvės prasmingai visuomenės diskusijų darbotvarkei nustatyti. Dialogas tarp valdžios ir visuomenės ne tik kad nekuriamas, bet ir savotiškai stabdomas, gal net atvirkščiai, skatinamas masinis nepasitikėjimas politika ir valdžia.

Tyrimą atliko Vilniaus Universiteto Analitinės žurnalistikos magistrantūros studijų programos  studentai. Vadovas prof. dr. Andrius Vaišnys

Susiję

Muzikos žurnalistika Lietuvoje – nišinė ir tuo patenkinta

Ką skaitai – tą manai apie… imigrantus

Televizijos žavesys ir skurdas