Pirmasis rimtas iššūkis. Pasiryžusi imuosi darbo. Skambinu į savivaldybę, maniau, gausiu oficialius atsakymus, tačiau… Atsiliepė, klausimus nurodė atsiųsti raštu. Nusiunčiau. O nusiųsti paprastu elektroniniu paštu, pasirodo, netinka. Praktikantė pasiskaitė Lietuvos Respublikos Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 12 straipsnio 6 punktą, kuriame nurodyta, kad: „Visi raštu, įskaitant elektroninę formą, įstaigai pateikti prašymai turi būti pasirašyti pareiškėjo arba jo atstovo“. Kadangi redakcija el.parašo sistemos tuo metu neturėjo. Parengėme raštą ne tik su parašu, bet ir redakcijos antspaudu. Geranoriškas kolega nunešė mano raštą į savivaldybės „langelį“, kuriame priimami tokie ir kitokie popieriai. Atsakymą gavom lygiai po 5 darbo dienų. Beje, įsiterpė ir savaitgalis, taigi 7 dienos. Per tiek laiko baseinai galėjo ir visai išdžiūti, kai lauke +30.

Baseinai, neišdžiūvo, kartas nuo karto išvalomi, tačiau Savivaldybė ir toliau tyčiojasi iš žurnalistų, laiku nesuteikdama informacijos. Leidinio „Anykšta“ redaktorė oficialiame pranešime spaudai pasakojo apie ne vienerius metus trunkantį „nepaskelbtą karą“ su rajono savivaldybe. Karas tik dėl to, kad žiniasklaida mažame regione neparsidavė valdžiai, o priešingai, ėmė kritikuoti. Istorija neperseniausia. 2012-aisiais laikraštis pasidomėjo savivaldybės darbuotojų praeitimi. Pasirodo, Anykščių savivaldybėje įsiveisęs nedidelis KGB lizdelis: vienas tuometinis rajono socialdemokratų kandidatas į Seimą interviu pareiškė, kad KGB organizacija nieko pikto nedarė, o tik „prižiūrėdavo gamyklas… kur avarijos kokios vykdavo, kiek man yra žinoma“, – sakė kandidatas į Seimą. Kitas rajono valdžios atstovas – savivaldybės administracijos direktorius, „yra buvęs KGB rezervo kapitonas. Šis politikas Leningrado aukštąją partinę mokyklą baigė Nepriklausomybės metais“, – pranešimui BNS rašė leidinio redaktorė p. Šmigelskienė.

2012-ųjų balandį „Anykštoje“ pasirodė publikacijų ciklas apie KGB rezervistų veiklą, o po mėnesio, kaip teigia leidinio redaktorė, „laikraštis „Anykšta“ pralaimi savivaldybės skelbtą reklamos spausdinimo paslaugų konkursą. Savivaldybės reklamą (maždaug už 14 ct už 1 kv. cm pradeda spausdinti kitas laikraštis). Vidutinis 1 kv.cm. reklamos ploto įkainis yra apie 1,4 Lt už 1 kv.cm, tačiau viešasis pirkimas nėra anuliuojamas, nors kito laikraščio pasiūlyta kaina yra kelis kartus mažesnė už rinkos vidutinę kainą“. Viešųjų pirkimų tarnyba atsisakė nagrinėti redakcijos skundą.

Į savivaldybę kreiptis padoru kartą per 5 dienas

Anykščių rajono savivaldybės administracijos direktorius 2013-ųjų spalį paskelbė įsakymą „DĖL ANYKŠČIŲ RAJONO SAVIVALDYBĖS ADMINISTRACIJOS OFICIALIOS INFORMACIJOS SURINKIMO IR TEIKIMO VIEŠOSIOS INFORMACIJOS RENGĖJAMS IR SKLEIDĖJAMS TVARKOS APRAŠO PATVIRTINIMO“, kuriame nurodyta, jog jei „atsakymai (-as) nereikalauja papildomų duomenų surinkimo, analizės ar apibendrinimo, jie Specialistui turi būti pateikiami per 5 darbo valandas elektroniniu paštu arba raštu (jeigu reikia, pridedant papildomus dokumentus)“, o kitame to paties įsakymo skirsnyje nurodyta: „jeigu reikia kaupti papildomus duomenis – ne vėliau kaip per 5 dienas“. Atrodo, paprastą informaciją gauti galima gan greitai, nereikia sugaišti nė dienos, tačiau yra viena detalė.

Oficialią informaciją tiesiogiai ir teisėtai teikti gali trys asmenys: Anykščių rajono savivaldybės administracijos direktorius, administracijos direktoriaus pavaduotojas bei Kultūros, turizmo ir komunikacijos skyriaus specialistas ryšiams su visuomene. Kaip nurodyta įsakyme, visi kiti savivaldybės administracijos darbuotojai informaciją žiniasklaidai gali teikti tik gavę administracijos direktoriaus leidimą: „Neįgalioto asmens pateikta informacija apie Savivaldybės veiklą yra to asmens asmeninė nuomonė“, – nurodyta įstatyme. Išeina taip, kad už neįgalioto asmens nuomonę savivaldybė neatsako, taigi, žurnalistas savivaldybę praranda kaip šaltinį. O nuomonė nebūtinai atitinka tiesos kriterijų.

Be to, viešosios informacijos rengėjai, norintys atvykti į Anykščių rajono savivaldybės administraciją rengti reportažų, filmuoti ar fotografuoti, pirma turi susitarti su specialistu ar administracijos direktoriumi. Ir dar šis tas. Žurnalistų klausimų savivaldybė laukia kartą per 5 dienas. Dažniau žiniasklaidai nedera trukdyti savivaldybės administracijos.

„Anykštos“ žurnalistai į savivaldybės administraciją beldžiasi tarsi į užrakintas duris. Jei norės – atsakys, nenorės – net neįsileis. Apsemtas takas palei upę, parama miesto šventėms, lėšos, už kurias pastatyti stendai viename rajono miestelyje – tai klausimai, į kuriuos savivaldybė gali atsakyti tik po mėnesio, tada, ir upė spėja nusekti, o šventės praeina… „Iš žurnalistų atimta teisė rinkti informaciją“, – sako p. Šmigelskienė. Teismai informacijos neteikimo bylų nagrinėti neskuba. Pavyzdžiui, pateikus pareiškimą, po mėnesio skelbiamas posėdis. Likus dviem dienoms iki teismo posėdžio, savivaldybė atsiunčia taip lauktą atsakymą į klausimą. Nebėra ko nagrinėti. Posėdis atšaukiamas. Ir taip pasaka be galo. Žurnalistų etikos tarnyba tokius klausimus sprendžia kelis metus. „Mes pavargome nuo to“, – baigia mintį leidinio redaktorė.

Redakcijai paklausus Vyriausybės atstovės Panevėžio apskrityje, pavaduojančios Vyriausybės atstovą Utenos apskrityje, Rasos Šošič, ar savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymas nepažeidžia Visuomenės informavimo įstatymo, pareigūnė trijuose puslapiuose išaiškina, kad atsakyti negali, nes redakcija nenurodė, kaip konkrečiai žurnalistų teisės gauti informaciją iš savivaldybės buvo pažeistos, oficialiame rašte teigia leidinio redaktorė p. Šmigelskienė.

Tramdomuosius marškinius žurnalistai užsivelka patys

Daugiau nei dvidešimt metų gyventi mažame miestelyje ir būti vietinės valdžios kritiku, akylu stebėtoju ir vertintoju, – tokios dalios „Anykštos“ redaktorė p. Šmigelskienė antrą kartą nesiryžtų rinktis, prisipažįsta. Pasikalbėjus su leidinio, kuriame teko atlikti praktiką, redaktore, susidaro įspūdis, kad būtų daug paprasčiau ir ko gero, pelningiau, eiti iš vien su rajono valdžia, bent reklamos pajamų netrūktų.

Žurnalistui apsimoka būti lojaliu. Nereikia meluoti, pakanka nutylėti. Tačiau ar tokia žurnalisto misija? Galima matyti tik gerus dalykus ir ignoruoti problemas. Tada pavyks išvengti pajuodusių paakių nuo nemigos, pavargusių veidų ir streso. Galima būti lanksčiu. Viena skelbiu, kito ne – sakykim, už atlygį, galima lengvai susitarti, kad būtų patogu gyventi. „Anykštos“ redaktorė laikosi kitokios pozicijos: „Nuo 1987-ųjų man niekas nesiūlė kyšio. Žino, kad su manim nesusitars. Per daugelį metų žmonės sužino ar tave galima nupirkti, ar ne“. Redaktorė prisipažįsta, kad neprisijungė į rajono vadovų klubą vien dėl to, kad netaptų priklausoma. „Kartą žurnalistas Valdemaras Kukulas klausė: tu ką, manai, kad žurnalistas gali turėti draugų?“, – prisimena redaktorė ir žurnalisto padėtį rajone, kur gyvena mažiau nei 30 tūkst. žmonių, palygina su „Mažos trobelės karštlige“.

Kai pagrindinis kriterijus – visuomenės, ne asmeniniai interesai, žurnalistas tampa tarsi teisėju. Rajonuose žurnalistus žmonės pažįsta. Vieni kitiems jie arba kaimynai, arba giminės, pažįstami. Meluoti siauroje aplinkoje nepaprastai sunku. Tiesa galiausiai paaiškėja. Yla išlenda iš maišo. Provincijoje žurnalistas neturi kito pasirinkimo, kaip tik tiesą, paremtą faktais: „Provincijoje žurnalistas vienišas. Turi su tuo susitaikyti. Turi būti garantuotas tuo, ką rašai“, – sako p. Šmigelskienė.

Mažame rate sukasi ne tik suaugusiųjų reikalai. Kai praktikos metu teko kelis kartus susidurti su miesto valdžia, netyčia pagalvojau, kad būtų nesmagu „susipykti“ – pernelyg akylai sekti valdžios darbą. Iš redakcijoje dirbančių žurnalistų patirčių akivaizdu, kad valdžia sąskaitas suvedinėja įvairiausiais būdais. Patys žiauriausi – netiesioginiai. Kai mokykloje žurnalistų vaikai niekinami už tėvų paskelbtus faktus. Šitaip žurnalisto laisvė gyventi kokybišką ir patogų gyvenimą vis siaurėja. Jei ne valdžia riboja, tai pats nejučia užsidedi tramdomuosius marškinius: jei ne dėl savęs, tai dėl artimųjų.

Susiję