„Lietuvoje pasiektas toks lygis, kad etikos nesilaikymas, nepagarba savo publikacijų herojams, elementarių žmogiškosios etikos normų nepaisymas tapo norma“ – įsitikinęs žurnalistas Gediminas Reklaitis. Anot jo, nors šalyje veikia žurnalistų savitvarkos ir etikos priežiūros institucijos, viešąją informaciją valdantiems profesionalams galioja Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas, kyla klausimas, kodėl dabartinė žiniasklaidos etikos sistema yra neveiksminga.

Etika – tik žurnalistų bendruomenės reikalas

Lietuvos Žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas yra taikomas skirtingiems visuomenės informavimo proceso dalyviams – ir leidėjams, ir žurnalistams. Dėl to Lietuvos žiniasklaidos darbuotojų ir savininkų savitvarkos sistema yra netipiška, mano žurnalistas, Lietuvos žurnalistų sąjungos etikos komisijos pirmininkas Viktoras Trofimišinas. „Pagrindinis savitvarkos dokumentas – Žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas mėgina suderinti samdomų darbuotojų profesinės veiklos ir verslo bei darbdavių etiką. Bendromis normomis pasiekti skirtingus tikslus sudėtinga“, – etikos kodekso problematiką komentuoja žurnalistas.

Žurnalistas, portalo „15min.lt“ vyr. redaktorius Rimvydas Valatka mano, kad etikos normos negali būti reglamentuojamos jokiuose su įstatymais susijusiuose dokumentuose. „Jei atvirai, esu priešiškai nusiteikęs prieš bet kokį etikos kodeksą. Apskritai formalioji teisė sudaro tik 40 proc. etikos esmės, o likę 60 proc. – tradicija, kuriama pačioje bendruomenėje.“ – sakė jis.

Kitokią nuomonę išreiškia Aistė Žilinskienė – Interneto žiniasklaidos asociacijos pirmininkė, buvusi portalo „Delfi.lt“ komunikacijos vadovė, Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos narė. Jos manymu, bendras Kodeksas nėra problema: „Labai gerai, kad yra bendras profesinių normų etikos kodeksas. Todėl, kad leidėjas ir žurnalistas turi vienodai suprasti profesinę etiką. Pavyzdžiui, jeigu leidėjas galvos, kad tas pats žurnalistas gali rengti ir publikuoti užsakomuosius straipsnius, o žurnalistas su tuo nesutiks, tai jau bus tarsi užprogramuotas konfliktas tarp darbuotojo ir darbdavio.“

A. Žilinskienė mano, kad etikos kodekso atsiradimo prasmė yra žiniasklaidos atsakomybė visuomenei, pasireiškianti visuomenės pasitikėjimu, kurį lemia objektyvi informacija. Pašnekovės manymu, būtent dėl to atsiranda etikos kodeksai – gairės, tam tikras rodiklis visuomenei, kad žiniasklaidos atstovų teikiama informacija yra etiška. Kitaip tariant, Kodeksas yra žiniasklaidos kokybės indeksas.

Kodeksas žurnalistą disciplinuoja labiau, nei leidėją

Žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas yra bendras nuo pat jo sukūrimo 1996-aisiais. Jeigu Kodeksas sukurtas abiems visuomenės informavimo dalyvių bendruomenėms, vadinasi, šių profesijų atstovų veikla glaudžiai susijusi. „Žurnalistas ir leidėjas vienas be kito negali dirbti. Ką leidėjas leis, jeigu neturės turinio? O turinį rengia žurnalistai. Ir kas būtų žurnalistas, jeigu jo niekas nepublikuotų? Tada žurnalistas kalbėtų pats su savimi.“ – teigia A. Žilinskienė.

V. Trofimišinas mano, jog šiandien būtų sudėtinga kalbėti apie žurnalistų ir leidėjų bendruomeniškumą: „Juk kalbame apie darbdavius (leidėjus) ir samdomus darbuotojus (žurnalistus). Leidėjo, kaip bet kurio verslo, tikslas yra pelnas, o samdomo darbuotojo – pajamos, leidžiančios jam oriai gyvuoti. Šioje sankirtoje ir matau esminę problemą. Ar darbdaviui rūpi vien tik jo pelnas, ar ir darbuotojų gerovė? Ar vien reitingai, ar ir auditorijos pasitikėjimas?“ Tokiai žurnalisto minčiai pritaria R. Sakadolskis: „Žurnalisto interesai iš esmės mažai ką turi bendro su verslo interesais. Žurnalisto interesas yra ieškoti tiesos ir pateikti tiek, kiek jis apie tą tiesą sužino. Verslo interesas yra parodyti pelną ir pagaliau gebėti jį išlaikyti.“

Skirtumus tarp žurnalistų ir leidėjų nurodo pats Etikos kodeksas. Šiame dokumente ne visos atsakomybės vienodai numatomos ir leidėjui, ir žurnalistui. Daug Kodekso straipsnių yra adresuojami tik žurnalistams, o leidėjams Kodekse skiriama daug mažiau dėmesio. Žurnalisto sąvoka Kodekse minima 109, o viešosios informacijos rengėjo – leidėjo 75 kartus. Anot A. Žilinskienės, natūralu, kad žurnalistui tenka prisiimti didesnę atsakomybę ir todėl jam skiriama daugiau dėmesio: „Žurnalistas renka informaciją, įžvelgia aktualiją, visuomenės interesą, apdoroja informaciją, ją pateikia. O leidėjas yra skleidėjas, kuris gauna jau apdorotą produktą. Jis žiūri principinius dalykus, ar informacija atitinka visuomenės interesą, o žurnalisto darbą jau reikia detaliau reglamentuoti. Leidėjas šiame darbo procese nedalyvauja, jis tik gauna baigtinį produktą ir jį skleidžia.“

Žurnalistas V. Trofimišinas įžvelgia Kodekse skiriamų atsakomybių tik žurnalistui, bet ne leidėjui, problematiką: „Tikrai paradoksalu, kad Kodeksas imperatyviai nurodo žurnalistui pranešti apie gaunamas dovanas, mokamas keliones, mokamas atostogas ir kitokį įsiteikimą, kuris gali pakenkti nepriklausomumui, tačiau leidėjui tokios pareigos nėra. Jeigu Kodeksas abiejų, tai, manau, viešosios informacijos rengėjui privalėtų būti nusakyta pareiga skatinti žurnalistų profesinį tobulėjimą ir sudaryti tam sąlygas.“

Taip pat V. Trofimišinas įžvelgia problemą, kad didžioji Kodekso dalis skirta žurnalisto veiklai, jo pareigoms. Mažai kalbama apie darbdavio pareigas užtikrinant žurnalistinės veiklos garantijas. „Reikalaujant iš žurnalisto kokybiško darbo, reikėtų kartu pasakyti, kad jo veiklos nepriklausomumo garantija yra jo teisė į darbo užmokestį, kuris priklausytų nuo pareigų ir atsakomybės. Bei teisė į normalias darbo sąlygas, kurias privalėtų užtikrinti viešosios informacijos rengėjas“, – sako jis.

„Jeigu žurnalistų bendruomenė būtų labiau organizuota, manau, kad atsirastų ir atskiras žurnalistikos kodeksas“, – mąsto R. Sakadolskis.

Redakcijų etikos kodeksai – ateities kryptis

Visuomenės informavimo įstatymo 23 straipsnis nusako, jog kiekviena žiniasklaidos priemonė privalo turėti vidaus tvarkos taisykles ir (ar) vidaus etikos kodeksą. Ši įstatymo nuostata galioja jau beveik dešimtmetį, bet šiandien vidaus etikos kodeksus turi tik kelios visuomenės informavimo priemonės. Vienas iš šviežiausių vidinių etikos kodeksų buvo sukurtas naujienų portalo „Delfi.lt“ 2013 m.

V. Trofimišino manymu, dauguma redakcijų nemato reikalo kurti savo vidaus etikos normų rinkinio, nes, tikriausiai, vertina tai kaip laiko gaišatį. „Mano akimis, tai iš dalies susiję su profesinės etikos pažeidimų augimu konkrečiose žiniasklaidos priemonėse. Redakcijos pamatė, kad jos jau nebegali tiesiog nieko nedaryti šioje srityje, kad privalo bent demonstruoti rūpinimąsi savo darbuotojų profesionalumu ir produkcijos kokybe. Vien kodekso rengimo procesas kaip profesionalumo standartų gvildenimas jau pats savaime yra vertingas“, – taip redakcijų iniciatyvą turėti savą kodeksą paaiškina žurnalistas.

Šią žurnalisto mintį patvirtina TV3 televizijos atvejis. 2011 m. ši televizija sukūrė savo etikos kodeksą po to, kai tais pačiais metais Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija pripažino, jog TV3 – neetiška žiniasklaidos priemonė.

Kitokios nuomonės dėl naujų kodekso normų laikosi A. Žilinskienė. Anot jos, nėra logiška kurti atskirus etikos kodeksus. „Iš esmės kiekviena žiniasklaidos priemonė galbūt privalo turėti savo vidaus darbo taisykles, ne tiek, kiek profesinės etikos kodeksą, nes yra bendras Kodeksas, kuriam joks vidinis etikos kodeksas negali prieštarauti“, – sako A. Žilinskienė. Beje, naujienų portalo „Delfi.lt“ etikos kodekse teigiama: „Tuo atveju, kai kituose kodeksuose nustatytos profesinės etikos normos prieštarauja šiam kodeksui, taikomos šio etikos kodekso nuostatos.“ Vadinasi, portalas teikia pirmenybę savo vidaus etikos kodeksui.

Neigiamam požiūriui į šią situaciją pritaria ir R. Valatka. Žurnalisto teigimu, nuo kiekybės nepriklauso, ar tam tikra etikos grupė elgsis etiškai. Viskas priklauso nuo konkrečių veiksmų: „Pagrindinė problema ir yra etikos kodeksų gausa.“ Žurnalisto nuomone, šiais laikais už kodeksų tarsi slepiamasi, bandoma atsikratyti atsakomybės.

„Leidėjo, kaip bet kurio verslo, tikslas yra pelnas, o samdomo darbuotojo – pajamos, leidžiančios jam oriai gyvuoti“, – kertinį skirtumą įžvelgia V. Trofimišinas.

Nors užsienio šalyse taikoma kitokia žurnalistų etikos kodeksų praktika nei Lietuvoje, bet visuomenės informavimo priemonės taip pat turi savo vidaus etikos kodeksus. Nepaisant žurnalistų etikos kodeksų gausos Amerikoje, „The New York Times“ turi vidaus etikos kodeksą. Verslo leidiniai, kurie vadovaujasi atskiru verslo žurnalistų etikos kodeksu, taip pat turi vidaus etikos kodeksus. Verslo leidinys „Forbes“ turi ne tik savo redakcijų vidaus, bet ir tiekėjų elgesio etikos kodeksus. Didžiojoje Britanijoje ir BBC, ir „The Guardian“ vadovaujasi vidaus etikos kodeksais.

Lietuvos redakcijų darbuotojų požiūris į vidaus etikos kodeksus aprašytas žiniasklaidos ekspertės, VU Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto mokslininkės dr. Jolantos Mažylės atliktoje regioninės spaudos darbuotojų apklausoje. Į klausimą, ar reikia turėti redakcijai savo etikos kodeksą net 65 proc. respondentų atsakė teigiamai. Dažniausi Lietuvos regioninės žiniasklaidos žurnalistų ir redaktorių argumentai turėti redakcijose tokį dokumentą buvo tokie: pirmiausia tai šiuolaikiška, padidina atsakomybę už darbą, kodekso reikia, norint užtikrinti kolektyvo savitvarką. Net 37 proc. reprezentatyvios apklausos dalyvių bene svarbiausiu argumentu žiniasklaidos priemonei turėti savąjį etikos kodeksą įvardijo lengvesnį leidėjo ir žurnalisto sutarimą. Apibendrinus, galima būtų manyti, kad tokie teiginiai tėra argumentai redakcijos darbo optimizavimui, bet ne etikos normų gerinimo atspindys.

Žiniasklaidai atėjo metas keistis

Žurnalistas G. Reklaitis mąsto, jog pats laikas keistis: „Dabartinė teisinė bazė yra pakankama, priežiūros institucijų pakanka, o galbūt jų net per daug. Bėda, kad tos institucijos neužsiima realia priežiūra, o bausmės neetiškai žiniasklaidai nėra adekvačios.“ Jo manymu, pokyčiai būtų tik pirmas žingsnis. „Galutinis tikslas turi būti žurnalistų savireguliacija. Kodeksai ir įstatymai teisinėje valstybėje savaime yra svarbūs, bet etika turi „gyventi“ kiekvieno žurnalisto galvoje.“ – sako jis.

Anot Lietuvos ir JAV žurnalisto lektoriaus Romo Sakadolskio, Lietuvos žiniasklaidos etikos sistemai atėjo metas keistis. Žurnalistas mano, kad leidėjai galėtų turėti savo bendrą žiniasklaidos priemonių etikos kodeksą, kuris būtų susietas su sąžiningu, skaidriu verslu, o žurnalistai – su savo profesija susietą kodeksą.

Jo nuomone, reikia stiprinti žurnalistų bendruomeniškumą, tada atskiro Kodekso vizija atsirastų savaime: „Jeigu žurnalistų bendruomenė būtų labiau organizuota, manau, kad atsirastų ir atskiras žurnalistikos kodeksas. Tuomet jo nesilaikymas reikštų, jog tu esi pašalinamas iš žurnalistų bendruomenės. Ir tuomet tai jau būtų moralinė, o ne vien piniginė sankcija.“ Šis procesas gali užtrukti, tačiau R. Sakadolskis yra įsitikinęs, kad Lietuva jau subrendo ir gali vykdyti svarbius pokyčius. Ypač žiniasklaidos srityje.

 

Susiję