Nuomonės riteriai

Tą biblijinių laikų dieną, kai buvo išrastas atpirkimo ožys, žurnalistų ir nuomonių reiškėjų darbas išsyk palengvėjo.

Įsivaizduokite, kad gyvenate šalyje, kur skurdas pastaraisiais metais augo, atskirtis padidėjo, tūkstančiai vaikų iškrito iš švietimo sistemos, viešų pinigų vagystės tapo rafinuotesnės, nelegalumas legalizavosi, mokesčių sistema ir toliau skatino nelygybę, lobizmo kontrolės neatsirado, viešumo siekį pakeitė viešinimo mechanizmai, kalėjimai persipildė net braška, korumpuotos sistemos liko korumpuotomis, stambieji verslininkai sukūrė buferines įmones užsienio šalyse ir nusiurbė ten mūsų pinigus, užuot mokėję sąžiningus atlyginimus, o politinis gyvenimas pasipildė naujomis imitacijos formomis.

Kaip tokioje valstybėje turi veikti interneto naujienų portalas, kad neštų pelną, trauktų skaitytojus ir reklamą?

Portalas turi virte virti. Greitai rašai anonsą, paskui tekstą. Kuo trumpiau. Kadangi žmonių valstybėje nedaug, jie turėtų kaip pašėlę spausti antraštes vieną po kitos. Viešojo intereso pažeidimų stebėjimui, kvestionavimui, juo labiau į sprendimų paiešką orientuotai žurnalistikai reikalingos žinios ir laikas. Tokie žurnalistai – krapštukai lėtūnai. Bet laiko nėra. Be to, yra draustinių ir rezervatų, kuriuose ganosi įtakingi verslininkai-reklamdaviai ir politikai, per kurių valdomas institucijas į žiniasklaidą kapsi, tiksliau, kliokia viešinimo pinigai.

Kuo užpildyti portalą, kad jis atrodytų kaip naujienų?

Atsakys bet kuris virėjas: faršu.

Tariamomis naujienomis, kopijuojamomis iš valstybės institucijų, lobistų organizacijų, privačių įmonių ir nevyriausybininkų pranešimų spaudai.

Korespondentų pranešimais iš spaudos konferencijų, kurias rengia galios pozicijoje esantys žmonės.

Kriminalinėmis naujienomis ir nelaimėmis iš Lietuvos ir pasaulio. Galimomis nelaimėmis iš kosmoso.

Reklaminėmis pramogų naujienomis ir gyvenimo būdo patarimais. Spektaklių, parodų anonsais. Receptais ir kitu informaciniu triukšmu.

Kokia nors superinovacija androidams ir aipedams.

Žinoma, reikės keleto interviu su įdomiais žmonėmis. Ko nors apie sėkmę ir lyderystę.

Kadangi regione vyksta karas, galima kuriam laikui sumažinti pusnuogių moterų nuotraukų dozę, nes gąsdinamieji tekstai beveik tokie pat patrauklūs akiai ir rankai.

O kaip parodyti, kad žinaisklaidos priemonė rimta, jaučianti visuomenės gyvenimo pulsą, pateikianti nuomonių įvairovę, aštri, nebijanti – tokia, kokia žmonės pasitikėtų?

Kadangi apie valstybėje vykstančius viešąjį interesą pažeidžiančius procesus ji nepraneša, jų neanalizuoja, tai ims ir pagalvos skaitytojai, kad šita žiniasklaidos priemonė nieko nerašo apie jų gyvenimą, apie jų problemas, kad žurnalistai – bestuburiai, o nuomonių reiškėjai – politinio elito aptarnautojai.

Trumpai tariant, kaip imituoti drąsą ir įžvalgumą?

Ir vėl patars virėjas: susirandi atpirkimo ožį ir pjauni. Ar bent paspardai.

Geriausia – kokią nors pažeidžiamą grupę, kuri viešojoje diskusijoje balso neturi.

Žmonėms juk gyvybiškai svarbu žinoti, ne taip svarbu, ką (skolinuos šią frazę iš vieno karininko).

Saugumo troškimas – pamatinis poreikis. Sukelkime žmonėms apysunkį nesaugumo jausmą, ir jie sutiks su daug kuo, kad tik pasijaustų saugesni. Gąsdinamajame straipsnyje supaprastinkime sudėtingą situaciją iki juoda-balta. Padarykime bent keletą loginės argumentacijos klaidų, pateikime skaitytojams netikrąjį pasirinkimą, pavyzdžiui, tarpabsoliučiai saugios auksinės praeities, tarsi tokia būtų buvusi, ir visiškai nesaugios ateities, kuri ištiks skaitytoją jeigu jis neteisingai pasirinks, arba tarp stiprios šeimos ir imigracijos, tarsi tai būtų arba-arba ir negalėtų būti ir-ir, garantuokime, kad tai, ką sakome, jau seniai įrodė mokslas. Nors tie pasirinkimai bus tik autoriaus fantazija, tikėtina, kad tas tekstas pasklis internetuose kaip kepto ožio kvapas.

Žmonės, į kuriuos nukryps nuomonės reiškėjo ar žurnalisto pirštas, gali būti vis kiti. Atpirkimo ožiais gali būti paskelbti kokios nors etninės grupės bendrapiliečiai (kuo labiau abstrahuoti), nėštumą nutraukiančios moterys (tos kraugerės), mistinė penktoji kolona, kuriai galima priskirti bet ką (o kodėl jie nepaneigia, vadinasi, kalti), skurstantys darbo nerandantys žmonės (kas nori dirbti – darbą ras), skurstantys dirbantys žmonės (kas gerai dirba, tas ir uždirba), emigrantai (arba grįžtat su investicijom, arba išdavikai), profsąjungos (stabdo progresą, aišku, kas už jų stovi), o dabar jau ir pabėgėliai (jie čia bėga, nes ten blogai, kai čia atbėgs, tai ir čia bus blogai).

Taip žiniasklaidoje imituojamos kovos, kurios nevyksta. Taip dėmesio centras patraukiamas už horizonto. Taip skaitytojai karštai kviečiami ginti tų, kas ir taip yra galios pozicijoje. Taip nekaltumas verčiamas teisintis. Taip tie žmones, kuriuos žurnalistai turėtų ištraukti iš paraščių, įgalinti juos ir suteikti jiems balsą, paverčiami atpirkimo ožiais. Jų vardu konstruojami absurdiški teiginiai, kuriuos nuomonių reiškėjai čia pat sutaršo į skutus.

Senajame Testamente atpirkimo ožiui suverčiamos visos bendruomenės kaltės ir jis išvaromas į dykumą. Lietuvos žurnalistikoje atpirkimo ožiai naudojami kad būtų nukreiptas dėmesys nuo tikrų problemų ir klausimų, nes taip paprasčiau. Kam kalbėti apie skurdo priežastis ir ieškoti sprendimų. Suradus atpirkimo ožį, ne skurdas ir nelygybė, o skurstantys žmonės gali būti įvardijami kaip „problema“. Arba dar geriau – vieni skurdūs žmonės gali būti supriešinti su kitais, tegul jie niaujasi tarpusavy ir vieni kitų nekenčia.

Taip mes užuot skatinę žmonių susikalbėjimą ir konstruktyvią viešąją diskusiją tampame nerimo sėjikais ir žmonių gąsdikais. Vadiname save žurnalistais, nors gal sunku būtų prisiminti, kada paskutinį kartą ėmėm interviu iš žmogaus, nesančio galios pozicijoje. Mes užsukame panikos malūną ir lengva ranka mostelime komentatorių chorui, kuriame vis nuskamba nemoderuojami raginimai vyti, žudyti.

Mes vadinam save drąsiais, tarsi reikėtų ypatingos drąsos, kad „barbarais” išvadintume žmones, neturinčius vietos pasauly. Tarsi reikėtų ypatingos drąsos gąsdinti vienus žmones kitais žmonėmis, vargstančius – dar labiau vargstančiais, ujamus – dar labiau ujamais.

Tokia „drąsa” vadinama žiaurumu.

Už jos slypi ne kokia nors ypatinga filosofija ar civilizacija. Jokios vertybės ir jokia, net kalėdinė, krikščionybė, už to nestovi. Tik paprastasis rasizmas ir humaniškumo stoka, įgavę rafinuotą formą. Jei klausytume šių žmonių, prieglobsčio prašantis Juozapas būtų neįleistas kaip potencialus nusikaltėlis, būtų suabejota Marijos integracijos galimybėmis, o jų kūdikis mirtų naktį sušalęs, kaip sušalo trys vaikai Lesbo saloje, kai ten lankėsi ES Sveikatos komisaras.

Mes nežinom, kiek sušalo šiąnakt, nes komisaras ten nesilankė ir mums neparašė.

Tai šiandien Lietuvos žiniasklaidoje pavadinta drąsa – nuolatinė panieka neturintiems galios.Tiems, kurie be balso. Už tai apsidovanojame. Tai laisvų žmonių apdovanojimai? Padarykim eksperimentą, verskim savo redakcinius ir nuomonių straipsnius ir publikuokim britų, prancūzų ar vokiečių spaudoje. Ypač tuos, kuriuose minime „Europos vertybes”. Įkontekstinkim save, įeuropinkim, integruokimės pagaliau. Kremliaus valdomoje Rusijos spaudoje tie tekstai, beje, suskambėtų puikiai. Ir Orbano Vengrijoje.

Kai mums tai tikrai atsibos, Lietuvos žiniasklaidoje sukursime alternatyvą šiai „drąsai”. Po keleto metų paplešknojimai sau patiems per petį už panieką žmonėms, už neapykantos kurstymą ir už atpirkimo ožių paiešką atrodys kaip blogas sapnas. Netgi finansiškai tai nebeapsimokės.

Šio teksto pabaiga nėra madingai pesimistinė.

*****

Audra Čepkauskaitė yra žurnalistė, dirba radijo stotyje LRT Klasika. KTU studijavo mokslo ir technologijų istoriją ir filosofiją.