Tik skaičiai ir faktai

O šie tikrai įspūdingi. Emocinės pagalbos telefonu linija Lietuvoje gyvuoja jau dvidešimtus metus ir atsiliepė daugiau nei į 1 mln. skambučių. Linijos prieinamumas smarkiai pagerėjo – 2010 m. tik kas trisdešimtas vaikas pasiekdavo VL savanorį, o pastarųjų metų statistika rodo, jog jau kas ketvirtas skambinantysis būdavo sujungtas su konsultantu. Tarnyba yra įsikūrusi trijuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose, kurių savanoriai atsiliepia į visos šalies vaikų skambučius.

Vaikų linija – skėtinė organizacija, kurios padaliniai yra išsidėstę ir kitose Europos šalyse. Jungtinėje karalystėje, Airijoje, Indijoje, kai kuriose Afrikos valstybėse veikia Vaikų linijos analogas Childline. Nors viso pasaulio vaikų problemos iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti panašios, yra tam tikrų skirtumų. Anot J. S. Jasiulionės, „išskirtinai Lietuvoje Vaikų linija sulaukia labai daug skambučių, kai vaikai įvairiomis formomis (dažniausiai juoko) teiraujasi seksualumo tema. Kitose Europos šalyse tokių skambučių irgi yra, tačiau jie visai kitokio pobūdžio“. Psichologės nuomone, tai atspindi ir vakarų visuomenės gebėjimą kalbėti seksualumo tema atvirai ir be užuolankų. Todėl vaikai ir domisi rimtai, be provokacijų ar juokų.

Vienas panašumas, apimantis visos Europos vaikus, tai priklausymas nuo artimiausios aplinkos žmonių. Santykiai su tėvais, draugais, poromis – visais metais, visose šalyse, tarp visų amžiaus grupių populiariausios temos. Lietuvos vaikai skiriasi tuo, jog tik labai maža dalis kreipiasi į pagalbos liniją dėl patiriamų grėsmių internete – pavyzdžiui, nemažai paauglių iš Jungtinės Karalystės kreipiasi dėl to, jog patiria reketą ar grasinimus dėl seksualinio turinio nesiuntimo ir pan. Nors kitose šalyse tokių skambučių susilaukiama labai daug, Lietuvoje tokie atvejai – retenybė.

Vietoj smūgio – švelnus apkabinimas

Sunku užmiršti tai, kaip nuo tėvų rankos mirė visiškai nekaltas keturmetis berniukas. Psichologės teiravausi, ar tokio amžiaus vaikai kaip Matas galėtų patys sugalvoti paskambinti į VL ir pasipasakoti.

„Ketverių metų vaikai gali būti labai skirtingos brandos. Vieni gali kalbėti sklandžiai, kitiems sudėtinga dėstyti mintis per atstumą. Ikimokyklinio amžiaus vaikams paprasčiau yra kalbėti su tais suaugusiais, kurie jį supa kiekvieną dieną. Ne išimtis ir žiauriai sumušto keturmečio Mato istorija – vaikas drąsiai kreipėsi į darželio auklėtoją, kurią matydavo kiekvieną dieną. Tokio pagalbos šauksmo jau turėjo būti daugiau nei pakankama atkreipti dėmesį į vaiko situaciją toje šeimoje. Kad ir kaip bebūtų, į VL tarnybą dažniausiai kreipiasi mokyklinio amžiaus vaikai, kurie sąmoningai priima sprendimą paskambinti ir pasikalbėti“, – aiškina psichologė.

Net ir nuaidėjus Mato tragedijai vis tiek atsirado tų, kurie teigė, jog minimalus smurtas gali būti pateisinamas, o rykštelė dar niekam nepakenkė. Anot psichologės, požiūris į smurto reikšmę yra ir bus skirtingas: „Tiems, kurių vaikystėje stipriai nesužalojo, tam tikros smurto formos gali atrodyti telpančios į auklėjimo normas. Kita vertus, suaugusieji, sugretinantys patirtą smurtą ir jų tapimą doru žmogumi kaip pasekmę pamiršta, kad geru žmogumi tampama dėl meilės, abipusės pagarbos ir dėmesio, o ne rykštelės. Labiau tikėtina, jog suaugusiajam smurtinės patirtys įsiminė ne dėl to, jog tai buvo vertinga „Kaip tapti geru žmogumi“ pamoka, o tiesiog skausminga ir trauminė patirtis, įsirėžusi į atmintį labiau nei meilus mamos ar tėčio apkabinimas“. Kartais tėvams kyla instinktyvus noras kuo greičiau sutvarkyti esamą situaciją (arba, tiksliau, cypiantį vaiką parduotuvėje), todėl jie pasitelkia staigų reagavimo būdą ir nepagalvoja apie pasekmes, „Bet kodėl vietoj mušimo tėvai negalėtų vaiko stipriai apkabinti ir apriboti jo judėjimą tokiu būdu? Tai visiškai kitokio pobūdžio kontaktas, tačiau moralus ir veiksmingas. Joks smurtinis elgesys negali nešti pozityvaus pokyčio“, – svarsto J. S. Jasiulionė.

Tokios nuomonės laikėsi ir 116 parlamentarų, Vasario 14 d. Seime per Neeilinę sesiją nubalsavę už Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo papildymą. Prie šio pokyčio prisidėjo didelė dalis visuomenės, rašydama apie tai socialiniuose tinkluose, o vėliau ir platindama peticiją dėl naujo įstatymo priėmimo.

„Mato istorija ir priimtas įstatymas dėl bet kokios smurto formos uždraudimo įrodo, jog visuomenės balsas buvo išgirstas. Daugiau negu 30 tūkst. parašų, pasisakymai socialiniuose tinkluose – visa tai didžiulis mūsų visuomenės indėlis, neleidęs smurto problemai šeimose ir toliau kerotis“, – teigia J. S. Jasiulionė. Paklausta apie priimto įstatymo efektyvumą psichologė atsakė, jog pirmiausia tai labai svarbus pasiekimas, išsakantis aiškią valstybės poziciją, tačiau reikia dar labai daug padaryti. Anot jos,  turi būti sukurta aiški pagalbos schema tėvams, kurie yra linkę į smurtavimą, nes „tikslas yra ne atiminėti vaikus iš tėvų, o ugdyti šeimas ir mokyti kurti teigiamą santykį. Remiantis kitų šalių patirtimi, pavyzdžiui Švedijos (viena pirmųjų šalių priėmusi nemušimo įstatymą), galime pamatyti, kad prireikia penkerių, o kartais ir daugiau metų, kad situacija visuotinai keistųsi. Dabar įvairios organizacijos ir tarnybos turi gerinti savo darbą tam, kad ta nuostata būtų įgyvendinta praktikoje“.

Nors skambučiai dėl smurto artimojoje aplinkoje visus metus išlieka pirmaujančiose pozicijose pagal tematiką, dabar VL daug galingesnė kovoje prieš fizinę prievartą. „Vienas iš didžiausių pastarojo penkmečio VL pasiekimų yra tai, jog dabar turime galimybę sujungti su Pagalbos vaikams linija, kuri organizuoja realią pagalbą vaikui. Anksčiau VL savanoriai galėdavo tik padrąsinti vaiką patį kreiptis pagalbos. Dabar  be emocinės pagalbos vaikas kritinių situacijų metų gali sulaukti kitų institucijų paramos“, – teigia J. S. Jasiulionė.

240 pasiruošusių padėti ausų

Įprastai VL pagalbą teikia kalbėdama telefonu ir atsakinėdama į vaikų laiškus. Artėjanti naujovė – emocinė parama susirašinėjimo, kitaip tariant, chato forma. Tokio komunikavimo poreikį išreiškė ir patys vaikai, rašydami atsiliepimus apie konsultavimą laiškais. Parašyti kartais gali būti daug lengviau nei paskambinti ir kalbėti apie sunkumus, o bendravimas realiu laiku greičiau gali padėti pasijusti geriau nei laukiant atsakymo į laišką kitą dieną. Jaunimo linija tokią konsultavimo formą jau taiko ir praktikoje kelias dienas per savaitę. VL ši funkcija turėtų atsirasti per artimiausią pusmetį.

Dabartinis didžiausias linijos tikslas – gerinti atsiliepiamumo rodiklį. O tam reikia daug geraširdžių žmonių. Šiuo metu yra apie 120 aktyvių savanorių ir šis skaičius – vienas didžiausių per visą VL istoriją (kažkada jų buvo tik kelios dešimtys). Savanoriška veikla VL išskirtinė tuo, jog pasižymi savo ilgalaikiškumu. Savanoriai įsipareigoja išbudėti tam tikrą kiekį valandų, tad „narystė“ trunka kelerius metus.

„Savanoriai – didelis visuomenės kapitalas, kuris daug atneša į organizaciją, bet kartu nemažai ir išsineša. Savanoriai didina savo sąmoningumą ir toleranciją tam tikromis temomis, kurios visuomenėje laikomos tabu“, – abipusę naudą apibūdina savanorių mokytoja J. S. Jasiulionė.

Kartais gali atrodyti, kad emocinis palaikymas yra menka paguoda tam, kas nebemato vilties savo gyvenime. Tačiau psichologė teigia, kad „žmogus kalbėdamas „išsiventiliuoja“ – pasakodamas apie sunkumus nusiramina, pats atranda problemos sprendimo būdų. Netiesa, kad emocinės pagalbos teikimui reikia labai daug gyvenimiškos patirties. Visi savanoriai yra skirtingo amžiaus, profesijų, ir labai skirtingų patirčių kraičio, tačiau juos visus sieja gebėjimas suprasti“.

Susiję