Užsimezga pokalbis. Žurnalo pardavėjos Raimondos Šetikienės klausiu, kam skirtas šis leidinys. Moteris drąsi ir atsako, kad žurnalas – tai naujas vėjo gūsis: alternatyvus, ne „bulkutės“ ir ne mėsa. Skirtas laisviems ir atsakingiems žmonėms.

Moteris pasakoja, jog darbo biržoje ilgai ieškojo darbo. Vieną dieną ji sulaukė pasiūlymo dirbti naujo žurnalo redakcijoje. „Iš pradžių nelabai žinojau, kas yra „Žmogus.dėžė“. Po mokymų į projektą pradėjau žiūrėti kitomis akimis, nes man reikėjo naujos veiklos ir norėjau darbo, kurio metu galėčiau bendrauti su žmonėmis. Man malonu, kai žmogus prieina, klausia ir domisi. Pinigai nebuvo svarbiausias dalykas,“ – tikino pardavėja.

Žurnalas parduodamas pirmadieniais, trečiadieniais ir penktadieniais Vilniaus centre esančiame prekybos centre „Centro pasažas“. Taip pat įvairių renginių metu. Prekybos centro administracija žurnalo pardavimui skyrė vietą ir už tai neima jokio mokesčio. R. Šetikienė žurnalo lauke nepardavinėja – žiemą šalta. Taip pat to daryti neleidžia moters negalia ir amžius.

Tačiau, kaip šitas žurnalas išvydo dienos šviesą?

Socialinis verslas

Ar Lietuvoje įmanoma įgyvendinti ne pelno siekiančio verslo idėją? Geriausiai į šį klausimą gali atsakyti Aurelija Dzedzevičiūtė, kurios projektas – žurnalas „Žmogus.dėžė“ – yra pirmas tokio pobūdžio ne pelno siekiantis socialinio verslo projektas Lietuvoje. Sukurti verslą ją paskatino noras padėti sunkumų susirasti darbą turintiems žmonėms. Taip pat nepasitenkinimas Lietuvos žiniasklaidoje nusistovėjusiomis bulvarinės spaudos tendencijomis.

Projekto autorė sako, kad mintis imtis socialinio verslo gimė vadovaujant Vilniaus „Caritas“ nakvynės namams. Baigusi socialinio darbo studijas Vilniaus universitete ji pradėjo dirbti Vilniaus „Caritas“ nakvynės namuose su žmonėmis, neturinčiais gyvenamosios vietos. Dirbant su benamiais jai teko susipažinti su užsienyje veikiančiu modeliu, kai leidinys kartu yra ir pagalbos priemonė. Vėliau teko bendrauti su užsienyje dirbančiais kolegomis ir pamatyti jų leidžiamus leidinius. A. Dzedzevičiūtė suprato, kad tai puiki idėja, kurią būtų verta įgyvendinti Lietuvoje.

Mergina pasakoja, kad prie projekto įgyvendinimo labai prisidėjo socialiniais verslo projektais užsiimantis „Carito“ labdaros ir paramos fondas. Dirbdama „Carite“ ji galėjo visą laiką skirti projekto strategijos kūrimui. „Žurnalo leidybai, koordinatoriaus atlyginimui reikėjo 42 tūkst. litų investicijų. Didžiausia investicija buvo galimybė dirbti su projektu. Kuriant „Žmogus.dėžė“ strategiją, didelę pagalbą suteikė kolega, turintis patirties verslo srityje“, – aiškina A. Dzedzevičiūtė.

„Per visą laiką, kai pradėjome leisti žurnalą, negaliu sakyti, kad esame „įsivažiavę“. Ne visas darbas yra padarytas – mus žino tik nedaugelis“, – kritiškai nuveiktus darbus vertina jaunoji verslininkė. Ji pasakoja, kad nemažai sunkumų sukelia ir tai, jog Lietuvoje tokio žurnalo analogų nėra. Viską reikia daryti ir žiūrėti, ar tai veikia.

Žurnalo pardavimo modelis paprastas: pusė žurnalo kainos atitenka pardavėjui, o likusi dalis grįžta leidybos išlaidoms padengti. Žurnalas kainuoja 5 litus. Anot pašnekovės, tai, kad visą žurnalo leidybinį darbą atlieka savanoriai, labai sumažina leidinio išlaidas. Šiuo metu žurnalas rėmėjų neturi.

Visų verslą pradedančiųjų iššūkis yra išgyvenimas, todėl žurnalo komanda visada ieško ir kitų būdų, galinčių padengti dalį išlaidų. Vienas jų – verslo įmonių įtraukimas ieškant galimybių vystyti tiek verslo struktūroms, tiek žurnalui naudingus projektus. Kitas šaltinis – projektai, galintys suteikti papildomą finansavimą.

„Per visą laiką, kai pradėjome leisti žurnalą, negaliu sakyti, kad esame „įsivažiavę“. Ne visas darbas yra padarytas – mus žino tik nedaugelis“, – kritiškai mąsto A. Dzedzevičiūtė.

Pirmasis gatvės leidinys – už Atlanto

Devintojo dešimtmečio pabaigoje Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) nevyriausybinės organizacijos, dirbančios su benamiais, pasijautė neatspindimos pagrindinėje žiniasklaidoje: benamių problemos buvo ignoruojamos, joms trūko dėmesio. Tada organizacijos kartu su benamiais nusprendė kurti savo leidinius, atskleidžiančius tikrąją benamių situaciją.

Taip 1989 m. Niujorke, JAV atsirado pirmasis pasaulyje gatvės laikraštis „Street News“. Leidinys buvo finansuojamas korporacijų, reklamos ir žmonių aukų. Kartu su laikraščiu atsirado ir naujas pardavimo modelis – pusė laikraščio pardavimo kainos atitekdavo benamiui pardavėjui, kita pusė – laikraščio leidėjams.

Sėkmingas „StreetNews“ pavyzdys paskatino leidinių plėtrą: 1992 m. Bostone pradėtas spausdinti laikraštis „Spare Change News“. Tais pačiais metais Čikagoje pasirodė žurnalas „Street Wise“.

Leidinio idėja Europą pasiekė 1991 m. JAV leidžiamu „Street News“ susižavėjo „The Body Shop“ parduotuvių tinklo įkūrėja Anita Rodik. Ji nusprendė idėją įgyvendinti Jungtinėje Karalystėje. Taip Europoje atsirado vienas garsiausių benamių pardavinėjamų žurnalų „The Big Issue“.

Šiuo metu tokiu principu leidžiamų leidinių pasaulyje yra daugiau nei šimtas. Vienus leidžia mėgėjai, kitus – profesionalūs žurnalistai, rašantys socialinėmis temomis. Yra leidinių, nesiskiriančių nuo populiariųjų, skandalingų žurnalų. Visus juos vienija platinimo būdas: tuo rūpinasi skurdžiai gyvenantys žmonės ar benamiai, priklausomai nuo to, kokiems žmonėms tame mieste pagalba reikalinga.

Savanoriai – projekto varomoji jėga

Žurnalo „Žmogus.dėžė“ komandos gretose – 26 savanoriai. Pasak A. Dzedzevičiūtės, visi jie į socialinį projektą įsitraukia skirtingai. Vieni padeda per renginius, šventes, o kiti prisideda prie žurnalo gamybos. Leidybos komandą sudaro redaktorių grupė, tekstų kūrėjai, fotografai ir maketuotojas.

Visą projekto komandą sudaro savanoriai, skiriantys savo laiką šalia savo pagrindinio darbo. Kol kas žurnalas ne visada išleidžiamas reguliariai, kas mėnesį, todėl ir darbo intensyvumas skiriasi. Žurnalą kuriantys savanoriai – ne profesionalai. Visus vienija bendras tikslas – kurti kokybišką ir turiningą žurnalą apie veikiančius žmones ir įgyvendinamas idėjas. Leidinio straipsnių temos įvairios: nuo socialinės tematikos, meno, kūrybos iki eksperimentinių temų. Pagrindinė žurnalo tema – kalbėjimas apie žmones, kurie išdrįsta veikti.

Svarbiausias projekto tikslas – sukurti vietą, kur žmonės pardavinėdami žurnalą mokytųsi ne tik pardavimo, bet ir kitų įgūdžių, ateityje padėsiančių ieškoti pastovaus darbo ir jį išlaikyti.

Šiuo metu dėl galimybės dalyvauti projekte ir pardavinėti žurnalą dažniausiai kreipiasi jauni žmonės – mokyklas baigę, tačiau aukštosiose mokyklose nestudijuojantys jaunuoliai, paprastai neturintys jokios darbo patirties.

Šiuo metu žurnalą pardavinėja vienas žmogus. Projekto pradžioje pardavėjų buvo daugiau. Vienas jaunas istorijos mokytojas iš Kaišiadorių specialiai dėl žurnalo platinimo važinėdavo į Vilnių. Kurį laiką jis taip ir darė, bet suprato, kad jam neapsimoka. „Vien traukinio bilietas kiek kainuoja“, – stebisi R. Šetikienė, – „tai buvo ne darbas, o savanorystė.“ Žurnalą pardavinėjo ir moksleiviai, tačiau pastovėję kelias dienas prie stendo ir nieko neuždirbę išeidavo.

Žurnalo pardavėja tikina iššūkių nebijanti: „Nemėgstu pabėgti iš mūšio vietos, dirbu dėl idėjos. Niekam nesiūlyčiau blogos prekės. Jei reikėtų pardavinėti bandeles su sušvinkusia mėsa, tai aš jų nepardavinėčiau. Geriau vargčiau ir graužčiau kopūstą.“

„Siekiame, kad žmonės matytų ne tik tamsiąją gyvenimo pusę, o ir kitą – spalvingą“, – žurnalo tikslą apibūdina R. Šetikienė

Svajoja tapti neatskiriama Vilniaus dalimi

Pasiteiravus apie socialiai atsakingos žiniasklaidos padėtį Lietuvoje, A. Dzedzevičiūtė apgailestauja, kad šalyje yra nedaug žmonių, gebančių įdomiai pateikti šią temą. Bendradarbiaudama su žiniasklaidos priemonėmis ji dažnai pastebi norą papirkti skaitytojus skandalingais, žmones stigmatizuojančiais žodžiais.

A. Dzedzevičiūtė teigia, jog žurnalo „Žmogus.dėžė“ komanda, nepasiduoda žiniasklaidoje nusistovėjusioms nuotaikoms ir kuria socialiai atsakingą produktą. Mergina priduria, kad šiuo metu intensyviai dirbama su viešinimo strategija, stengiamasi gerinti socialiai atsakingo žurnalo kokybę. Norima, kad žurnalas įgytų gerą vardą ir skaitytoją. „Siekiame, kad ateityje, Vilniuje gyvenantys žmonės, išgirdę „Žmogus.dėžė“ pavadinimą, žinotų, apie kokį žurnalą kalbame“, – šypsodamasi užbaigia mintį viena iš socialinio verslo pionierių Lietuvoje A. Dzedzevičiūtė.

Baigdamas pokalbį su žurnalo pardavėja, paklausiau, kokią projekto ateitį ji mato. Moteris nusiteikusi optimistiškai: „Lietuvoje sunku surasti skaitytojų auditoriją. Lietuva ne JAV, kur žmonės gatvėse šaukdami pardavinėja leidinius ir taip užsidirba pragyvenimui. Pas mus kitoks žmonių mąstymas ir tradicijos. Siekiame, kad žmonės matytų ne tik tamsiąją gyvenimo pusę, o ir kitą – spalvingą.“ Ji įsitikinusi, kad laikui bėgant šis žurnalas įsitvirtins ir taps svarbia miesto dalimi.

Susiję