Vilniaus galerijoje „Akademija“ vykstanti Vinco Kisarausko darbų paroda sutraukia nedidelį būrį meno entuziastų ar profesionalių jo gerbėjų. Toks įspūdis susidarys, jeigu čia pateksite antradienį, kai visi nuoširdūs žmonės pietauja.

Apžiūrėjau kiekvieną paveikslą. Prie kiekvieno sustodavau ir pagalvodavau: „Ką jis tuo norėjo pasakyti?“ Niekas nešaudavo į galvą ir keliaudavau toliau. Pavargti nesuspėjau, nes paveikslų čia kabėjo nedaug. Apie dvidešimt. Visi vienu metu panašūs ir skirtingi. Panašumą sukuria naudojamos tamsios ir šaltos spalvos. Daug mėlynų atspalvių, tačiau jiems atsverti ir sukurti kontrastą autorius kartais panaudoja geltoną ar raudoną spalvą.

Pirmu ratu nesuradau atsakymo į savo klausimą. Apsukau dar vieną, o vėliau ir trečią ratą. Kažkas pradėjo kirbėti mano jaunoje galvoje. Pakėliau antakį ir sustojau ties išprievartavimu. Ne, niekas po mano kojomis neprievartavo žmogaus. Išprievartavimas vyko tapybos kūrinyje iš ciklo „Išprievartavimas“.

Du paveikslai vienas šalia kito. Vienas demaskuoja kūnišką, o kitas – dvasišką išprievartavimą. Abu aktai yra nedovanotini. Čia autorius norėjo pademonstruoti nusikaltimo painumą, o gal žmogaus žvėriškumą? Abu paveikslai vaizduoja stebėtojus – deformuotus žmones. Tik kūniškame išprievartavime jie simbolizuoją kūnišką būseną ir dalyvavimą, nes vyrų kūnai perpjauti pusiau ir nuo liemens tiesiog nieko nėra. Akys neegzistuoja, bet pradingusi rega, klausa, uoslė ir skonis atsiperka gyvulišku lytėjimu. Kitame paveiksle stebėtojai yra virtę biustais. Jie kampuoti ir primena kubizmo judėjimą. Jų ginklas – stebėjimas. Jie tik žiūri ir suvokia, kur jie yra ir ką jie daro.

Šiuose paveiksluose tobulybės nerasi. Viskas yra vienaip ar kitaip deformuota, išpūsta ar pašiepta. Galerijoje atskleisti trys ciklai: „Brutalusis“, „Figūros figūrose“ ir „Išprievartavimas“. Kino filmų gerbėjas antrąjį mano paminėtą ciklą gali susieti su Kristoferio Nolano filmu „Pradžia“, bet tai būtų per didelis noras tapybos kūrinį pritraukti prie šiuolaikinio kino kūrinio, nors panašumų tikrai yra.

Visi darbai, esantys galerijoje, išlaiko vieną leitmotyvą – nuogą kūną. Galbūt autorius norėjo pademonstruoti, kad mirties akivaizdoje mes visi esame nuogi. Bet tai tik spėliojimas.

Kiekvienas čia užsukęs išsineš skirtingą patirtį ir įspūdį. Mane vis dėlto persmelkė ši paroda. Galbūt tikrai reikia viską išrengti, jog pamatytum tiesą, nes ji kartais slypi po keliais melo sluoksniais.

Susiję