Kurianti kova
Triukšmas. Malonus, didingas triukšmas už mūsų nugarų… Mes paskęstame simfoninio orkestro derinamų instrumentų aide, lėtuose žingsniuose, sumišusiame meno kvape. Baltos, dulkėtos „Kultūros maratono Kablys 2014“ sienos fone išryškėja dvi metalinės kėdės ir vienoje jų – spektaklio „Atleisk jiems, jie nežino, ką daro“ režisierė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos absolventė Eglė Kižaitė.
Adomas ir Ievos meilės karas
Kartais užklumpa tokia egzistencija… Kamiu ateina į širdį, pasidaro be galo baisu. Tuomet vienintelis dalykas, kurio nori − tai išsilaisvinti, linksmintis, šokti bei dainuoti. Pasižiūri, kas vyksta aplinkui, ir matai, jog niekas nesikeičia – žmonės juodumoje, problemose… Norisi jiems atnešti šventę bei linksmybes. Būtent tam yra sukurtas šis, „Atleisk jiems, jie nežino, ką daro“, spektaklis. Jis – apie vyrus ir moteris, jų santykius, nuolatos mūsų keliamas problemas. Vyrai „varo“ ant moterų, moterys – ant vyrų. Poros pykstasi, ginčijasi, kol galiausiai supranta, jog viskas, ko reikia, tai tik pažiūrėti į žmogų, paimti jį už rankos ir pasakyti: „Aš myliu tave. Mes turime vienas kitą. Šito užtenka. Tik šito tereikia. Daugiau nieko. Viskas. Visos problemos išsisprendžia. Viešpatie, atleisk jiems ir jūs vieni kitiems, vyrai ir moterys, atleiskite. Tiesiog kartais nežinote, ką darote.“
Teatras yra kurimas iš sielų
Teatras man – tai žmonės, su kuriais kartu kuriame, kurie ateina tavęs išgirsti. Šis bendruomenių susijungimas yra mano teatras. Tai – ieškojimas, reliatyvus bei nuolat besikeičiantis. Kitais metais pasakyčiau turbūt ką kitką. Dabar mane domina gatvės bei žaidybinis teatras, drama, vaikiški spektakliai. Viskas žadina smalsumą. Tokiu būdu aš ieškau kaip kalbėti ir susikalbėti. Vidinis konfliktas teatre yra reikalingas bei neišvengiamas. Jeigu nebūtų to, kas degina viduje, tuomet nebūtų kūrybos, noro ir priežasties kurti. Be konflikto spektaklis taptų statiškas, paremtas vien plika logika. Tai būtų tik gražus paveikslėlis, nieko nereikškiantis nei aktoriams, nei režisieriui, nei žiūrovui. Man labai patinka dirbti su žmonėmis, kurie turi kažkokių skaudulių, bando juos išsisakyti taip kurdami istorijas. Nors spektaklis yra juokingas ir komiškas, visas mūsų kursas, kiekvieną spektaklį susipykstą bei vėl susitaiko tam, kad pasakytų žiūrovams: „Pamirškite sielvartą, šokite, dainuokite ir linksminkitės!“.
Viduje kiekvienas žmogus nešiojasi konfliktą. Džiaugiuosi, kai po spektaklio žmonės juokiasi, šypsosi, išeina linksmesni, gyvesni. Tai yra mano pagrindinis tikslas. Visi kūrėjai, nesvarbu, ar teatro, ar dailės, ar muzikos, nesutaria su aplinka, sistema, nepalankiomis idėjomis, brukamais idealais, stabais. Tačiau jei šis konfliktas neveda į destrukciją, o yra skirtas ieškojimams, tuomet jis padeda. Šis ginčas yra labai didelis, tačiau aš iš to kuriu.
Noras būti paukščiu
Akademinės taisyklės be galo varžo kūrėją. Esu labai dėkinga savo mokytojams: Aidui Giniočiui, Ieva Stundžytei, Agniui Jankevičiui. Žemai lenkiu galvą prieš visus savo dėstytojus. Jie davė rėmus, pagrindus, kuriuose reikėjo žaisti, su kuriais reikėjo išmokti žaisti. Tu ateini visiškai įšalęs, nieko nesuvoki, bet pradedi norėti daugiau. Kad ir kaip begerbtum, bemylėtum savo mokytojus, sieki iš jų ištrūkti, nuo jų pabėgti. Panašiai ir su tėvais. Juos labai gerbi bei myli, bet kartu ir nori pabėgti iš namų, būti laisvas, nepriklausomas.
Menas – tai besipriešinanti marionetė
Mes, „Bad Rabbits“ (besikuriantis plataus meninio profilio sindikatas; LMTA), kartu su režisieriumi Agniumi Jankevičiumi statome performansus, susijusius su šiandienos gyvenimu, kurį formuoja didieji politikos vyrai ir moterys. Iš tarp jų ir mūsų vykstančio konflikto mes kuriame, priešinamės tam, kas vyksta, išsakome savo poziciją, nuomonę. Deja, bet esame pririšti prie politinių dalykų. Mes, kūrėjai, norime tarpusavyje dalintis, tačiau staiga negalime to daryti, nes kažkas, kas yra aukščiau mūsų, nulemia, jog mes nedarysime to su vienais ar kitais žmonėmis. Aš, kaip menininkė, manau, jog menas neturėtų būti susijęs su politika. Be galo klaidinga painioti šiuos du dalykus.
Atleisk jiems, jie nežino, ką daro
Dabartinė cenzūra labai diplomatiška. Viskas, kas vyksta, yra diplomatiška. Jeigu tau sako „nedaryk“, tai sako su plačiai iššiepta šypsena ir gražiai parinktais žodžiais, antai: gal geriau būtų kitaip. Tarp eilučių turi suprasti, jog to nebedaryk. Tačiau kodėl – neaišku. Vienintelis atsakymas – kažkas kažkam netinka. Vieniems – dėl įsitikinimų, kitiems – dėl prastos nuotaikos, dar kažkam netinka, nes vieno „Bad Rabbits“ vaidinimo pavadinimas yra „Demokratijos mirtis“ ar dėl to, kad mūsų raudona vėliava. Atsiranda daugybė tokių dalykų ir prasideda povandeninis kovojimas prieš sistemą. Tarybinė cenzūra, mano manymu, buvo laibai aiški, labai vieša. Buvo pasakyta – taip daryti galima, o taip ne. Tu žinojai, prieš ką darai. Dabar tu plaukioji, nes neaišku. Taip kurti lyg ir galima, lyg ir ne. Blaškaisi. Dabartinis sistemos griovimas – tai kaip kova su vėjo malūnais ar debesimis. Laimėtoju kūrėjas gali tapti tuomet, jeigu jis lieka teisus pats prieš save. Bet jei jis pasiryžęs mirti dėl savo idėjų, įsitikinimų, neina į kompromisą su vadais, politikais, mokytojais ar sistema – tada kūrėjas tampa nugalėtoju. Mūsų vidinė agresija, vidinis pyktis nėra griaunantis, jis yra tam, kad surastumėme išeitį, drąsiai klaustumėme bei ieškotumėme atsakymų. Labai dažnai jų ir nerandame… Tačiau iš visos širdies bandome juos atrasti. Mes dar labai jauni, tik šiemet baigsime Akademiją, todėl vis dar ieškome, žaidžiame. Tad atleiskite mums, mes nežinom, ką darom.