Sportininkų ir žurnalistų rungtynės: kas laimės?
Laikai, kuomet sportininkus ir žurnalistus siejo stipri draugystė, kuomet sportas buvo ir kova už Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, tolsta. Šiandien mažiau žurnalistų gieda ditirambus sportininkams, o sportininkai nebegali būti tikri, jog apie juos viešai bus kalbama tik gerai. XXI amžiuje informacijos apie sportą – neaprėpiami srautai. Kaip pasikeitė sportininkų ir žurnalistų santykiai?
„Kokia gali būti laisvė, jei tau net neleidžia to daryti“, – apie buvusį sporto žurnalistikos badą pasakojo V. Mačiulis. (Delfi.lt nuotr.) Žurnalistai užduoda klausimus, kurie nepriimtini sportininkams, o sportininkai atsako taip, kaip netinka žurnalistams. Šiandien tokia situacija tipiška. Belieka nepatenkintiems sportininkams įbrukti kamerą, mikrofoną, kompiuterį ir išsiųsti dirbti žurnalistinio darbo, o žurnalistus paleisti į aikštelę – žaiskite taip, kaip žinovų tonu aiškinate.
Žiniasklaidos (ne)priklausomybė
Pirmasis lietuviškas leidinys apie sportą „Lietuvos sportas“ pradėtas leisti nuo 1922 m. Tai buvo sporto žurnalistikos pradžia, ant kurios pamatų ėmė kurtis dabartinė sporto žurnalistika.
Dar prieš Lietuvai tampant nepriklausoma, iniciatyvos ėmėsi sporto žurnalistas, „Krepšinio pasaulyje“ laidos įkūrėjas, autorius ir vedėjas Vidas Mačiulis. 1979 m. jis, Kauno sporto halėje, prieš rungtynes, leisdavo 20 minučių trukmės garso įrašus, vadintus „Time out‘ais“. Juose buvo galima išgirsti interviu su krepšininkais bei treneriais. „Tai buvo atgaiva. Į sporto halę žmonės rinkdavosi anksčiau, kad galėtų paklausyti, ką kalba krepšininkai“, – apie „Time out‘us“ pasakojo V. Mačiulis. Žurnalistas tokiu būdu siekė įkvėpti krepšininkus kovoms. Žiūrovų daugėjo, stiprėjo palaikymas. Kilo tiek žiūrovų, tiek žaidėjų entuziazmas.
Praėjusio amžiaus devintame dešimtmetyje su vienu kolega, o geriausiu atveju dviem, V. Mačiulis darydavo trumpas spaudos konferencijas su Kauno „Žalgirio“ krepšininkais. „Rungtynių rezultatą paskelbdavo, bet niekas ko nors plačiau ir išsamiau nei parašydavo, nei parodydavo. Kokia gali būti laisvė, jei tau net neleidžia to daryti“, – apie sporto žurnalistikos badą pasakojo V. Mačiulis.
Prasideda Sąjūdžio iniciatyvos. Lietuvoje bunda žiniasklaidos laisvė. Bet jai dar daug laiko prireiks subręsti. V. Mačiulis pasakojo asmeninę patirtį: „Padarau interviu su dešiniaisiais. Aha, matai – Mačiulis konservatorius. Kitą dieną pakalbinu Algirdą Brazauską, tai aš jau komunistas.“ Žmonės greitai padarydavo netinkamas išvadas. Dar nesuprasdavo, koks yra žurnalisto darbas.
Sporto žurnalistas – (ne) ekspertas
Kurdamas laidą „Krepšinio pasaulyje“ V. Mačiulis pajuto tikrąją laisvę: „Darai, kaip nori ir su kuo nori. Bet kiekvienas žurnalistas turi turėti savo užtvarą. Jis pats turi žinoti, kas galima, kas ne. Aš negaliu vertinti ar kritikuoti vieno ar kito krepšininko. Aš laisvę turiu, bet kartu ir neturiu, nes aš turiu sąžinę. Aš tada būnu kaip užrašytojas.“
2012 m. rudenį įkurto sporto naujienų portalo „SportIN.lt“ ir šių metų vasarį prekybos vietų lentynose pasirodžiusio sporto žurnalo „SportIN“ vyriausiasis redaktorius Julius Bliūdžius mano, kad geriausi sporto ekspertai, galintys pateikti savo įžvalgas, yra patys žurnalistai: „Rašydamas kritiką tu negali įžeidinėti, bet, manau, kad sporto žurnalistas ir yra sporto specialistas, ekspertas, žinovas. Kas daugiau domisi, seka?“
Baigiasi rungtynės ir žurnalistas skuba skambinti buvusiam sportininkui – ekspertui. „Vakarų šalyse pats žurnalistas imtų ir parašytų, ką jis galvoja. Daug sportininkų neseka kitų lygų, kiek patys žurnalistai. Čempionatų ir rungtynių yra labai daug. Pas mus yra taip neįprasta ką nors parašyti savo, nes tuoj pasipiltų komentarai“, – J. Bliūdžius išryškino, jo nuomone, keistą lietuvišką bruožą.
Europos kiokušin karatė čempionė, „SportIN“ direktorė Rita Pivoriūnaitė sutinka su J. Bliūdžiumi – sporto ekspertas gali būti ir pats sporto žurnalistas. Kita vertus, R. Pivoriūnaitė pažymi, kad Lietuvoje daugiausia tik krepšinio ir futbolo žinovų, todėl jai, kaip kitos sporto šakos atstovei, sunku priimti kritiką iš žurnalisto, kuris toje srityje mažai ką turi pasakyti.
Futbolo klubo Vilniaus „Žalgiris“ saugas Deividas Šemberas pripažįsta, kad Lietuvoje tikrai yra sporto žurnalistų, kurie specializuojasi tam tikroje sporto šakoje ir daugiau išmano bei žino negu esamas ar buvęs sportininkas, treneris. „Tik sporto žurnalisto nuomonė gali pasirodyti subjektyvesnė, o buvusio sportininko ar trenerio objektyvesnė“, – apie sporto ekspertus samprotavo D. Šemberas.
Kritika sporte netoleruojama
Sporto žurnalistas Gediminas Reklaitis šiuo metu rašo sporto temomis „IQ“ žurnalui bei komentuoja sporto rungtynes „Viasat Sport Baltic“ kanale. Žurnalistas neapsiriboja tik informacine sporto žiniasklaidos funkcija. Jis analizuoja, kritiškai vertina procesus, ieško problemų sprendimo būdų. Jo nuomone, tai ir turėtų daryti sporto žurnalistas. Toks žurnalisto darbas ir pareiga. Tačiau tai supranta ne visi.
Praėjusių metų rugsėjį, vykstant Europos vyrų krepšinio čempionatui, svetainėje „Basketnews.lt“ paskelbta G. Reklaičio nuomonė apie tuometinę Lietuvos vyrų krepšinio rinktinę. Anot žurnalisto, Lietuvos krepšininkai Slovėnijoje jautė baimę, įtampą, buvo susikaustę. Komanda nesijautė tvirtai ir vieningai. Tai pastebėjo daugelis, o G. Reklaitis apie tai parašė. Ir papylė kritikos vyriausiajam treneriui Jonui Kazlauskui.
„Žmonės nemoka priimti kritikos. Galvoja, kad kritikuoji juos kaip asmenis. Nekritikavau J. Kazlausko kaip tėvo, brolio, senelio. Net kaip trenerio nekritikavau. Kritikavau jo pasirinkimus. Rašiau apie psichologinį rinktinės mikroklimatą, vieningumo nebuvimą. Komanda tapo vieninga tik po pirmo etapo“, – savo požiūrį į kritiką pasakojo G. Reklaitis.
„Kiekvienas turi nuomonę ir gali ją išsakyti, tačiau kritika sporto žurnalistikoje turi turėti ribas. O sunku pasakyti, kur tos ribos. Reikia jausti“, – mąsto D. Šemberas
Žurnalistas spėlioja, galbūt Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės žaidimas pagerėjo po pažertos kritikos, galbūt krepšininkai pasikalbėjo tarpusavyje, išsiaiškino nesutarimus, tapo vieningesni. Profesionalumo ir pajėgumo rinktinei netrūko. Trūko tik geresnės psichologinės aplinkos.
„Jeigu mano kritika prie to prisidėjo bent dviem procentais ir jie pagaliau išsikalbėjo, išsiaiškino, pradėjo žaisti, tada aš galiu būti pats kalčiausias toje istorijoje ir amžinai nekenčiamas J. Kazlausko ar dar ko nors. Aš noriu būti žurnalistas, noriu išsiaiškinti priežastis“, – taip savo kritiškus straipsnius gina G. Reklaitis.
Įvairiose gyvenimo srityse lygiuojamės į Vakarų valstybes. Šiuo atveju irgi galime žvilgterėti kairėn. „IQ“ sporto žurnalistas G. Reklaitis pasakoja: „Užsienio klubai skrenda į rungtynes su sportininkais vienu lėktuvu, kalbasi, žaidžia kortomis, šypsosi. Komanda išvykoje pralaimi. Žurnalistai parašo kritikuojančius straipsnius su pagrįstais argumentais. Namo sportininkai ir žurnalistai vyksta kartu. Jau vienas kitam nebesišypso, kortomis nežaidžia, nes po pralaimėjimo nėra nuotaikos. Bet kitą kartą, kai sportininkai ir žurnalistai skrenda į kitas rungtynes, vėl būna kortos ir šypsenos. Taip yra, nes jie supranta, jog žurnalistai dirba savo darbą, sportininkai – savo.“
V. Mačiuliui, G. Reklaičiui ir J. Bliūdžiui teko patekti į situacijas, kai sporto atstovas, su kuriuo žurnalistas palaikė draugiškus santykius, supyko dėl kandesnių išsakytų ar parašytų žodžių.
Kiokušin karatė atstovės R. Pivoriūnaitės paklausiau, kodėl Lietuvos sportininkai taip jautriai reaguoja į kritiką: „Kai atsiliepiama neigiamai, tai sportininkas stengiasi tos nuomonės nepriimti, nes ir taip daug girdi pastabų, komentarų.“
Futbolininkas D. Šemberas apie kritikos problemą pasakojo: „Aš manau, tai nėra problema. Tai tiesiog atskirų žurnalistų nuomonė ir noras parodyti gerą išmanymą sporto srityje naudojantis per didele saviraiška. Kiekvienas turi nuomonę ir gali ją išsakyti, tačiau kritika sporto žurnalistikoje turi turėti ribas. O sunku pasakyti, kur tos ribos. Reikia jausti.“
Apie sportininkų ir žurnalistų draugystės ryšius kalbėjausi ir su leidinio „SportIN“ vyriausiuoju redaktoriumi J. Bliūdžiumi. Jis tai laiko viena didžiausių blogybių. Kaip ir kitose žiniasklaidos srityse, gaudamas ir apdorodamas informaciją žurnalistas turi nepamiršti etikos ir pagarbos. Elgtis taip, kad būtų galimybė šaltinį ne kartą panaudoti, tačiau į draugystes geriau nesivelti. „Sportininkams tavęs, kaip žurnalisto, reikia tada, kai jam sekasi. Kai jiems nesiseka, tu tada nereikalingas arba reikalingas, kad kažką užglaistytum. O žurnalistui sportininko nesėkmė yra dar geresnė medžiaga rašymui“, – žurnalisto gyvenimo tiesas dėstė „SportIN“ redaktorius.
Kiokušin karatė Europos čempionė R. Pivoriūnaitė sako, kad sportininkui yra naudinga turėti draugą sporto žurnalistą, tačiau žurnalistui, turinčiam draugą sportininką, kritikuoti jo veiklą yra sunku. Pasak R. Pivoriūnaitės, sportininkas ir sporto žurnalistas netaps labai gerais draugais. „Sportininkas supranta, kad žurnalistai dažniau nori įgelti, negu kažką gera padaryti, tai geriau turėti draugą, kuris bent mažiau įgels“, – tokia kiokušin karatė atstovės nuomonė apie sportininkų ir sporto žurnalistų draugystę.
Bendradarbiavimo stoka
Anot „IQ“ sporto žurnalisto G. Reklaičio, Lietuvoje trūksta sportininkų ir žurnalistų bendradarbiavimo. Sportininkai kankinasi duodami interviu sporto žurnalistui. „Kaip vertinate rungtynes?“, „kodėl pralaimėjote?“, „dėl ko laimėjote?“ Sporto žurnalistą krečia šiurpas išgirdus „viskas buvo normaliai“, „buvo ne mūsų diena“, „laimėjome tik dėl to, kad esame komanda“. Visgi – kur rasti aukso viduriuką, kad abi pusės būtų patenkintos?
„Sportininkai yra atsargūs. Jie turi savo standartines frazes, kuriomis atsakinėja į klausimus. Bet aš suprantu žurnalistus, nes jiems yra visiškai neįdomūs sausi ir paprasti atsakymai. Iš kitos pusės, žurnalistas turėtų sugebėti iš sportininko ištraukti atsakymą. Bet, be abejo, sportininkai galėtų būti šiek tiek atviresni“, – apie ne pernelyg atvirą žurnalistų ir sportininkų bendravimą kalbėjo R. Pivoriūnaitė.
„Žurnalistams iš šabloniškų pasisakymų yra sunku ką nors parašyti ir natūralu, kad jie kažką prideda, kad straipsnis būtų įdomesnis, – savo nuomonę dėstė futbolininkas D. Šemberas, – norėtųsi, kad profesionaliau dirbtų žurnalistai, ir patys sportininkai profesionaliau atsakytų. Kai sportininko šabloniškai paklausia, tai jis šabloniškai ir atsako. O jei tas klausimas būtų užduotas žymiai įdomiau, tai, manau, ir sportininkui, ir sporto specialistui būtų įdomiau apie tai pašnekėti ir kitiems išgirsti jo nuomonę“, – problemos sprendimo būdą, nors ir sunkiai įgyvendinamą, siūlo „Žalgirio“ futbolininkas.
„Sportininkams tavęs, kaip žurnalisto, reikia tada, kai jam sekasi. Kai jiems nesiseka, tu tada nereikalingas arba reikalingas, kad kažką užglaistytum. O žurnalistui sportininko nesėkmė yra dar geresnė medžiaga rašymui“, – sako J. Bliūdžius.
J. Bliūdžius pametėjo idėją, jog būtų pravartu įstaigose, kur ruošia sportininkus, įvesti kursą, kurio metu sportininkus mokytų bendrauti su žiniasklaida. Anot jo, sportininkai žinotų, kaip tinkamai atsakyti į žurnalistų pateikiamus klausimus, suprastų sportininko ir žurnalisto profesijos principus. Kiokušin karatė atstovė R. Pivoriūnaitė sutinka su tuo, kad dažnai sportininkai neturi ką atsakyti žurnalistui: „Čia niekas nekaltas, patys sportininkai turi suprasti, kad kartais galima ir knygų paskaityti, ne tik į sporto salę nueiti.“
J. Bliūdžiaus nuomone, yra lietuvių sportininkų, kurie išsiugdė profesionalumą visomis prasmėmis – jie ir aikštelėje ir už aikštelės ribų, bendraudami su žiniasklaida, yra profesionalai: „Bet Lietuvoje yra tokių sporto šakų atstovų, kurie, atrodo, gyvena laikotarpyje prieš 30 metų ir vis dar galvoja, jog žiniasklaidos darbas yra rašyti tik gražius, net pagražintus ir teigiamus straipsnius.“
Sportininkas nečiups kameros, mikrofono, neuždavinės klausimų, nerinks informacijos, nerodys, nerašys. Žurnalistas nebėgs į aikštelę ir nežais taip puikiai, kaip kiti sportininkai neva nesugeba. Šių profesijų atstovai ir toliau dirbs savo darbą. Tik ar ateis diena, kai tiek žurnalistai, tiek sportininkai supras ir perpras vienas kitą? Abiems „komandoms“ yra kur tobulėti.
