Sakyk: sūūūris!
Gal sūrio? Fetos, mocarelos, pagaminto iš ožkų pieno? Deja, savo šaldytuve turiu tik vadinamo olandiškojo. Nereikia raukytis ir sakyti, kad jau pabodo. Pavyzdžiui, senas nudėvėtas anekdotas tinkamame kontekste gali nuskambėti kaip geriausias pokštas. Tad, leiskite, įdėsiu jums šiek tiek sūrio į čili sriubą. O gal nemėgstate ir jos, nes per aštri? Girdėjau, kad aštrus maistas pravalo kvėpavimo takus. Visai kaip aštrus humoras kartais verčia prasivalyti, jei ne plaučius, tai miglą nuo akių. Garantuoju, kad rytietis šio aštraus patiekalo neatsisakytų, tik kaip su aštriu humoru, neaišku. Juk jei mano virtuvėje susodintume amerikietį, britą, rusą ir lietuvį, gali būti, kad po penkių minučių sriubos dubuo atsidurtų ant kurio nors iš jų galvos. Bet gali būti ir kitaip, sakykim, prasidėtų diskusija apie Stand up komedijas, kuri pasibaigtų amerikiečio triumfu, ruso pasakojimu apie linksmųjų išradingųjų klubą, lietuvio linkčiojimais ir santūria brito šypsena.
Na, ir kodėl žmonės šypsosi ir juokiasi, o kad pasiektų tą būseną, dar ir juokauja? Naivus penktokiškas klausimas, į kurį bando atsakyti gelotologijos mokslas ir psichologai. Kol kažkas rimtai nagrinėja juoko reiškinį, kažkas kitas tiesiog jį kuria – juoko jogos ar šaržų paišymo pagalba. O jei vis tiek neima juokas, visada galima patarti – Sakyk: sūūūūris.
