Apie rusus, propagandinį karą ir paspaudimus

Tautinių mažumų vaizdavimą žiniasklaidoje tyrinėjantys mokslininkai rašo, kad tautinės mažumos ypač neigiamai imamos vaizduoti karo grėsmės ar konflikto akivaizdoje. Ar atsiliepė čia gyvenančių rusų vaizdavimui konfliktas kaimyninėje Ukrainoje, vis labiau priešiški Rusijos ir Lietuvos valstybiniai santykiai? Kaip žurnalistai turėtų elgtis paaštrėjusių tarpetninių įtampų akivaizdoje?

Rusų vaizdavimui žiniasklaidoje didelės įtakos turi tarpvalstybinių Rusijos ir Lietuvos santykių fonas.Rusų vaizdavimui žiniasklaidoje didelės įtakos turi tarpvalstybinių Rusijos ir Lietuvos santykių fonas.

Rusakalbiai vs. lietuvakalbiai

Vasaros viduryje naujienų portalas „Delfi.lt“ publikavo straipsnį „Vilniuje kalbėti lietuviškai – pavojinga“ (aut. Ieva Urbonaitė-Vainienė). Tekste aprašyta, kaip rusakalbis išplūdo savo kaimynę už tai, kad pasisveikino su juo lietuviškai. Po rašiniu portalas pakvietė pasidalinti panašia patirtimi. Kitą dieną prasidėjo penkias dienas iš eilės skaitytojų atsiųstų ir rubrikoje „Pilietis“ publikuotų tekstų serija:

Kirtis pardavėjai: „Ne Kaune ir ne Panevėžyje gyveni, kad lietuviškai kalbėtum“ (Skaitytoja Eglė, liepos 15 d., 1309 komentarai)

Apsilankiusi Vilniuje per dieną išgirdo tik penkis lietuviškai kalbančius gyventojus (Skaitytoja Raminta, liepos 16 d., 523 komentarai)

Rusakalbį pamokyti norėjęs lietuvis išgirdo keiksmų laviną (Skaitytojas Algis, liepos 17 d., 616 komentarų)

Rusiškai nemokėjusiam vaikui Visagine nepasisekė apsipirkti (Skaitytojas Nerijus, liepos 18 d., 199 komentarai)

Rusakalbė moteris negalėjo padėti kieme verkiančiam vaikui (Skaitytoja, liepos 19 d., 787 komentarai).

Tekstai pasirodė iškart po to, kai Ukrainoje buvo numuštas Malaizijos lėktuvas, tad pataikė į patį komentatorių ir skaitytojų siautulį.

„Šiaip pasakyčiau „ai čia tiesog laisva spauda ir tabloid (angl. geltonoji žiniasklaida), nėra problemos dėl to“, bet „delfi“ su ta serija tikrai peržengė ribas tarp entertainment (angl. pramogos) ir neapykantos skatinimo“, sako verslininkas Mark Splinter, kuris socialiniame tinkle paskelbė daug dėmesio sulaukusį įrašą, pavadinimu „Konfliktas kepyklėlėje: rusakalbės vaikas pasakė „zdrastvuyte“ pardavėjai“. Įrašas, imituojantis žurnalistinį stilių, sulaukė pustrečio šimto komentarų, o kai kurie patikėjo tariamos naujienos tikrumu.

M. Splinter, iš Jungtinės Karalystės į Lietuvą emigravęs prieš 10 metų, taip kalba apie šį savo įrašą: „Parašiau entertaining parody (linksmą parodiją), nes nėra priežasčių nekęsti rusų arba teigti, kad visi žmonės turi naudoti valstybinę kalbą. Žmonėms reikia atskirti Putiną nuo rusų. Ir reikia atskirti pilietybę nuo kalbos. „Valstybinė kalba“ nereiškia, kad ją privaloma vartoti visada ir visur Lietuvos teritorijoje. Valstybinė kalba yra tiesog ta kalba, kurią valstybė vartoja oficialiai, pavyzdžiui, Seime. Niekaip, niekur neparašyta, kad privaloma išmokti valstybinę kalbą. Lietuvos pilietis, kuris kalba rusiškai parduotuveje, man yra lietuvis. Kiek žinau, kalbėti lietuviškai nebuvo Lietuvos identiteto dalis iki XIX amžiaus. Tradiciškai, valstybės gyventojai kalba visaip. Ir tai yra man gražu. Mėgstu gyventi, kur egzistuoja daugiau nei viena kultūra, viena plaukų spalva, vienas Führer.

O žiniasklaida tiesog rašo, ką žmonės nori skaityti. Deja, žmonės nori heitint (nekęsti) kaimynų be pagrindo. „Delfis „padeda“ jiems daryti, ką jie jau nori daryti. “

Paprašyta pakomentuoti šiuos rašinius, „Delfi.lt“ portalo vyriausioji redaktorė Monika Garbačiauskaitė persiuntė savo „Facebook“ paskyroje publikuotą paaiškinimą, kuriame rašo: „Sutinku, kad skaitytojų atsiliepimai nebuvo lygiaverčiai – kai kurios jų keltos problemos atrodė kiek pritemptos. Beje, Delfi.lt neišspausdino visų istorijų – didžioji jų dalis liko mūsų elektroniame pašte. Ar mes galėjome tolygiau paskirstyti skaitytojų atsiliepimų kiekį ir atidžiau juos atsirinkti, kad tai neatrodytų kaip nesantaikos kurstymas? Tikrai taip. Ar šią temą reiktų ignoruoti, nes tai gali pasirodyti kaip nesantaikos kurstymas? Tikrai ne. Žurnalistų pareiga yra kelti problemas ir rašyti apie tai, kas rūpi mūsų skaitytojams. Kitaip nei be jų pagalbos tokių situacijų aptikti nepavyktų. Vakarų Europos patirtis su tautinėmis mažumomis, o tiksliau, problemų pakišimas po kilimu, prisidengiant politkorektiškumu, parodė, kad šis kelias neperspektyvus ir visuomenės pasipiktinimas niekur neišgaruoja“.

Tarpetniniai konfliktai traukia kaip muses medus

„Paprastai žiniasklaida rašo ir kalba apie tam tikras etnines, religines grupes įvykus tam tikriems įvykiams, – sako Etninių tyrimų instituto mokslininkė Monika Frėjutė-Rakauskienė. – Pavyzdžiui, po rugsėjo 11-osios įvykių buvo atsigręžta į musulmonų bendruomenę arba dabar, Ukrainos įvykių ir paaštrėjusių tarpvalstybinių santykių su Rusija kontekste, padidėjo žiniasklaidos dėmesys rusų etninei grupei“.

Kelerius metus Lietuvos žiniasklaidos priemonių stebėseną vykdžiusios tyrėjos manymu, marginalizuotos mažumos kaip tam tikros grėsmės vaizdavimas yra labai naudinga žiniasklaidai tema – ji gali staiga pritraukti auditorijos dėmesį, tuo pačiu didėja žiniasklaidos priemonių reitingai.

Kalbant konkrečiai apie rusų etninę grupę, žurnalistai į rusus dažniausiai atsigręžia po politinių įvykių, siejamų su rusų grupe kaimyninėse valstybėse, pavyzdžiui tokių kaip riaušės po sovietinio kario perkėlimo Estijoje, referendumas dėl rusų kaip antros valstybinės kalbos Latvijoje. „Lietuvoje kartais bandoma modeliuoti panašią situaciją ir į rusus pažvelgti kaip į galimai keliančius grėsmę valstybingumui, valstybės vientisumui. Tokios sensacingos antraštės, kaip, pavyzdžiui, „Rusai – penktoji kolona ar Lietuvos patriotai“, turi įtakos neigiamų nuostatų, stereotipų formavimui ir etninės įtampos didinimui, konflikų pakurstymui, – sako M. Frėjutė-Rakauskienė. – Rusų vaizdavimui žiniasklaidoje taip pat didelės įtakos turi Rusijos ir Lietuvos tarpvalstybinių santykių fonas. Visgi grėsmė žiniasklaidoje siejama ne su pačia rusų bendruomene, etnine grupe, bet su Rusija ir jos vykdoma politika kaimyninių valstybių atžvilgiu“.

Tyrėjos Monikos Frėjutės-Rakauskienės manymu, marginalizuotos mažumos kaip tam tikros grėsmės vaizdavimas yra labai naudinga žiniasklaidai tema – ji gali staiga pritraukti auditorijos dėmesį, tuo pačiu didėja žiniasklaidos priemonių reitingai.
Tyrėjos Monikos Frėjutės-Rakauskienės manymu, marginalizuotos mažumos kaip tam tikros grėsmės vaizdavimas yra labai naudinga žiniasklaidai tema – ji gali staiga pritraukti auditorijos dėmesį, tuo pačiu didėja žiniasklaidos priemonių reitingai.

Lietuvos rusas Sergej Gluško: Aš skaitau daug ir įvairių šaltinių: Delfi.lt, Lrytas.lt, 15min.lt Šiaip, tik tam, kad pasijuokčiau iš to, ką jie ten rašo. Nes straipsniai, tiesą sakant, labai žemo lygio. Man asmeniškai atrodo, kad Lietuvos žiniasklaida bando pavazduoti rusus iš blogosios pusės. Bandoma sukelti tautinę nesantaiką, informacija imama vienašališka ir neobjektyvi. Rusai vaizduojami kaip Putino garbintojai ir panašiai. Man daug kartų siūlė važiuoti į savo Rusiją. Nors aš ten nesu buvęs ir tėvai nebuvo. Tai kelia ir pyktį, ir juoką, ir nusivylimą.

Atlikti gyventojų nuomonės tyrimai rodo, kad lietuviai gana teigiamai vertina rusus. Etninių tyrimų instituto užsakymu atliktų visuomenės nuostatų 2012 ir 2013 metų apklausų rezultatai parodė, kad rusų, kartu su baltarusiais ir ukrainiečiais, etninių grupių atstovai įvardijami, kaip gyventojams priimtiniausi kaimynai, bendradarbiai, būsto nuomininkai. Taip pat apklausa atskleidė, kad laukiamiausi imigrantai Lietuvoje – taip pat iš Rusijos, Ukrainos ir Baltarusijos.

Lietuvos rusai, palyginti su lenkais, turi labiau integruotos, asimiliuotos etninės grupės įvaizdį, tačiau jis klaidingai siejamas vien tik su sovietinio laikotarpio imigrantais. „Žiniasklaidoje rusai labiau matomi kaip sovietiniai imigrantai, bet ne Lietuvos senbuviai, siejami su kitais istoriniais periodais, tokiais kaip pavyzdžiui Lietuvos didžiosios kunigaikštystės laikais, arba naująja karta, gimusia po 90-ųjų, jau Lietuvos piliečių, čia įgavusių išsilavinimą, puikiai kalbančių lietuviškai ir daugiau ar mažiau savo ateitį siejančių su Lietuva“, – sako tyrėja.

Informacinio-propagandinio karo šešėlyje

M. Frėjutė-Rakauskienė sako per savo tyrimų praktiką pastebėjusi, kad žiniasklaidos priemonės ir jose pateikiamas turinys neretai tampa ir istorinės, kolektyvinės atminties, praeities reprezentacijų, simbolinių kovų ir konfliktų lauku.

Pastaruoju metu kovos ir konfliktai šiame lauke tik aštrėja. Ne vienas žurnalistas, redaktorius, laidų vedėjas viešai pareiškė nuomonę, kad vykstant informaciniam-propagandiniui Rusijos puolimui, Lietuvos žiniasklaida privalo nepasiduoti, tad nėra kitos išeities, kaip karą kariauti. Tačiau, pavyzdžiui, žurnalistas Aurimas Perednis sako, kad, jo nuomone, tokia pozicija naikina visuomenės pasitikėjimą žurnalisto profesija.

„Žurnalisto misija – viešinti faktus, – sako A. Perednis. – Propaganda paverčia žiniasklaidą viešųjų ryšių agentūra. Todėl degraduoja pati žiniasklaida, valstybė, visuomenės kokybė. Ir tuo pačiu, manau, propaganda skatina visuomenės įtarumą ir nepasitikėjimą. Žmonės, kurie sako žiną tiesą, man regis negali būt žurnalistais. Juoba kariniam konflikte itin slidu sakyti žinant tiesą, kai turi tikėti antriniais šaltiniais ir nelengva susirast pirminę informaciją.“

Pasak A. Perednio, Lietuvoje dalis žiniasklaidos susitapatina su viena iš pusių ir visiškai nekritiškai vertina jos veiksmus. „Tą galima suprasti, pats neretai susitapatinu su tuo, kuris patiria stipresniojo agresiją“, – sako žurnalistas.

Aurimas Perednis
Aurimas Perednis

Ne vienas žurnalistas, redaktorius, laidų vedėjas viešai pareiškė nuomonę, kad vykstant informaciniam-propagandiniui Rusijos puolimui, Lietuvos žiniasklaida privalo nepasiduoti, tad nėra kitos išeities, kaip karą kariauti. Tačiau, pavyzdžiui, žurnalistas Aurimas Perednis nesutinka. „Žurnalisto misija – viešinti faktus, – sako jis. – Propaganda paverčia žiniasklaidą viešųjų ryšių agentūra. Žmonės, kurie sako žiną tiesą, man regis negali būt žurnalistais. Juoba kariniam konflikte itin slidu sakyti žinant tiesą, kai turi tikėti antriniais šaltiniais ir nelengva susirast pirminę informaciją.“

O ar propagandinis karas veikia rusų nušvietimą žiniasklaidoje, kokias reakcijas jauniems Lietuvos rusams sukelia žiniasklaidos priemonių pateikiamas rusų įvaizdis?

Inga Simonova, buhalterė: Nesmagu pripažinti, bet šiame reikale esu profanė. Skaitau lietuviškus naujienų portalus, bet visada „pravarau“ į apačią, kur yra tekstai apie namus, laisvalaikį, madą. Mano tėvai prenumeruoja rusišką leidinį, kuriame truputį pataikaujama rusams. Jie nelabai moka lietuviškai, ir nenori mokytis, dėl to gėda. Jei reikia, aš jiems padedu.

Sergej Gluško: Aš skaitau daug ir įvairių šaltinių: Delfi.lt, Lrytas.lt, 15min.lt Šiaip, tik tam, kad pasijuokčiau iš to, ką jie ten rašo. Nes straipsniai, tiesą sakant, labai žemo lygio. Man asmeniškai atrodo, kad Lietuvos žiniasklaida bando pavazduoti rusus iš blogosios pusės. Bandoma sukelti tautinę nesantaiką, informacija imama vienašališka ir neobjektyvi. Rusai vaizduojami kaip Putino garbintojai ir panašiai. Man daug kartų siūlė važiuoti į savo Rusiją. Nors aš ten nesu buvęs ir tėvai nebuvo.

Tai kelia ir pyktį, ir juoką, ir nusivylimą. Čia, atseit, demokratija? Veltui tada kovojo, jei ji tokia. Žiniasklaida galėtų bent objektyviai rašyti. O ne vien tą patį. Rusai puola, rusai puola. Rytoj vėl rusai puola. Kada gi jie užpuls pagaliau? Kiek galima laukt?

Jurijus Danilovas, studentas: Šiaip per pastarąjį, ir visai ilgą, laiką nieko neigiamo apie rusakalbius neprisimenu. Tik per „Panoramą“ vieną kartą buvo reportažas apie pasienio gyventojus netoli Visagino, kurie, įvedus Lietuvoje skaitmeninę televiziją, priedėlių nenusipirko ir mato tik baltarusiškus kanalus. Ir buvo pasvarstymai, kad reikėtų tokiems žmonėms išdalinti priedėlius nemokamai, kad jie matytų lietuviškus kanalus. Visa žiniasklaidoje rodoma etninė įtampa susijusi su Lietuvos lenkų rinkimų akcija, esą lenkai nežinia ko nori, nesitaiksto su valstybine lietuvių kalba, o kai kurie jų lyderiai elgiasi kone antivalstybiškai.

Tai paprasta: tereikia duoti pasisakyti ir išklausyti

Lietuvoje, visuomenėje, kur dominuoja viena etninė grupė, žmonės turi gana mažai socialinių kontaktų su skirtingų etninių ir rasinių grupių atstovais, tad išauga žiniasklaidoje pateikiamos informacijos vaidmuo apie etnines grupes ir tarpetninius santykius. Žurnalistams, rašantiems apie tarpetninius santykius, etnines grupes mokslininkė M. Frėjutė-Rakauskienė linki tiesiog atidžiau laikytis etikos kodekso nuostatų, ir nepamiršti suteikti galimybę pasisakyti etninių mažumų grupių, bendruomenių atstovams.

„Taip pat labai svarbu vadovautis empatijos jausmu, giliau pažvelgti į aprašomą temą, problemą. Žurnalistai turėtų pabandyti ieškoti bendrų sąlyčio taškų, pozicijų istorijoje, daugiau pateikti pozityvių pavyzdžių“, – sako mokslininkė.

Pabaigai, norėtųsi pateikti apibendrinantį pavyzdį. Tai Mark Splinter perpasakotas pokalbis, kuriame kažkada jam teko dalyvauti:

– Kas yra lietuvis?

– Tas, kuris kalba lietuviškai.

– Aš kalbu lietuviškai.

– A…. bet… tu negalvoji lietuviškai.

– Aš kartais galvoju lietuviškai.

– Rimtai?

– Taip.

LTK_Logotipas