– Jei vadovausimės tokiomis visuomenės nuomonės apklausomis, kuriose jis atsiduria tarp Bažnyčios, ugniagesių ar abstraktaus „švietimo“, tai nenaudinga. Tačiau šitaip konstruojamas požiūris į demokratijos citadelę – žiūrėkit, vėl šį mėnesį visuomenė mažiausiai pasitiki Seimu – yra iš esmės klaidingas, nes jis liudija nenuovoką apie demokratijos principus. Man patiko teisės profesoriaus Vytauto Nekrošiaus mintis, kad esą visuomenė, šitaip vertindama, panaši į pasakos veikėją, kuri klausia veidrodėlio: „Pasakyk, kas pasaulyje gražiausias“.
Bet juk Seimas yra visuomenės atspindys. Ir kartu – įtakingiausi valstybės politikos rūmai, nes ten priimami lemtingi įstatymai, ten galima užduoti kontrolinį klausimą bet kuriam valstybės pareigūnui. Komunikacijos specialistė Dalia Kutraitė-Giedraitienė pagrįstai siūlo parlamento vadovybei ir Seimo kanceliarijai dėmesį kreipti ne į tokį pasitikėjimo reitingų konstravimą, bet į visuomenės, ypač jaunosios kartos ugdymą apie valstybės, jos pamatų, tradicijų, bendruomeninių santykių reikšmę.
Seimas jau keliolika metų yra atviriausia valstybės institucija; šis atvirumas leidžia matyti sprendimus, juos perprasti ir vertinti. Šis atvirumas parodo, koks politikas yra iš tikrųjų – tai itin reikšminga žinoti jį išrinkusiam piliečiui. Ir tai yra svarbiausia nauda visuomenei – net ir tai jos daliai, kuri nesupranta Seimo funkcijų ir sprendžia apie parlamentą tik pagal kelis mažai ką veikiančius jos išrinktus veikėjus, besirodančius pramogų žiniasklaidoje. Juolab kad Lietuvoje sociologai nelabai turėtų pasitikėti visuomene – ji nėra nuoširdi.
– Ką provokuojate siūlydamas įsižiūrėti į Marko Tansejaus paveikslą su karve, atvedama prie kito paveikslo su… karve?
– Manau, jog amerikiečių dailininko pavaizduota absurdiška situacija yra geriausias atsakymas tiems, kurie nori „aukštų“ Seimo reitingų ir netgi reikalauja mistinio „teigiamo“ įvaizdžio nesuvokdami, kokia prieštaringa yra atviros politinės institucijos – parlamento komunikacija.
– O nuo kada tie pasitikėjimo reitingai sudarinėjami?
– Tai pradėta daryti XX a. septintą dešimtmetį Amerikoje, o Lietuvoje vienas dienraštis ėmėsi šių užsakomųjų apklausų 1998 m. Tačiau dabar toks matavimas yra nepagrįstas – kad ir kaip „socialinio kapitalo“ kūrimo motyvas atrodytų rimtai. Kitos apklausos rodo, jog Europoje žmogus taip pat menkai pasitiki artimiausia aplinka, galima sakyti, jog jaučiasi vienišas – tai yra žymiai reikšmingesnė išvada. Tikrovėje organizacijų, bendruomenių, įstaigų atstovai ieško tiesos Seime, pripažindami jo galią.
– Bet politikai ne visada supranta, jog atvirumas visuomenei naudingas. Knygoje tarp įvairių praktikos pavyzdžių minimas atvejis, kai vienos Vakarų valstybės prezidentas mūsų Seimo Pirmininkui prisipažino, jog „irgi“ nemėgsta žurnalistų, tačiau pataria – esą juos reikia „pakęsti“. Taigi kas gali užtikrinti, kad parlamentas būtų atviras? Juk prieš keletą metų Seimo vadovybė pabandė „priverti“ parlamento duris žurnalistams.
– Teisingai – tik pabandė! Nepavyko įvesti draudimo laisvai judėti akredituotam žurnalistui, tad tuoj pat turėjo atsitraukti nuo to sprendimo, nes per keliolika metų demokratinių santykių plėtros – nuo 1997-ųjų Lietuvos Seimo rūmai buvo paversti palyginti atvirais namais, kur lankytojams, interesantams, žurnalistams priimami arba priimti sprendimai prieinami; kaip sprendimai priimami – galima stebėti, bendrauti, diskutuoti.
Tik viešumas gali gelbėti nuo uždarų susitarimų, apriboti korupciją, garantuoti saugumą – tai yra pagrindinis tiek vidaus, tiek tarptautinės šiuolaikinės politikos veiksnys.
Jūsų paminėtu atveju minty turimas Italijos prezidentas Oskaras L. Skalfaras, turėjęs ilgametę parlamentaro patirtį, kuria didžiavęsis, ir ėmęsis realios kovos su korupcija, be kita ko, ir viešumo priemonėmis. Žinoma, įtikinti atvirumo nauda kai kuriuos mūsų parlamento vadovus nebūdavo lengva, ir nebūna. Politikai, kita vertus, neturi mėgti žiniasklaidos – bet tokia jau šių sferų paskirtis – nedraugauti siekiant auditorijų ar rinkėjų dėmesio. Jei žiniasklaida elgiasi solidžiai ir siekia sprendimų kontrolės pagal šią prigimtinę funkciją – ji turės visuomenės paramą ir bus jos ginama. Todėl tenka apgailestauti, jeigu žiniasklaida įsilieja į politinės demagogijos chorą, būdingą vykdomosios ir teisminės valdžios dalyviams, kai jie niekina parlamentinę kontrolę kaip neva saviveiklinę, „ne specialistų“ veiklą.
– Rašydamas apie žurnalistus, nagrinėjate ir atvejį, kai specialiųjų tarnybų pareigūnai Seimo rūmuose sulaikė žurnalistę…
– …be Seimo kanclerio ir parlamento vadovybės žinios. Tai skandalinga, jei darbo aplinkai nekeliantis pavojaus žmogus gali būti „niekam“ nematant išvesdintas iš rūmų – juk ne specialiosios tarnybos akredituoja žurnalistus Seime. Tai pamoka, lėmusi būtinumą išsiaiškinti institucijų kompetencijas tarpusavyje, o politikams – perspėjimas: neginsite žurnalistų teisių (kad ir kaip jų nemėgtumėte), neginsite demokratijos ir rytoj jūsų pozicijos nebus kam apginti: galite būti panašiai išvesdintas.
– Parlamentas atskleidžia politiko-lyderio gebėjimus. Tai reiškia, ir nuvainikuoja, apnuogina (žiūrint į knygos viršelį)?
– Kiekvienas Seimo narys yra potencialus politikos lyderis jo apygardoje, frakcijoje, komitete. Galbūt ne kiekvienas tampa žinomas nacionaliniu mastu. Tačiau jo komunikacija, nulemta objektyvių ir subjektyvių kriterijų, apnuogina politiko gebėjimus. Objektyvioms sąlygoms priskiriu formalų valstybės lėšomis apmokamą informacinį aprūpinimą, kurį užtikrina Seimo kanceliarija, o subjektyvu yra tai, kaip politikas sugeba atsirinkti informaciją, kokius pasirenka bendradarbius – padėjėjus ir patarėjus, kaip geba bendrauti su žiniasklaida.
– Kaip politikai pasirenka sau padėjėjus?
– Tiek, kiek politikas yra savikritiškas, jis geba kelti reikalavimus savo bendradarbiams – padėjėjams ir patarėjams. Deja, pasirinkimas pagal „pasitikėjimą“ (suprantamas kaip kažkokia romantinė ištikimybė) nebūna adekvatus kompetencijoms, tarp kurių svarbiausia yra surinkti ir įvertinti informaciją. Ir tai turi didelės įtakos sprendimų priėmimui.
Argi netenka pastebėti nuostabos Seimo nario veide, kai jis iš žurnalistų išgirsta tikrą dalyką – nors klausimas būna iš tos srities, kuria parlamentarui pagal pareigas komitete ar komisijoje privalu domėtis.
Kadaise įvyko vienas pirmųjų JAV Kongreso patarėjų susitikimas su Seimo komitetų patarėjais; vizualiai tai atrodė kaip žilagalvių išmninčių ir vaikaičių pasikalbėjimas. Žinoma, išskirtines informacinio aprūpinimo sąlygas turi parlamento vadovas ir jo pavaduotojai; tik klausimas – ar kiekvienas jų turi politinę idėją ir žino, ko nori, nes tik tuomet galima gauti reikalingą informaciją ir siekti tikslo. Kaip matome, per 20 metų nedaugeliui politikų pavyko iš pat pradžių matomą Seimo Pirmininko poziciją sustiprinti ir tapti įtakingais veikėjais. Daugelis toje kėdėje užsimiršdavo ir nedirbdavo taip, kaip tiktų politikos strategams; mat kai kuriems iš jų pakakdavo padėjėjų, kurios pasirūpindavo, kad ant stalo netrūktų vynuogių ir obuolių, bet ne idėjų.
– Ar tiesa, kad Seimo kanceliarija bandė surengti oficialaus drabužio pristatymą Seimo rūmuose, bet Seimo vadovybė nesutikdavo?
– Taip, per pora dešimtmečių tokių bandymų buvo trys: du kartus siūlė kanceliarija, kadangi kai kurie padėjėjai, ypač padėjėjos rengdavosi ne visai taip, kaip dera oficialioje aplinkoje. Kartą tokį prašymą teikė vienas Seimo narys, etiketo specialistas. Manau, jog yra dalykų, kurių Seimo kanceliarija neturėtų apskritai derinti su parlamento vadovybe ir prisiimti atsakomybę už vidaus tvarką.
– Knygoje atskiriami sisteminiai ryšiai su visuomene nuo nesisteminių viešųjų ryšių?
– Taip, atskiriu ryšius su visuomene, nes parlamentą aptarnaujanti įstaiga – Seimo kanceliarija nuolat informuoja tikslines grupes apie priimamus sprendimus. Ji gali net atlikti lankytojų apklausas ekskursijų metu, organizuoti susitikimus, konferencijas, konkursus, galiausiai – keisti nuomonę apie Seimo darbą. Tai labai plati komunikacijos galimybių skalė – pranešimo požiūriu. Ji gali vykdyti tam tikrus socialinius projektus. Kitas dalykas – kiekvieno Seimo nario, frakcijos viešieji ryšiai. Būtent pastaroji komunikacija sukelia aštriausių diskusijų visuomenėje apie sprendimus: įstatymus, susitikimus, vertybių interpretavimą, kadangi ji būna prieštaringa. Taigi neįmanoma tikėtis, kad politiniu pasitikėjimu grįsta informacija būtų suderinama su nešališkais Seimo kanceliarijoje parengtais pranešimais.
– Tačiau politikai tikriausiai to norėtų – ypač esantys ar buvę Seimo vadovai.
– Politikai apskritai neturėtų neakivaizdžiai vadovauti Seimo kanceliarijai, turinčiai šios savarankiškos biudžetinės įstaigos vadovą. Kodėl jai reikia nurodinėti, kaip rašyti, pirkti, dažyti – jei gali „tik“ reikalauti, kad būtų parašyta, nupirkta, suremontuota.
– Knygos skyriuje, kuris skirtas istorinei Seimo aplinkai ir interjerui, kalbate ne tik apie sunaikintą „Piramidės“ fontaną, bet tarsi apgailestaujate, jog Seimo nariai turi gyventi Seimo viešbutyje?
– Kiekvienas normalus žmogus, išrinkęs savo atstovą, turėtų suprasti, kad nesiunčia jo svaigintis dujomis, išmetamomis iš tunelio. Deja, kai kuriuos Seimo narius ištinka toks likimas iš valstybės malonės gyventi taršos zonoje.
– „Stebint politiką, ypač parlamente, reikia ieškoti ir subjektyvių jos motyvų, kuriuos lemia atitinkami interesai, ir vidaus komunikacijos trūkumų: savo partijoje, frakcijoje, vyriausybėje, tarp savo šalininkų. Kitaip tariant, prieš atsigręždamas į priešininką, apmąstyk, aptark savo elgseną su artimaisiais“, – teigiama knygoje. Ar iš tikrųjų vidaus ir išorės komunikaciją daugiausia lemia subjektyvūs veiksniai?
– Neabejotinai. Juk politikai neturi draugų, todėl turėtų gerai įsiskaityti Nikolą Makiavelį. Vienas spalvingiausių dalykų, kuris nematuojamas vien politinių teorijų dėsniais yra valdžių komunikacija: tarkime, ta pati politinė jėga gali pareikšti skirtingus požiūrius į tą pačią problemą Vyriausybėje ir Seimo frakcijoje. Ir sudėtingiausia tuomet būna viešųjų ryšių specialistui.