Objektyvumas — pernelyg sudėtingas dalykas, kad jį būtų įmanoma užtikrinti vienu metodu. O taikomas paraidžiui ir mechaniškai, abiejų pusių išklausymo metodas gali tapti tiesiu keliu į neobjektyvią žurnalistiką.

Vienas smulkus pavyzdys. Nebe pirmus metus žurnalistai praneša visuomenei apie gyventojų, besiteisiančių su vienu iš komercinių bankų, rengiamas akcijas, kuriomis buvę banko klientai siekia atkreipti visuomenės dėmesį į šį ginčą ir savo ryžtą apginti savo interesus.

Siekdami informuoti skaitytojus apie kiekvienos iš ginčo pusių pozicijas, visi apie tai rašantys žurnalistai patiria panašių keblumų. Nelengva net pavadinti konflikto šalis. Parašyti, kad piketuojantys žmonės „yra įsitikinę“, kad nukentėjo, arba „save laiko“ nukentėjusiais, nėra išeitis, nes būtent tokia yra banko pozicija teisminiame ginče — kad buvę klientai tik mano esą nukentėję, nors iš tikrųjų tokie nėra.

Žurnalisto užduotis būtų parenkant žodžius nesusitapatinti nė su viena iš ginčo pusių, tačiau taip pat neįsijausti į teisėjo vaidmenį.

Šališkumo galima išvengti dėmesį sutelkiant į ginčo apibūdinimą. Visuomenę svarbu informuoti, kad buvę banko klientai yra pasiryžę teisme įrodyti, kad buvo apgauti. Reikia akcentuoti ne psichologinę gyventojų būklę (įsitikinę, save laiko), o poziciją, verbalinį (retorinį) veiksmą: teigia, ketina įrodyti ir panašiai.

„Išklausant“ banko atstovus (t. y. persakant, cituojant jų pareiškimus) labai svarbu neperimti jų naudojamų, siūlomų ir pageidaujamų interpretacinių kategorijų. Pavyzdžiui, pranešant apie banko nuomonę, kad gyventojų piketas esąs spaudimas teismams, labai svarbu pabrėžti, kad tai banko pasirinktas apibūdinimas: banko atstovas pavadino gyventojų veiksmus „spaudimu teismams“.

Bankas suinteresuotas, kad pranešime visuomenei apie teisminį ginčą būtų cituojama banko teikiama įvykių interpretacija. Turint galvoje šį interesą, verta iškelti klausimą, ar išvis verta cituoti banko aiškinimus apie tai, kas nutiko. Vargu ar žurnalistas, informuojantis visuomenę apie konkretų mažo rezonanso įvykį — žmonių piketą — turi galimybę atlikti nuodugnų ir kompetentingą banko veiklos tyrimą. Neabejotina, kad visa, ką sako bankas, yra suderinta su banko interesais, todėl negalima tikėtis, kad banko teikiamas įvykių aiškinimas yra vertingas informaciniu požiūriu.

Žurnalistai, vaizduodami bankų klientus kaip rizikos neapskaičiavusius „asilus“, iš esmės solidarizuojasi su stipresniąja ginčo puse.

Banko teikiama įvykių finansinė interpretacija visiškai nereikšminga norint susidaryti objektyvesnį vaizdą, nes ji nieko nepaaiškina, o tėra banko mėginimas įpiršti tam tikras interpretacines kategorijas ginčui apibūdinti. Jei žurnalistas ar redaktorius nori finansinio ekspertinio situacijos ar ginčo įvertinimo, jie turėtų kreiptis į „trečiuosius asmenis“, nepriklausomus ekspertus, nesusijusius su bankininkystės sektoriumi, ir paprašyti labai konkretaus banko teiktos paslaugos apibūdinimo.

Delfi.lt žinutėje apie piketą gausiai cituojama viena iš ginčo šalių — piketuojantys buvę banko klientai. Antraštė — atitinkama: „Buvusi DNB klientė: ieškojo asilų, viena iš jų buvau aš“. Jau vien iš antraštės akivaizdu, kad tokia žurnalistinė taktika lemia dviprasmybę: cituojama pašnekovė „ant savęs pasisako“, ji tarsi patvirtina banko poziciją, kad nukentėję klientai — lengvabūdžiai, nemoką apskaičiuoti rizikos.

Buvusių banko klientų pasirinkimas apibūdinamas tokiais žodžiais kaip „susiviliojo“, „įsitikinę“. Cituojami buvusios klientės žodžiai: „jaučiuosi stipriai apgauta“. Tokiomis retorinėmis priemonėmis tik sustiprinamas įspūdis, kad klientai linkę apsigauti ir gyvena iliuzijų pasaulyje.

Dauguma žinučių baigiamos pacituojant banko atstovų poziciją — taip sukuriamas įspūdis, kad galutinis žodis priklauso bankui arba kad rašinio išvados sutampa su banko nuomone.

Žurnalistai noriai cituoja banko aiškinimą, kodėl Norvegijoje vykusių analogiškų teismo procesų, kuriuos laimėjo nukentėję banko klientai, negalima lyginti su Lietuvoje vykusiais ir vykstančiais teismo procesais. Pabaigti žinutę tokia citata, suteikiant tribūną banko ryšių su visuomene atstovams, o kartu suteikiant galutinį žodį bankui, yra nedovanotinas žurnalistinis riktas.

Kauno.diena.lt žinutėje akcentuojamas piketo dalyvių „piktumas“: „Pirmadienį šalia K. Kalinausko gatvėje įsikūrusios Norvegijos ambasados susibūrė keliolika piktai nusiteikusių gyventojų.“ Ir čia kalbama apie gyventojų „susigundymą“ banko pasiūlymu. Itin nerangiai persakoma piketo dalyvių šneka: pavyzdžiui, rašoma, kad dalyvis „Romas piktų žodžių banko atstovams negailėjo ir tvirtino besijaučiantis apgautas“. Greičiausiai piketo dalyvis sakė esąs apgautas, tačiau žurnalistas pasistengė atsiriboti nuo Romo nuomonės kiek įmanydamas labiau. „Tvirtino besijaučiantis apgautas“ reiškia, kad jis bandė įtikinti, jog jaučiasi apgautas, nors akivaizdu, kad Romo interesas yra įtikinti, kad jis buvo apgautas.

Toks atsiribojimas atlieka dalyvių pasisakymų nuvertinimo funkciją. „Kauno dienos“ žurnalistas neslepia ir savo skeptiškumo dėl buvusių klientų veiksmų: „Romas su banku „kovoja“ jau trejus metus“. „Kovoja“ su kabutėmis: taip sukuriama dviprasmybė, nes čia tarsi cituojamas pašnekovo pasirinktas žodis, bet kartu signalizuojama, kad ta kova esanti išgalvota.

Tačiau cituodamas ir persakydamas banko poziciją, žurnalistas kažkodėl nesijaučia įtikinėjamas ir nesigriebia jokių retorinio atsiribojimo priemonių. Banko pranešimas gausiai cituojamas žinutės pabaigoje, taigi — pateikiamas kaip išvados arba „galutinis žodis“, autoritetingai apibendrinantis žinutėje nutapytą pikto, iracionalaus, „susigundžiusio“ gyventojo portretą: „mes kategoriškai nesutinkame su nepagrįstais kai kurių itin solidžią finansinę, investicinę ar gyvenimiškąją patirtį turinčių asmenų reikalavimais panaikinti sutartis vien tik dėl nepasitenkinimo, kad jų pasirinktas investavimo būdas neatnešė pageidaujamo rezultato.“

Pačioje pabaigoje priduriamas sakinys apie tai, kad „vienintelis vyraujantį akcijų paketą turintis akcininkas yra Norvegijos Karalystės Vyriausybė“, bet skaitytojams paliekama spėlioti, ką tai reiškia ir kuo tai svarbu šiuo atveju.

Nacionalinio transliuotojo tinklavietėje paskelbtos žinutės pavadinime buvę banko klientai apibūdinti kaip „nepatenkinti“, čia vėl aptinkame žodį „susigundę“. Jau antrame sakinyje puolama cituoti banko aiškinimą, kad jis „nenorėjęs klaidinti tyčia“. Žmonių veiksmui nusakyti pasirinkta melodramatiška retorika: „Keliolika žmonių širdgėlą dėl neteisybės antradienį liejo priešais banką“. Tokia retorika kuriamas įspūdis, kad visuomeninė akcija atlieka terapinę funkciją, jos dalyviai nori pasidalinti skausmu. Įtaigaujama, kad veiksmo esmė — ne interesų ar teisių gynimas argumentais ir visuotinai pripažintais būdais, o „išsiliejimas“ ar pasiguodimas dėl nesėkmės.

Cituojant piketo dalyvių pasisakymus ir šioje žinutėje dedama daug retorinių pastangų atsiriboti nuo nukentėjusiųjų nuomonės: „Mat bankui esą nerūpėjo žmonių pajamos“. Tuo metu banko nuomonė cituojama ištisai, niekaip neatsiribojant: „Noriu pabrėžti, kad visi iki šiol įvykę teisminiai procesai patvirtino, kad bankas tyčia klientų neklaidino…“, — sakė banko DNB atstovas spaudai Andrius Vilkancas.“ Šia citata žinutė apibendrinama.

Keista, kad žurnalistai, rašydami apie šias piliečių akcijas, visiškai nesinaudoja teismo verdiktu šia tema, taip pat Vertybinių popierių komisijos (VPK) išvadomis. Teismas konstatavo, kad bankas neatliko pareigos tinkamai informuoti klientus apie riziką. Anot VPK išvadų, bankas galėjo piktnaudžiauti investuotojų pasitikėjimu.

Lrytas.lt žinutė šia tema išsiskiria tuo, kad abiejų pusių išklausymo principas čia pritaikytas visiškai mechaniškai: vienas sakinys — apie vieną iš ginčo pusių, antras — apie antrą, taip parašyta visa žinutė. Tačiau pavadinimas nė nepretenduoja į nešališkumą — jame skelbiamas verdiktas: „Rizikos neapskaičiavę DNB klientai teisingumo reikalavo prie Norvegijos ambasados“. Tokiu pavadinimu žiniasklaidos priemonė solidarizuojasi ir tapatinasi su banko pozicija ir ją pateikia kaip fakto konstatavimą: „klientai neapskaičiavo rizikos“.

Pusių nuomonės, nors ir cituojamos „po lygiai“, perteikiamos tendencingai, nes piketuojančiųjų žodžiais nusakoma, kaip banko paslauga (jiems) atrodė, o banko žodžiais — kokia ji „buvo“ (suprask — „iš tikrųjų“). Bankui tenka galutinis žodis ir lrytas.lt pranešime.

Žinutė baigiama dviprasmiškomis DNB banko Lietuvoje vadovo pastabomis apie tai, kad „Lietuva vis dar yra savotiškame išsivalymo procese su kuprine liūdnų istorijų.“ Tokiu apibendrinimu sustiprinamas įspūdis, kad aptariamoji istorija suvoktina kaip „bėdų turgaus“ siužetėlis, kurio veikėjai (banko klientai) yra nesėkmių ir vargų nuliūdinti žmonės („Lietuva“) „išsivalymo procese“ (kad ir ką tai reikštų).

Keista, kad žurnalistai, rašydami apie šias piliečių akcijas, visiškai nesinaudoja teismo verdiktu šia tema, taip pat Vertybinių popierių komisijos (VPK) išvadomis. Teismas konstatavo, kad bankas neatliko pareigos tinkamai informuoti klientus apie riziką. Anot VPK išvadų, bankas galėjo piktnaudžiauti investuotojų pasitikėjimu.

Skaitytojai neinformuojami, kad VPK negalėjo taikyti poveikio priemonių šiam bankui tik dėl suėjusio senaties termino. Nepateikiama informacija apie banko pralaimėtas bylas.

Įvykis traktuojamas izoliuotai, kaip koks kriminalinės kronikos siužetas arba susijęs su nelaimingu atsitikimu. Žurnalistai praleido progą informuoti skaitytojus apie bankų paslaugoms taikomus reikalavimus, jų veiklą reglamentuojančią tvarką ir būdus, kuriais bankų klientai gali ginti savo interesus.

Nė vienas iš rašiusiųjų nepasivargino pateikti skaitytojams originalų siūlytosios banko paslaugos aprašymą bei pakomentuoti ar pacituoti ginčijamus banko ir klientų sutarčių punktus. Tokia informacija galėtų būti naudinga skaitytojams, turintiems reikalų su bankais.

Kai viena iš pusių, kurias reikia „išklausyti“ (pacituoti, perteikti poziciją), yra bankas (ar kitas juridinis asmuo), klasikinės objektyvumo taisyklės negalima taikyti mechaniškai, t. y. tiesiog „po lygiai“ pacituoti abiejų pusių argumentus. Siekiant objektyvumo būtina atsižvelgti į nevienodą šalių svorį ir į tai, kad banko teikiami terminai ir kategorijos yra hegemoniško diskurso dalis.

Hegemoniškas diskursas — tai retorinis ir institucinis procesas, kurio tikslas — įtvirtinti vyraujančią neoliberaliąją ideologinę perspektyvą kaip savaime suprantamą ir akivaizdžią. Viena iš šio diskurso ideologemų yra visuomenės atomizmas: visuomenė vaizduojama kaip nepriklausomų, nesusijusių ir laisvų vienodo svorio individų rinkinys. Su atomizmu susijęs komercinis (rinkos dalyvių) individualizmas: anot šios sampratos, visi, pavyzdžiui, bankai ir jų klientai, yra lygūs ir laisvi sandorių dalyviai.

Žurnalistai, vaizduodami bankų klientus kaip rizikos neapskaičiavusius „asilus“, iš esmės solidarizuojasi su stipresniąja ginčo puse, nes perima jos interpretacines kategorijas ir šiuo būdu prisideda prie atomizmo ideologijos sklaidos bei pilietinių iniciatyvų nuvertinimo, kuriuo suinteresuoti stambūs komerciniai subjektai.

Iš cituotų pavyzdžių matyti, kad žurnalistai netaiko net paprasčiausių būdų išvengti tokio šališkumo.

Susiję

„Mirtimi pasibaigusi meilė” arba „Jų meilė taip liepsnojo, kad sudegino juos pačius”

Susitikimas su žurnalistais, priverstais tapti karo pabėgėliais

Žiniasklaida per savaitę