Smurto (ar net nužudymų) romantizavimas, kad ir kaip jis patrauktų skaitytoją, daro prastą įtaką plačiosios visuomenės suvokimui apie smurtą bei požiūriui į jį. Mes girdime ar skaitome, ir dažnas pajunta užuojautą ne aukai, o „nelaimingai mylėjusiam” nusikaltėliui (su kritiniu mąstymu mūsų visuomenėje vis dar prastai). Kalba formuoja diskursą, todėl daroma įtaka smurto suvokimui. Jis pateikiamas ir užsitvirtina visuomenės sąmonėje ne kaip nusikaltimas, o kaip kažkas melodramatiško, žmogaus nevaldomo, tiesiog labai stipraus jausmo išdava. Kai smurtas nuolat gretinamas su meile, dažnas ir patiki tuo nuo senovės žinomu posakiu: „Muša, nes myli”. O meilė juk gražus jausmas, tiesa? Ir, jeigu smurtas – neišvengiamas jos palydovas, tai gal verta pakentėti? Gal, išgyvendinę smurtą, neteksime ir meilės? Taip smurtas legitimuojamas ar bent jau suprantamas, kaip gal ir nemaloni, bet privaloma komplekto dalis.

Dažnai meilę, stiprius jausmus savo ginamosiose kalbose pabrėžia kaltinamųjų advokatai (o šiuos teiginius klusniai kartoja žiniasklaida). Ar tai nėra bandymas kažkaip sukelti gailestį savo ginamiesiems? Kolegė teisininkė teigia, kad tai rodo tik advokatų nekompetenciją („nusikaltimo iš aistros” sąvokos nėra Lietuvos Baudžiamajame Kodekse), todėl tai niekaip negalėtų paveikti nei ikiteisminio tyrimo, nei teismo sprendimo, tačiau kažkiek neramu, nes juk yra sąvoka „nužudymas didžiai susijaudinus”. O kas gali būti labiau jaudinančio už nelaimingą meilę ir neatsakytus lūkesčius?

Prieš keletą metų pradėjau rinkti „juodąją statistiką” – žiniasklaidos straipsnius apie moteris, nužudytas savo intymių (esamų arba buvusių) partnerių. Per metus tokių Lietuvoje atsiranda apie 20. Tai, ką perskaičiau, patvirtina ekspertų, dirbančių smurto prieš moteris srityje, teiginį – dauguma nužudymų ar pasikėsinimų nužudyti įvyksta, kai auka bando nutraukti santykius su smurtautoju (inicijuoja skyrybas ar separaciją, pasikeičia spynas ir nebeįsileidžia smurtautojo, kreipiasi į policiją ir nuosekliai laikosi savo pozicijos ar tiesiog aktyviai pasipriešina).

Smurto (ar net nužudymų) romantizavimas, kad ir kaip jis patrauktų skaitytoją, daro prastą įtaką plačiosios visuomenės suvokimui apie smurtą bei požiūriui į jį. Mes girdime ar skaitome, ir dažnas pajunta užuojautą ne aukai, o „nelaimingai mylėjusiam” nusikaltėliui (su kritiniu mąstymu mūsų visuomenėje vis dar prastai).

Kodėl taip yra, klausia tie, kurie vis dar nežino (ar iš principo nepripažįsta), kad smurtas prieš moteris yra ne šiaip sau alkoholio ar vaikystės traumų išprovokuotas elgesys. Tai mūsų (VIS DAR) patriarchalinės visuomenės nulemta nuostata, kad tikram vyrui „savo moterį reikia sutvarkyti”. Taigi, smurtas prieš moteris atsiranda dėl kontrolės poreikio. Kol smurtautojas šį poreikį patenkina, viskas vyksta įprastiniu būdu (kelionė „smurto rato” spirale). Bet kai šio poreikio patenkinimui kyla grėsmė, smurtas žiaurėja, peržengia iki tol buvusį lygį, tampa ne ribotai ir racionaliai dozuojamas, kaip buvo anksčiau. Smurtautojas elgiasi, kaip žiurkė, įvaryta į kampą – puola. Tokio puolimo pasekmė neretai būna moters nužudymas ar sunkus sužalojimas. JAV tyrėjai yra nustatę, kad smurtinių santykių nutraukimo metu tikimybė būti nužudytai padidėja net 75 procentais, o ir pats smurtas tuo metu suintensyvėja. Ar tai reiškia, kad turėtume skatinti smurtą patiriančias moteris smurtinių santykių NENUTRAUKTI? Tikrai ne, jų nutraukimas yra vienintelis būdas išsiveržti iš smurto rato. Tačiau tai reikia daryti apgalvotai, imantis visų, kiek įmanoma, saugumo priemonių, įtraukiant visas institucijas, kurios gali (ir privalo) teikti pagalbą.

Bet iš kur nukentėjusios moterys, jų artimieji ir net valstybės institucijos (neslėpkime nuo savęs, tiek policijoje, tiek Vaikų teisių apsaugos skyriuose dirba žmonės, neretai besilaikantys seksistinių pažiūrų ir neigiantys sistemines smurto prieš moteris priežastis) turėtų sužinoti, KAIP ELGTIS, kad ne tik neužaštrinti situacijos, bet ir adekvačiai ją išspręsti?

Čia grįžtu prie „juodosios statistikos” ir smurto vaizdavimo žiniasklaidoje. Matyt, per tuos 10 metų darbo smurto prieš moteris srityje mano akis tapo tokia ištreniruota, kad išsyk pastebiu visas klišes ir stereotipus, kurie, nors žurnalistų naudojami pagyvinti pasakojimams, iš tiesų sukelia neigiamą efektą – formuoja visuomenės nuomonę apie smurtą prieš moteris kaip apie įprastinį (normalų) arba netgi romantizuotą reiškinį.

Kaip teatras prasideda nuo rūbinės, taip ir straipsnis – nuo antraštės. Dažnai pranešimų/straipsnių apie smurto atvejus artimoje aplinkoje antraštės savo esme neatitinka pačių straipsnių turinio. Pavyzdys galėtų būti liūdnai pagarsėjusi „Pakruojietę teko reanimuoti, o šiaulietei prireikė šampūno”. Nors abiem atvejais rašoma apie smurtą patyrusias moteris, toks sugretinimas leidžia manyti, kad viena nukentėjo rimtai, o kitos nelaimė – menkesnė, ar kažkokia kuriozinė, o taip pat – kad kriminalinės naujienos – vieta šmaikštauti. Kitas panašaus stiliaus pavyzdys dar „šmaikštesnis“: „Bedarbis be kiaušinių mirtinai išgražino sugyventinę”.

Labai dažnai pavadinimuose bei pačiuose straipsniuose naudojami smurto eufemizmai (apie fizinį smurtą: „pakėlė ranką”, „išgražino mėlynėmis“, „auklėjo kumščiais“, apie seksualinį smurtą – „patenkino aistrą”), tai sušvelnina smurto kaip nusikaltimo pateikimą. Bene labiausiai man užkliūvanti metafora – „gavo į kailį“. Argi moteris – kailinis žvėrelis?

Suprantama, kad žiniasklaida didžiąja dalimi yra komercinė, jos tikslas – generuoti pelną, o tam reikia kuo daugiau paspaudimų, todėl ir vaikomasi aštrių, šmaikščių ar romantizuotų (dėmesį atkreipiančių antraščių ir detalių). Tačiau tuos paspaudimus galėtų atnešti ir naudinga informacija, atskleidžianti smurto artimoje aplinkoje/smurto prieš moteris priežastis bei pasireiškimo mechanizmus (kažkuriai visuomenės daliai tai, galbūt, suveiktų prevenciškai).

Dažnai smurtas pateikiamas, kaip santykių dalis (skaitytojas supras – neatsiejama), naudojami terminai: „konfliktas“ (tarsi ne vienas asmuo darytų nusikaltimą prieš kitą, o vyktų abipusė, lygiavertė kova), sangrąžinė forma „mušasi“ (sukelia tą patį dviejų kovojančių pusių įvaizdį). Iliustracijos straipsniams taip pat ne visada parenkamos tinkamai. Blogiausias to pavyzdys, kai prie straipsnio apie seksualinę prievartą publikuojama seksualizuota pusnuogės moters fotografija. Iš stilistinių priemonių dažnai naudojama neveikiamoji rūšis: „buvo užpulta/sumušta/išžaginta“, neminint kaltininko, o taip dėmesys nuo nusikaltėlio perkeliamas į auką.

Suprantama, kad žiniasklaida didžiąja dalimi yra komercinė, jos tikslas – generuoti pelną, o tam reikia kuo daugiau paspaudimų, todėl ir vaikomasi aštrių, šmaikščių ar romantizuotų (dėmesį atkreipiančių antraščių ir detalių). Tačiau tuos paspaudimus galėtų atnešti ir naudinga informacija, atskleidžianti smurto artimoje aplinkoje/smurto prieš moteris priežastis bei pasireiškimo mechanizmus (kažkuriai visuomenės daliai tai, galbūt, suveiktų prevenciškai), tereikia tinkamai parinkti ekspertus, kurie pakomentuotų realius įvykius ar istorijas (dauguma nevyriausybinių organizacijų, dirbančių šioje srityje, turi tokius ekspertus, ir jie mielai sutiktų pasidalinti įžvalgomis). Jau nukentėjusiems nuo smurto asmenims labai naudinga informacija būtų, ką daryti konkrečiais atvejais, kur kreiptis pagalbos, todėl labai reikėtų, kad prie straipsnių apie smurtą būtų publikuojam Specializuotos pagalbos centrų (SPC), kurie veikia visoje Lietuvoje) kontaktinę informaciją (kaip ir rašant apie savižudybes, pateikiami pagalbos linijų kontaktai)

Ir pabaigai, kreipdamasi į būsimuosius (o gal jau ir esamus) žurnalistus, pacituosiu politologę, tinklaraštininkę Daivą Repečkaitę: „Skandalingos, „šmaikščios“ antraštės gal ir sukuria tuščių paspaudimų srautą, bet skaitytojų ištikimybę ir reklamą generuoja pasitikėjimas žiniasklaidos priemone. Tikiu, kad tokį pasitikėjimą galite sukurti, etiškais bei žmogiškai jautriais reportažais, kartu su skaitytojams naudinga informacija“.

Šio straipsnio autorės vadovaujama organizacija yra Specializuotos pagalbos centras (SPC), taip pat visuomeniniais pagrindais atlieka SPC tarnybos Koordinacinio centro funkciją

Smurtą artimoje aplinkoje patiriančios moterys iš Kauno apskrities į mus gali kreiptis pagalbos tel. 860389833, el. paštu kmd.asoc@gmail.com.

Seksualinio pobūdžio prievartą patyrusios moterys iš visos Lietuvos gali kreiptis tel. 865500775, el. paštu kmd.asoc@gmail.com (teikiame profesionalią psichologo, teisininko pagalbą bei atstovavimą bylose).

Pagalbą smurtą artimoje aplinkoje patyrusiems asmenims visoje Lietuvoje teikia Specializuotos pagalbos centrai (SPC). Patyrėte fizinį, psichologinį, seksualinį, ekonominį smurtą? Nedvejodami kreipkitės nurodytais kontaktais pagal savo gyvenamąją vietą:

Žurnalistai rekomenduojami skelbti informaciją, kur kreiptis pagalbos, po straipsniais. Jų sąrašą galima atsisiųsti iš čia: SPC Kontaktai

Susiję

Virtuali realybė – žurnalistikos ateitis?

Kur pažvelgsi – ten kaimynas

Psichikos sveikata: mes nesuklumpame