2014-11-05

Apie lėlininką ir jo gyvenimą

Pritūpiau ant suoliuko šalia garsiojo Druskininkų miesto fontano ir skambant man niekada negirdėtos lietuviškos dainos žodžiams „Oi palauk mergužėle…“ laukiau ne mergužėlės. Laukiau vyruko, pažadėjusio papasakoti man apie savo neįprastą verslą.

Robertui ant kelių – jo rankų darbo lėlės. Autorės nuotr.

„Ar galėtume kreiptis vienas į kitą ne kreipiniu jūs, o – Tu?“ – taip pradėjau pokalbį, nes atviras bendravimas prasideda nuo atsipalaidavimo, pasitikėjimo pašnekovu ir vis dėl to, ne toks jau didelis tas mūsų metų skirtumas.

Pastebėjus, kad ant diktofono ekranėlio nukrito pora lietaus lašiukų išsitraukiau mėlyną skėtį, o lėles, gulėjusias maiše, šalia mūsų, pastūmėm po suoliuku. Taip 29 metų Robertas Šimonis kiekvieną dieną praleidžia su adata ir siūlu klijuodamas lopą prie lopo, paišydamas akis ir nosis. Robertas pina mažiems žmogeliukams vyžas, audžia mažoms moterėlėms sukneles, kimšdamas į jas medžiagą, taip nuliedamas kiekvienai lėlei kitą figūrą ar formą.

Nesu materialistas, bet mėgstu komfortą

Geriausi pasaulio lėlininkai yra vyrai. Autorės nuotr.

Atrodytų, kad gaminti lėles, mokėti tvarkytis su audiniais ir paskirti didžiąją laiko dalį vien tik šiai veiklai, reikia būti baigus bent dizaino kolegiją ar ką kitą, susietą su menu, tačiau Robertas studijavo visai kitokius mokslus. Prieš ketverius metus į Druskininkus grįžęs lėlininkas antraisiais savo namais galėjo laikyti Vilniaus universiteto Filosofijos fakultetą, kuriame baigė filosofijos bakalauro studijas ir beveik pasiekė tos pačios programos magistro laipsnio aukštumas, tačiau paskutinio taško magistro studijose dar nepadėjo.

Robertas serga cerebriniu paralyžiumi. Nuo gimimo pažeistos smegenų dalies trauma iš pradžių Robertą vertė sėdėti invalido vėžimėlyje, o vėliau vaikščioti tik su ramentais. Dėl negalios vaikinas turi nedarbingumo pažymėjimą, uždarantį duris į beveik visas darbovietes.

Studijuodamas ir gaudamas neįgaliesiems skirtą pašalpą, universiteto išmokas ir dirbdamas pagal individualią veiklą druskininkietis galėjo laisvai išsiversti, tačiau baigęs studijas ir gavęs vis mažiau užsakymų grįžo namo, po tėvų stogu, nes vien tik iš pašalpos išgyventi buvo sunku.

„Kai susidūriau su asmenine finansine krize, teko nuspręsti ar aš susispaudęs bandau likti Vilniuje, ar pasinaudoju galimybe grįžti į gimtąjį miestą, pas tėvus,“ – pasakojo R. Šimonis. Kad ir kokie gražūs būtų Druskininkai, kad ir kiek jų parkuose žydėtų fontanų, poilsio namuose trepsentų lankytojų, o ežerų pakrantėse poilsiautojus viliotų šiltas smėlis, Vilnius didžiąją dalį jaunimo iš kitų miestų traukia įvairesne pramogų gausa, naktiniu gyvenimu ir sostinės statusu. Tad ir Robertą palikti studijų miestą privertė ne širdis, o protas.

Kiekvienas darbas puošia

Pro nerimto lietaus debesis prasiskverbė saulės spinduliai. Skėtis buvo šiaip ne taip suskleistas, lėlės ištrauktos iš po suoliuko, o aš spėjau pagalvoti, apie gražesnes Roberto ir jo sijonuotų, ir saguotų draugų nuotraukas.

„Vilniuje gyvendamas aš turėjau draugę dizainerę ir kad praleisčiau su ja daugiau laiko, pagalvojau, kad reikia man lankyti jos rengiamus siuvimo kursus,“ – kaip išmoko siuvimo amato pasakojo Robertas. Kad siuvimo mašina, adata, dažymas ir audiniai yra moterų kasdienybė, mano nemaža visuomenės dalis, dėl to R. Šimonis susilaukdavo ir tebesulaukia kandžių replikų, girdi, tai ne vyrų darbas. Stereotipų sekėjams ir aplinkinių nuomonių medžiotojams lėlininkas turi vieną atsakymą, kurį per mudviejų pokalbį girdėjau porą kartų. „Aš tiesiog nekreipiu į tuos žmones ir į jų pasakymus dėmesio, ir manau, kad kiekvienas darbas vyrą puošia, jeigu tik tas darbas atneša jam pinigus. Ir jeigu tu jautiesi gerai jį darydamas, tai nesvarbu, kas ką sako“, – sakė Robertas, pridūręs, jog geriausi pasaulio lėlininkai yra kaip tik – vyrai.

Joniukas su baltų siūlų kupeta ant galvos. Autorės nuotr.

„Pas močiutę po stalu gulėjo labai sena mano prosenelės siuvimo mašina, amerikiečių gamybos „Singer“. Aš pasiėmiau ją ir pradėjau ieškoti šablonų, tiesiog elementariai kilo mintis. Visagalis internetas padėjo man rasti šablonus ir pabandžiau siūti“, – siuvimo mašinos funkciją – siūti, mėtant adatėlę į audinį ir iš jo, Robertas prilygina magijai, – „visada man ta didžiausia magija iki šiol išlikus, kai adata įlendą į audinį, išlenda ir jau susiūta. Pradėjau siūti, siuvi, žiūri – atsipalaiduoji emocinių atžvilgiu, tampi ramus, laimingas.“

Po to, kai vaikinas suprato, kad siūti jam sekasi visai neblogai, sulaukė draugo pasiūlymo įdėti porą nuotraukų į internetines parduotuves ir pažiūrėti, ar ką nors tai sudomins. Sulaukęs nemažai užsakymų, druskininkietis nusprendė išplėtoti skudurinių Onučių verslo idėją.

Verpėjų gatvė

Kai Druskininkų pažiba – pagal muziką šokantis fontanas, verčiantis valandą vėpsoti į vandens šou – pradėjo savo pasirodymą, mūsų pašnekesys jau buvo spėjęs įsibėgėti. Spėjau atkreipti dėmesį ir į savo pašnekovo ryškiai oranžinius marškinėlius, ir į auksinį auskarą ausyje, ir į šypsenos neslepiantį veidą.

Sugrįžęs į gimtąjį miestą buvęs filosofijos studentas dabar prisideda prie šeimos biudžeto. Mamai, netekusiai darbo, ir tėvui tapusiam vieninteliu šeimos išlaikytoju, Robertas pusę savo pašalpos atidėjo bendroms šeimos išlaidoms. „Vis tiek visi valgom iš bendro katilo“, – sako vaikinas. – „Nesu materialistas, bet mėgstu komfortą, man neskauda, kad kartais būna, kartais nebūna tų pinigų, bet kai žinai, kad jų nuolat nėra, tas man pradeda nepatikti.“

Roberto, asmens darbingumo pažymėjime yra parašyta: „Darbingumo lygis – 20 proc“. Tai reiškia, kad su tokiais procentais šansų būti priimtam į darbą beveik nėra. Tačiau skaičiai pažymėjime ir šiokia tokia būtinybė nesukliudė vaikinui įsteigti savarankiško užimtumo darbo vietą, pasisamdyti verslo konsultantą ir kreiptis į Druskininkų miesto savivaldybę su prašymu skirti patalpas ekonominei veiklai vykdyti. Nepaisant to, jog atsakymo laukti teko pusantrų metų, Vieciūnuose, Verpėjų gatvėje, jau kuris laikas netyla siuvimo mašina.

„Dėl to esu labai laimingas, mėnesio nuomos kaina yra fiksuota ir nėra didelė. Tai mane džiugina, bet patalpos mažokos – 8,5 kvadrato, tai čia, kaip juokauja mano draugas, prailgintas uošvės kambariukas. Tokiame kambariuke telpu labai sunkiai.“

Robertas Šimonis yra baigęs Vilniaus universiteto filosofijos bakalauro studijas. Autorės nuotr.

Lėlių istorijos

Mergaitė su lapeliais raštuota suknele, sagutėmis sagstytas paršelis, dramblys su užrašu ant pilvo „pirk dramblį“ ar Jonukas su baltų storų siūlų kupeta ant galvos – visi šitie dirbtuvėje gimę kūriniai turi savo istoriją: savo mėgiamą spalvą, sporto šaką ar kokį kitą užsiėmimą, kad vaikai galėtų tapatinti save su žaislu. Vis dėlto Robertas daugiausiai gamina lėlių, skirtų namų dizainui pagyvinti, dekoracijų akiai džiuginti. „Būtent interjerines lėles aš stengiuosi daryti vienetines, klientai pageidauja, kad jų lėlė būtų vienintelė ir nepakartojama. Aišku, labai sunku, kai pamatę pavyzdžius, klientai pageidauja kurių nors iš vienetinių kopijos, sako „noriu kaip to“, o tu jau ir medžiagų neturi, ir lygiai tokio paties darbo tikrai nepadarysi. Be to, gal tas žmogus kuris tokią lėlę jau įsigijo, nori, kad jo žaislas būtų vienintelis ir nepakartojamas?“

Algą išmoka tik sau

„Šiuo metu aš esu oro pūtimo direktorius, nes esu direktorius tik pats sau. Noriu būti tas, kuris tvarko popierius, išmoka atlyginimus žmonėms. Turiu tokių minčių plėstis, bet klausimas, kaip ir ką“, – sako Robertas neketinantis užsisėdėti vienoje vietoje ir žadantis išpildyti vizijas, po truputį bręstančias galvoje: bandyti rašyti įvairius projektus, teikti fotografavimo paslaugas, siūti lininius drabužius, ar netgi plėstis iki socialinės įmonės, kad galėtų į savo įmone priimti socialiai pažeidžiamus asmenis, ilgalaikius bedarbius ar neįgaliuosius.

Robertas šiuo metu taip pat yra vienas iš iniciatorių klubo „Erzon“ projekte „Esame ryšio zonoje“. Tai sveikųjų ir neįgaliųjų druskininkiečių iniciatyvinė grupė, siekianti padaryti Druskininkus geriausiu miestu ne tik sveikiesiems, bet ir neįgaliesiems. Šio projekto esmė yra sugriauti nematomas psichologines sienas tarp sveikųjų ir neįgaliųjų. Tai pirmas projektas, prie kurio rengimo prisidėjo ir Robertas. Suma skirta savivaldybės ir Europos Sąjungos programos „Veiklus jaunimas“ viršija 70 tūkst. litų.

„Aš nesijaučiu neįgalus“. Autorės nuotr.

Visada gali būti dar blogiau

Kitas žmogus, atsidūręs Roberto vietoje keiktų likimą, pasaulį ir stovėtų vietoje rankas sukryžiavęs, atsiribojęs nuo pasaulio. Paklausiau pradedančio jaunojo verslininko, ką pasakytų tiems, kurie palūžę neranda jėgų atsitiesti, kurie mano, kad sėkmė yra savarankiška ir pati pasibels į namų duris?

„Vien norėti būti sėkmingam – nepakanka, – akimirką pagalvojęs atsakė Robertas. – Išvesiu labai paprastą paralelę: sakykim, aš guliu ant lovos, esu alkanas ir noriu sumuštinio. Aš jo taip noriu, kad net pilvas gurgia, bet aš ir liksiu alkanas jei nepakelsiu savo pasturgalio, nenueisiu iki šaldytuvo ir nesusitepsiu sumuštinio“.

„Tiems, kurie praranda viltį aš visada sakau, kad visada gali būti dar blogiau! Nieko nėra nuostabesnio nei stipri valia, kuri nugali sukaustytą kūną ir sukaustytas mintis. Aš per daug savęs nelaikau neįgaliu, neakcentuoju to dalyko ir taip nesijaučiu, nes tikrai sveikas žmogus nedegina savo gyvenimo. Tikrieji neįgalūs yra tie, kurie degina savo gyvenimą: alkoholikai, narkomanai, ir tie, kurie plaukia pasroviui. Tai yra tikra žmogaus negalia. Gyvenimas įsiliepsnoja, kai leidi sau gyventi kaip tu nori – be sienų, be ribų, leidi sau svajoti. Suprantamiausia kalba pasaulyje yra entuziazmas, kai viską darai su šypsena veide, viltimi ir tikėjimu, nes tik tada pasieksi galutinį rezultatą“, – tai buvo paskutiniai žodžiai įrašyti į diktofoną. Baigę oficialųjį pokalbį – interviu laikraščiui ir aplinkui triukšmaujant vis daugiau žmonių, persimetėm dar keliais žodžiais ir draugiškai atsisveikinę pasukome kiekvienas sava kryptimi.

Žingsniuojant Vilniaus alėja saulė, taip maloniai šildžiusi pokalbio metu, pasislėpė ir prakiurus dangui teko išsitraukti skėtį. Nieko baisaus, kad lyja. Juk visada gali būti dar blogiau.