Prisiminimai apie Keliuotį ne „iš stalčiaus“

skrinska - augeviciutes
Prof. Alfonsas Juozas Skrinska Juozui Keliuočiui tiko į sūnus ir buvo vienintelis „energetikas“ redaktoriaus kavos gėrimo draugijoje. K. Augevičiūtės nuotr.

Pučiant visai nepavasariškam vėjui, pasislepiu už sunkių metalinių durų Vilniuje, Šeškinėje esančiame name. Mane apkabina prieblanda. Prieš akis – dar vienos durys. Šios jau veda į laiptinę. Dar nespėjus pasiekti antru numeriu pažymėtų durų mane pasitinka visai pražilęs, tačiau guvus senolis: juodos kelnės, juodas su žalia, raudona ir balta juostomis laisvas viršutinis drabužis, kuris žargoniškai galėtų būti pavadintas „treningu“. Mes šypsomės, pasisveikiname. Neatsimenu, ar pasakiau jam savo vardą. Bet tikrai jį minėjau, kai kalbėjome telefonu. Mane pasitiko Alfonsas Kazys Skrinska. Galbūt jums tai nieko nesakantis vardas ir pavardė, nebent studijavote Vilniaus Gedimino technikos universitete arba labai domitės, pavyzdžiui, atsinaujinančiais energijos šaltiniais. Šis žmogus be savo gyvenimo istorijos gali papasakoti dar vieną – Juozo Keliuočio. Taip, to paties „Naujosios Romuvos“ leidėjo, kurio vardu pavadinta viena Žurnalistikos instituto auditorijų. Įveikę likusias laiptų pakopas, pro šarvo duris įžengiame į erdvų butą. Durys tyliai užsidaro.

Žmogus, turėjęs gerą humoro jausmą

Esu pakviesta prisėsti ant kreminės spalvos sofos šviesiame kambaryje. Iškart atkreipiu dėmesį į knygų lentyną, prikrautą enciklopedijų. Šalia stovintis, spėju, raudonmedžio stalas nukrautas popieriais ir knygomis. Pro langus plieskia saulė. Prisėdęs A. Skrinska klausia, apie ką ir kaip kalbėsimės. Žinoma, apie Juozą Keliuotį. Prašau jo pasidalinti prisiminimais – kaip susipažino, koks J. Keliuotis buvo, ką veikė jau po „Naujosios Romuvos“ uždarymo, okupuotoje Lietuvoje. Tad vos prisėdęs, A. Skrinska vėl atsistoja ir paima nuo stalo kelias knygas. Rodo:  šią J. Keliuotis jam dedikavęs. Pats vertė. Ir dar dvi – viena Keliuočio autobiografija, kita – „Juozas Keliuotis ir literatūrinės dinamikos problemos“. Abi matytos, liestos. Tik tikriausiai neišskaitytos taip atidžiai, kaip A. Skrinskos.

Mes pradedame kalbėtis. Bet, regis, ne nuo to galo. Koks buvo J. Keliuotis? „Žmogus, turintis gerą humoro jausmą“. Tai kiek nustebina. Juk retai kada įžengęs į J. Keliuočio auditoriją Universitete pagalvoji, kad iš portretų į tave žvelgiantis rimtas kultūros žmogus buvo linksmas. „Būdavo, ateina Keliuotis pas mus, o mano dukra, dar visai mažytė, žiūri į jį didelėmis akimis, tai jis ir sakydavo: „Ko taip žiūri? Ir tu saugumiečių užverbuota?“ A. Skrinska dusliai nusijuokia. Deja, tai buvo skaudi Juozo Keliuočio gyvenimo realybė – būti sekamam, stebimam.

Blakės namuose

Saugumiečiai net pas jį į namus ateidavę. Aišku, be karinių uniformų. Įsimaišydavo tarp svečių ir klausydavo, apie ką visi kalbasi, kad paskui turėtų pretekstą vėl iškviesti tardyti. Tik J. Keliuotis vis jausdavęs, kurie yra iš KGB gretų ir klausdavo jų: „Na, ar turit popierių, kad galit čia pas mane ateiti?“ Tokie susigėsdavo ir išeidavo. „Aišku, ne visada jis pataikydavo atspėti, kuris iš saugumiečių tarpo“.

Visgi, nuo persekiotojų jis nebėgdavo. Visada atiduodavo savo pustuštę piniginę saugumiečiams, kai šie norėdavę jį apkraustyti ir sakydavo: „Išsiimkit pinigus ir eikit“. Šie taip ir pasielgdavę. Dar J. Keliuotis žinojo, kad namie prikaišiota blakių: „Kai ateidavau į svečius ir nieko nebūdavo, o jis norėdavo atviriau ką papasakoti, tai užmesdavo ant telefono rankšluostį“. A. Skrinska papasakoja netgi buvęs paprašytas išardyti tą telefoną. Išardė, tačiau blakės nerado. Apie šį įvykį J. Keliuotis rašė autobiografijoje, tik žmogaus, ardžiusio telefoną, neįvardijo. Todėl puolu jį fotografuoti. A. Skrinska nubėga persirengti kažkuo „padoriau“ ir grįžta apsivilkęs rusvais marškinėliais su apykakle.

Kava kaip pas Juozą Keliuotį

j_keliuotis_
Grįžęs iš tremties, J.Keliuotis subūrė intelektualų ratelį, kuris rinkdavosi jo bute Antakalnyje diskutuoti apie Vakarų meną ir kultūrą.

Atėjusius svečius Juozas Keliuotis visada vaišindavęs kava ir tuo, ką tuo metu turėdavęs – ar tai duona su sviestu, ar sausainiais. „Einam ir mes kavos pasidaryti, bus kaip pas Keliuotį,“ – sako man A. Skrinska. O kaipgi jie vis dėlto susipažino? A. Skrinska pasakoja, kad tai įvykę 1958-aisiais, kai jis baigė studijas ir pradėjo dirbti. Dėl bandymų, susijusių su branduoline energetika, jis turėjęs vykti į Klaipėdą. Savo viešnagei pasirinko Lietuvos mokslų akademijos poilsio namus, esančius Palangoje. „Buvo ruduo, tai nesitikėjau, kad rasiu ten ką apsistojus. Visgi, buvo ten vienas svečias, tai mane pas jį ir apgyvendino, tame pačiame kambaryje.“ Tas svečias buvo Juozas Keliuotis. 1956-aisiais jis grįžo iš tremties. Dar „Naujosios Romuvos“ laikais mėgdavęs atostogauti Palangoje, leisti nelengvabūdiškas naktis, paskandintas cigarečių dūmuose ir kalbėti apie Vakarų ir Lietuvos kultūrą bei meną. Šįkart jis buvo vienas: „Atsimenu, įeinu, o ant lovos sėdi toks senyvas, susikūprinęs vyriškis. Iš pirmo žvilgsnio nepasirodė labai jau įdomus.“

Energetika + kultūra

Ką tik buvęs studentas ir į tėvus jam tinkantis vyriškis rado bendrą kalbą ir susidraugavo. Draugavo ir grįžę į Vilnių, mat abu gyveno Antakalnyje. O amžiaus skirtumas netrukdė? „Tai, kad pas jį nuolat į svečius visokių studentų prieidavo, jis visus priimdavo, su visais šiltai bendravo, tai to skirtumo labai ir nesijautė“, – žvilgsnį pakabinęs ant sienos, o gal ant spalvingo paveikslo, prisimena A. Skrinska. – „Pas jį ateidavę ir draugai. Daugiausia – meno žmonės. Ir šnekėdavę jie daugiausia apie meną ir kultūrą“. Teiraujuosi, ar pačiam būdavo įdomu klausytis. Juk žmogus visai ne iš tos srities. „Na, taip, aš ten vienas toks inžinierius buvau. Prie visų kalbėdavau mažai, klausydavausi. Bet visai įdomu būdavo“. Kraipau galvą ir klausiu dar – ar buvo visoje toje J. Keliuočio svitoje dar vienas toks inžinierius. Šypsodamasis atsako, kad bent jam neteko sutikti. Pagalvoju, kad keistai kartais likimas suveda draugėn. Lyg man pritardamas, A. Skrinska pasakoja, kad jo interesų sritys taip pat ne itin domindavo J. Keliuotį, ir rodo savo knygą, baltu viršeliu, ir dar išverstą į anglų kalbą: „Aš irgi truputį rašytojas“, – juokiasi. – „Daviau  jam paskaityti, ką parašęs, bet viskas ten apie energetiką, tai nežinau, tikriausiai nė neskaitė, išmetė“.

Negalvojo apie emigraciją

Neišmesdavo J. Keliuotis lūžtančios lentynos knygų ir žurnalų, kuriuos gaudavo iš Vakarų. Turėjo draugų, kurie jam siųsdavo visokiausius leidinius apie kultūrą, daugiausia prancūzų kalba. Rodydavęs jis viesiems tuos žurnalus, skaitydavęs ir versdavęs. „Nematydavome mes tokių dalykų, tai ir įdomu buvo, nors ne kaži ką suprasdavom“. Na, Juozui Miltiniui, mėgdavusiam svečiuotis pas J. Keliuotį, prancūzų kalba tikrai nesukeldavo rūpesčių. Juk abu studijų laikus leido po Paryžiaus saule. Kas dar mėgdavo kavą pas Keliuotį gerti? „Ypač dažnai ateidavo skulptorius Vladas Vildžiūnas. Jo žmona, Vildžiūnienė, man ir paskambino pranešti apie Keliuočio mirtį“. O mirė jis 1983-aisiais, likus mažiau nei dešimtmečiui iki Nepriklausomybės atgavimo: „Ir būtų jis ta Nepriklausomybe džiaugęsis, juk „Naująją Romuvą“ leido tai nepriklausomoje Lietuvoje.“

Kalbam ir jaučiu, kad klausimo apie „Naująją Romuvą“ neišvengsiu. Tai ir klausiu – ar kalbėdavo Keliuotis apie savo kūrybą. „Kalbėdavo. Ir dažnai.“, – traukia A. Skrinska iš juodo aplanko pageltusius „Naujosios Romuvos“ numerius. Abu vartome. Štai, A. Skrinska rodo straipsnį apie sodininkystę. Džiaugiasi, kad žurnalas apimdavo labai platų temų spektą ir rašė ne vien apie meną ir kultūrą. Dabar jau beda pirštu į Č. Milošo pavardę ir sako, kad J. Keliuotis jo kūrybą išspausdino bene pirmasis, ir atverčia dar keletą straipsnių, siūlo paskaityti, įsitikinti, kad „Naujoji Romuva“ – tikra vertybė tiek istorine, tiek kultūrine prasme. „Keliuotis save vadindavo Vakarų ambasadoriumi Lietuvoje. Ir dėl to jis nė kiek neperdėdavo, jis tikrai toks buvo“. Bet ar nebūtų buvę geriau jam tuose Vakaruose gyventi, o ne bandyti juos atstovauti šalyje, kurioje buvo neįmanoma visiškai laisva mintis? „Ne, jis niekada nieko nesakė apie išvažiavimą. Tikrai niekada neketino palikti Lietuvos“. O kodėl tada Vilnius, ne Kaunas, kuriame praleisti, rodos, prasmingiausi Keliuočio gyvenimo metai? „Jis sakydavo, kad Kaunas tai toks miesčionių miestas, o va Vilnius – jis turi dvasią“.

Norėjo rašyti kitiems

 „Kol gyvenome Antakalnyje, pro mūsų langus buvo matyti gatvelė. Ir kai ta gatvele eidavo Juozas Keliuotis, pasiramščiuodamas lazdele, į kioską pirkti laikraščių, atrodydavo, kad visa gatvė nušvisdavo. Prieš tai ji, rodos, būdavo purvina, niūri, o praėjus Keliuočiui, ji tarsi pasikeisdavo“, – šis prisiminimas rodo, J. Keliuotis buvo nepaprastos dvasios žmogus. Juk pas jį visada būdavo smagu užeiti į svečius, pasikalbėti. „Eidavom mes pasivaikščioti, „Kregždutėj“ pietaudavom. Prieš mirtį pasakojo pradėjęs rašyti atsiminimus apie visus pažįstamus. Ne spausdinimui, į stalčių“. Matyt, nebesitikėjo, kad kada nors jis vėl galės rašyti ne tik sau, bet ir kitiems.

Į stalčių nuguls ir visi prisiminimai apie Juozą Keliuotį. Kada nors nebeliks nei vieno jį pažinojusio, nebeliks ir kam pasakoti istorijų. Dabar dar galima versti jo gyvenimo puslapius žmonių lūpomis. Su tokia mintimi sunkiai pakylu nuo mane priglaudusios kreminės spalvos sofos. Saulė šypso pro langą, o man taip ilgu. Tarsi ilgėčiausi kokio seno draugo. O gal tai ne mano ilgesys. „Esu labai patenkintas, kad likimas su juo suvedė“, – atsisveikina A. Skrinska.